Kaltas? Galbūt, bet...

Geras blogeris Vilnis palieka blogiją. Tvirtina kad dėl mano išpuolių prieš jos mylimą Donskį , jei aš teisingai supratau.
http://vilnies.blogspot.com/2009/08/pabaiga.html
Man tai labai nemalonu. Kad dėl manęs. Dėl mano teksto pradings puikus blogas, blogerė, kurią mėgau, blogas kurį skaičiau nuo jo gimimo. Bet:
AŠ nesikeisiu. Mano požiūris į šį pasaulį ir šio pasaulio kumyrus, visus be išimties, yra ironiškas, sarkastiškas , pašiepiantis, bet koks tik ne garbinantis. Pasaulis yra taip kvailai surėdytas, kad iš jo galima tik šaipytis. Po tuo ir pasirašau.
Pagarbiai,
Troy

Vladislovas Varnietis turėjo ir sūnų Madeiroje

Rodney Bolt savo knygelėje nurodo Vladislovą Varnietį turėjus ir sūnų Madeiroje - Žygimantą. Labai būdingas vardas Jogailaičiams.

http://books.google.lt/books?id=LwPmkjQ3jb0C&lpg=PA182&ots=ZLVa1Y3iez&dq=madeira%20henry%20the%20german&pg=PA182#v=onepage&q=madeira%20henry%20the%20german&f=false

P.S. Varna nesėkminga garsiems Lietvuos vyrams. Basanavičius ten peršautas, Vladislovas pražudė kariuomenę ir kryžiaus žygį, o Henrikas Daktaras ten pagautas. Likimo prakeiksmas?

Meilė už pinigus - niekada!!!!!!

Vyriškis dirba paukštyno pardavimų vadybininku.Tas paukštynas prekiauja paukštiena, bet ne kiaušiniais. Jo kartais paklausia:
- Kiaušinius turite?
Vyriškis visada su patosu atsako:
- Kiaušinius turiu, bet jais neprekiauju!!!

