#Uzbekistanas
Kai atskridome į
Taškentą pritutintu aerobusu iš Stambulo mus suvarė į siaurą uždarą koridorių
be ventiliacijos ir oro kondicionavimo. Toje pekloje stovėjome pusantros
valandos, klykiant vaikams ir kontrabandininkėms moteriškėms su maišais
turkiškų prekių. Tvankioje Taškento rugpjūčio naktyje.
Stovėjom eilėje
pasų patikrai su graikais. Graikai buvo be vaikų. Tad mus su maže (stebuklas -
mažė po dviejų skrydžių ir lakstymo po Stambulą pavargo) praleido į priekį.
Rėkiau pasienio
pareigūnams:
-
Tai nors kondicionierių įjunkite. Žmonės alpsta.
-
Sugedęs, - nustebę atsakė. Pareigūnus ten gerbia
tyliai bei paklusniai.
-
O remontuoti
niekas visame Taškente nemoka?
Pareigūnai į šį provokacinį klausimą neatsakė. Jie net nesugalvojo kaip
mane nubausti dėl tokio įžūlaus elgesio. Ir jų smegenys nuo tvankumos buvo aptirpę.Taip
pradedu pasakojimą apie Uzbekistano turizmą. Uzbekai šiaip turistų laukia.
Turistai atveža pinigų. Uzbekai - malonūs žmonės. Vaišingi. Bet turizmą
supranta keistai.
Į turgus ar metro įeinant iškrato tavo daiktus, nors vizualiai esi visiškai
nepanašus į musulmoną teroristą.
Nors buvome gavę visas vizas, tai atskira ir ilga istorija, tačiau pasus
privalėjome atiduoti į Taškento milicijos skyrių ir laukti penkias paras, kol
uždės registracijos štampą.
Kainas uzbekai prilaiko 3 lygių – saviškiems, rusams ir europėnams. Tai
kartais apsimesdavome rusais – taip pigiau. Chivos tautinius šokius pažiūrėjome
kaip rusai, prie vieno staliuko su dvigubai daugiau sumokėjusiais ispanais. Dar
ir suvalgėme ispanų sausainių dalį.
Taškento Skvere – arba Brodvėjuje – dailininkų klausėme ar ilgai jie dar
prekiaus. Mes pirktume vėliau jų papuošalus.
-
Ne, - liūdnai atsakė dailininkai, – tuoj
Nepriklausomybės šventės, o šventėms
mus visus išvaikys.
Chivoje, kai atvažiavome, ant nosies jau buvo Rugsėjo Pirmoji, uzbekų
Nepriklausomybės diena, ir turistų kas valandą mažėjo, žiopli turistai bei
dailininkai Uzbekistano valdžios įsitikinimu trukdo švęsti valstybines šventes,
nepritinka visuotiniam tautos džiaugsmui, bet mes kažkaip pražiopsoti visų
tvarkos sergėtojų likome kaifuoti
nuostabiame pakrypusių labiau nei Pizoje bokštų kupiname senamiestyje visiškai
vieni. Mus taip pamilo Chivos kavinių savininkai, kad net iš pradžių duodavo
paragauti vietinio konjako rūšių, kad mes išsirinktume geresnį ir net siūlydavo pašildyti prieš geriant. Keista jų manija:
šildyti degtinę, konjaką.
Taigi viešbutyje Arkanči (labai geras, trys žvaigždutės, rekomenduoju) su
mumis beveik vienišais turistais bovyjosi, su maže žaidė kiekvienas
nuobodžiaujantis viešbučio darbuotojas. Bet išaušo skaudžiausia kiekvienos
kelionės akimirka – laikas mokėti. O kiek mokėti taip ir nežinojome.
Pirma portje frazė. Galite mokėti somais pagal oficialų kursą. Gerai, nes
išsikeitėme dolerius pagal dvigubai geresnį turgaus kursą.
Antra frazė. Užsieniečiui para 30 dolerių žmogui. Truputį baisiau.Vaikui nuolaida.
Trečia frazė. Vartant mūsų pasus. O bet...oho...iš kur?...jūs turite
pasuose Taškento registracijos štampą, tad kainas skaičiuosime kaip uzbekams.
Jau praradau viltį susigaudyti visuose perskaičiavimuose ir pareikalavau
galutinės sumos somais. Išgirdau. Buvo juokingai pigu - 60 dolerių trys paros trims
žmonėms su gausiais pusryčiais.
Moralas: turizmas ten vystomas keistai ir iškreiptu būdu, bet patyręs
turistas gali daug laimėti žinodamas visus niuansus. Azijoje nežinai kur rasi,
o kur pamesi.
