Prie paminklo jūrininkams Ventspilio uoste

Vieną žiemos pirmadienį atsidūrėme Ventspilyje. Latvijos muziejai  pirmadienį netikėtai buvo uždaryti, tai su visa šeima patraukėme uosto Ventos krantine. Maklinėjome be tikslo.

Staiga mus aplenkė trečią ar antrą parą geriantys trys latviai. Jie svyrinėjo ir kitaip išraiškingai elgėsi. Tad mažė paklausė:

-         Kas jie?

-         Gal jūreiviai, -atsakiau.

Vienas dėjo  kojas plačiai ir tikrai  buvo panašus į jūreivį. Mergina buvo ne jūreivė, bet uosto darbuotoja, akivaizdžiai teikianti paslaugas jūreiviams. Ir trečias  -  šiaip prielipa prie jūreivio pinigų. Vilio Lacio romanuose tokie net turėdavo spec.pavadinimą.

Mažė aiškinosi:

-         Tetų jūreivių nebūna?

-         Taip, šita teta - jūreivių draugė sausumoje.

-         Draugauja kai jiems būna liūdna?

Velnias, iš kur ji žino?

-         Na... taip...

Jūreivis su uosto teta  užsilipo ant paminklo ir trumpam sustingo. Paminklas buvo dedikuotas visiems jūrininkams žuvusiems jūros gelmėse. Jūreivis matyt nujautė savo analogišką lemtį, tai pozavo liūdnu veidu su tvirtai uždėtomis rankomis ant aptempto tetos užpakalio. Prielipa bandė juos fotografuoti, bet staiga nubėgo į krūmus. Bėgant jam iš burnos taškėsi vėmalai. Krūmuose baigė vemti.

Mažė pasitikslino:

-         Kodėl dėdė apsivėmė?

-         Jam labai gaila pasidarė visų jūroje žuvusių jūrininkų..

-         Iš kur tu žinai?

-         Ant šito paminklo, kur teta bučiuoja dėdę, parašyta.

-          O kodėl jiems negaila?

-         Gaila, tai teta linksmina dėdę, kad nebūtų gaila.

Tada visi trys latviai, kai grįžo besišluostydamas rankove veidą prielipa, išsitraukė bambalį alaus ir gėrė iš jo paeiliui. Gal jūreivių paprotys? Mažė dar žiojosi daug ko  paklausti, bet BM mus nutempė nuo paminklo jūreiviams.

-         Užteks jums pasaulio pažinimo. Jau geriau  muziejai būtų veikę.

Tai iš esmės ekskursija Ventspilio uoste  tuo ir buvo baigta.