Antroji karinių memuarų dalis: pulko sienlaikraštis

Kadangi karinė veikla buvo labai trumpa, tai ir kariniai memuarai bus trumpi. Iš dviejų dalių. Antroji dalis apie jau minėtą sienlaikraštį.
Politrukas gavo politiniam darbui mane ir kaip dailininką panašų į mane proto struktūra Dalių. Politrukui mes tikome. Politruko bendrasis išsivystymo lygis mums irgi. Jis vaizdžiai papasakojo kaip daromas karinis sienlaikraštis.Galima trumpai apie karinės dalies šlovingą kovų kelią.Turėtų būti straipsnis apie kasdienius karių rūpesčius, kaip sekasi karinė ir politinė ruošyba. Gali būti laiškas mamai. Tegu kiti kareiviai pasimoko kaip rašyti laiškus mamai. Dailininkui derėtų nupiešti kokį šaunų kareivį ir šiaip kelias kareiviškos buities iliustracijas.
Politruką užtikrinome: dvi dienos, problemų jokių ir ideologinis karių tėvas laimingas nuėjo koketuoti su štabo darbuotojomis.
Pirmą dieną apsikrovę vatmanu, guašu bei tušu gulėjome ant minkštų miško samanų, stebėjome beprakaituojančius užsiėmimuose kariūnus ir sėmėmės iš gaivaus miško oro įkvėpimo. Jis atėjo antros dienos pabaigoje, kai politrukas praėjo pro mus jau skersakiuodamas trečią kartą .
Šlovingą pulko kovų kelią dailininkas Dalius pavaizdavo debesėliais, kuriuose buvo įpaišytas žodis būūūm, po debesėliais mėtėsi išgriuvę geibūs fašistų lavonėliai. Prie kiekvieno tokio debesėlio buvo prirašyta vis kita mūšio vieta ir data.
Kaip šaunaus kario portretas buvo nupieštas studentas sunkaus svorio sunkiaatletis N.N. Jo veido išraiška bei figūra tikrai turėjo kelti baimę priešui ir skatino gėrėtis tarybinių karių gėsminga išvaizda. Deja, pulko sandėlininkai nesurado šiam Galijotui tinkamos aprangos tad jis vaikščiojo su prakirptomis šonuose trumpomis kelnytėmis(sakyčiau chaki šortukais) lyg koks britas Rytų Afrikos tyrinėtojas.Taip dailininkas ir nupiešė rūstų tarybinį karį.
Apie karinę parengtį rašiau aš. Tikroviškai aprašiau atsitikimą su kalašnikovu, pastebėjau, jog karininkai kartais per garsiai skaito paskaitas tuo trukdydami mūsų poilsį, taip pat kad savo lojimu mums laisvalaikį miško palapinėse gadina ryži šunes.
Dailininkas čia pat nupiešė lojantį ryžą šunį.(pulko vadas buvo ryžas ir labai klaikiai rėkdavo).
Panašus buvo laiškas mamai. Mamą raminau jog maisto tikrai užtektų, jei jo savo plovui virtuvėje nevogtų uzbekai virėjai. Taip pat kad su štabo merginomis neprasidedame, nes iki jų negalime priartėti per karininkų būrius, tokiu būdu venerinių ligų šią vasarą garantuotai negausime. Kad oras geras, nė debesėlio, tik kartais dangumi virš mūsų galvų praskrenda koks kelmas, per smarkiai pasprogdintas nepatyrusių kariūnų. Rūbai vasarai labai tinkami, nes kelnės potrumpės, o ir natūralaus medžiagos susidėvėjimo būdu yra atsiradę įvairiose vietose ventiliacinių angų.
Politrukui sienlaikraštį nunešėme tuo momentu kai išlindo parūkyti pati dailiausia štabinė. Mes jam iš pagarbaus tolio parodėme kur sienlaikraštyje pavaizduotas šlovingas pulko kovų kelias, kur laiškas mamai. Politrukas patvirtino mūsų darbą viena laisva nuo štabinės akimi. Mes nuėjome ir prikalėme prie lentos pulko sienlaikraštį.
Pirmieji karininkai pro džiugiai galgatuojančią studentų minią prasibrovė tik po pusvalandžio. Tada greitai atbėgo ir ryžasis pulko vadas. Sienlaikraščio draiskanas jis sviedė pabalusiam kaip vatmanas politrukui į veidą.
Po to politrukas rado mus su dailininku Daliumi, pasakė kelis trumpus, ilgai apgailestavo, kad lietuvių jau nebegalima šaudyti, atėmė vatmaną, tušą, guašą, kelnes, kelnių diržus ir uždarė į dizenterikų palatą iki stovyklos pabaigos. Ten jau buvo visai ramu.
Visiems.
Tik uzbekai virėjai su visais pulko uzbekais buvo atėję vieną naktį ieškoti sienlaikraščio rašytojo. Nerado...

Šliogerio žodžiai kaip žemės grumstai

Gerai pravalantys užterštas smegenis filosofo žodžiai šiandien delfyje:

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/asliogeris-visi-musu-nacionaliniai-projektai-yra-aferos.d?id=23846964

Dar kartą pasitvirtina apie Donskį mano neseniai sakytos mintys. Neprilygsta Leonidas savo universitetuose atkaltomis frazelėmis gaivalingajam Šliogeriui.

Kelios citatos iš Šliogerio:

- Mūsų valstybė egzistuoja tik kalbose – kaip Platono „Valstybėje“. Man tikros, vakarietiškos valstybės esmę – valstybės, kurios pamatus padėjo senovės graikai – išreiškia žodis „respublika“. Pagal šiuos kriterijus, mes valstybės neturime.

- Gyvename vėlyvųjų imperijų laikais. Ir Amerika, ir didžiosios Europos valstybės yra imperiniai dariniai, o ne respublikos. Respublikų metas baigėsi. Neturėkime iliuzijų: Europos Sąjunga – imperinė struktūra. Gali būti visi tie Europos parlamentai, bet tai – tik ideologinis fantomas. Savo ruožtu imperinės struktūros yra labai palankios tam vietos feodalizmui, kuris klesti Lietuvoje.

- Per masines informavimo priemones vykdomas ideologinis teroras. Mums kiša į galvas žodžius „demokratija“, „kapitalizmas“, „socializmas“, „pilietinė visuomenė“, „žmogaus teisės“, bet visa tai – ideologiniai fantomai.

- O ant mūsų visų galvų yra užmauti ideologiniai šalmai. Beveik kiekvienas mūsų žodis perfiltruojamas per ideologines mašinas. Mums tik atrodo, kad mes kalbame faktais. Iš tikro per mus kalba George‘o Orwell‘o Didysis Brolis.

- Bet juk Vakarų ateitis – jau praeityje. Ir tai ne mano atradimas, o Osvaldo Spenglerio, J.Baudrillardo ir kitų įžvalgiausių Vakarų mąstytojų. Pavyzdžiui O. Spenglerio prognozių – ne pranašysčių! – tikslumas stulbina. Jis prognozuoja sugrįžimą į barbarybę apie 2050 metus, barbariškoms struktūroms veržiantis į civilizuoto gyvenimo centrą.

Iš karinių memuarų - AK 47 patikrinimas

Neseniai žiūrėjau Discovery laidą apie Kalašnikovo automatą ir ten rodė kaip AK 47 nebijo smėlio...tada prisiminiau...

Po aukštosios sovietų laikais teko pakliūti į tokius trumpus kursus miške prie Kauno , kur ruošė iš mūsų studentų karininkus. Per vieną paskaitą netyčia pabudau kai majoras entuziastingai lygino amerikonų šautuvą M8 su rusiškuoju AK 47. Kiek supratau AK47 ir smėlio nebijo, ir vandeny neskęsta. Na beveik.
Kitą dieną davė kovinius šovinius ir poligone reikėjo šaudyti. Aš naiviai patikėjęs paskaita(majoras buvo rimtas vyras, ką tik iš Afgano) sugrūdau automatą vamzdžiu žemyn į smėlį, dar pasukiojau kelis kartus ir nustėrusiems kolegoms paaiškinau:
- Ką? Miegojote per paskaitą? Kalašnikovas nebijo smėlio.
Ir dribau audymo gulom pozicijon. Automatas nešaudė. Pertraukiau spyną, smėlis byrėjo, bet automatas nešaudė.
- Majore, - pašaukiau, - nešaudo.
- Na, parodyk, - dalykiškai priėjo prie naujokėlio karo veteranas.
Paklausė ar koviniai šoviniai, vizualiai apžiūrėjo automatą, truktelėjo automato spyną, iš ten išvirto puskilogramis smėlio. Majoras nepatikėjo savo akimis. Dar kartą truktelėjo. Vėl puskilis smėlio. Majoras paraudonavo. Aš apdairiai pradėjau ieškoti atsitraukimo pozicijos. Apie taktiką bei strategiją jau buvau girdėjęs. Majoras pradėjo kaukti kaip sirena. Iš pradžių ultragarsu, po to jau matu. Rusišku nuoširdžiuoju. Mojuodamas automatu kaip kuoka pirmykštis žmogus pasileido link manęs.
Kažkaip nepataikė užtvoti ir net nepagavo. Laikiausi subordinacijos, toli nebėgau.Vis palaukdavau. Žmogus užduso rėkti ir bėgti.
Po to tik prašvokštė seržantui, kad man ginklo neduoti. Niekada. Jokio. Leisti sienlaikraštį ir į virtuvę. Man tiko. Tiesa po pirmojo sienlaikraščio numerio išleidimo jau pulko vadas sudraskė sienlaikraštį, uždraudė man bet kokią veiklą jo pulke, atėmė kelnes, kelnių diržą ir uždarė į dizenterikų palatą. Ten jau buvo visai ramu.
Visiems.

Menas mane palietė taip pat. Ryškiai

Praūžė ir pradundėjo Europos kultūros sostinės renginiai. Ko gero gražiausioji dalis ir buvo meniškas diskurso - nu tai kas galų gale nupimpino visas babkes - analizavimas per visas mass media erdves. Tas patiko. Laukdavau žinių kiek ir kas.
Iš esmės galiu pasakyti kad pastebėjau ir keletą kitų akcijų. Visų pirma Vamzdis. Čia lėšos įsisavintos pabrėžtinai ryškiai. Metalas, rūdys, kniedės, minties polėkis. Galėjo per visą upę ir up to the Gediminas castle. Kuris ten niekadėjas juos sustabdė? Šito jau nepraeisi apsimetęs jog nematai. Įspūdingai. Kaip sakoma drebas senį Romualdyčių pauosčius autus suėmė iki pat panagių.
Dar meno lūšną pastebėjau prie Karaliaus Mindaugo tilto. Efektinga. Atnaujinta ir apmeninta prieupio erdvė taip ir traukia išgerti pastiprinto vyno Varpų Aidai už 4,99 0,7 litro talpos butelaitį. Jūsų ne? Nejautrūs jūs matyt meno poveikiui.