Slaptasis senelis

 Kažkaip prisiminiau. Net toks užkietėjęs diedas kaip aš irgi turėjo senelį. Tik iš vienos pusės ir slaptą. Iš kitos pusės senelio išvis nebuvo. Tik senelė, kuri kepdavo mielinius pūstus blynus. O bobutė kepdavo plonus, nemielinius. Apskritai giminėje vyravo matriarchatas. Moterys viską žinojo ir viską tvarkė. Tik tolimesnėje giminėje buvo protingų vyrų, kurie valdė šeimas. Per tokią giminės bevyrystę ir aš nesusitvarkau su moterimis...


Slaptasis senelis negyveno su bobute, nes iš pradžių gyveno Vorkutoje apie 20 metų, po Estijoje, po to Lietuvoje, bet ne Utenoje. Vienu žodžiu nuo pokario jau ne su šeima. Todėl ir slaptas, man jo beveik nerodė.

Slaptasis senelis man pradėjo labai patikti per degtinę. Jau kai galėjau oficialiai vartoti kartą jis sėdo su tėvu ir manimi gerti degtinę.Moterų prie stalo nebuvo. Tėvas greit atsipalaidavo ir užmigo. Senelis nužvelgė mane, aš laikiausi guviai. Matyt kažką vorkutiškai intiško turėjau ir slaptasis senelis pasišukavęs ūsus kaip pas Smetoną išdėjo viską. Aš ir aštuoniolikos mokėjau klausyti.

Geriausia tauta pasaulyje tai politiniai ukrainiečiai, Vakarų Ukraina, tie net lageryje atsilaikė prieš visus, net kriminalinius padurdavo jei reikia, pasakė kas buvo išdavikas, anas sutikęs senelį dar kažką apie tokį laiką slebizavojo, pasakė kokia dalis jų grįžo iš lagerių – trys iš šimto penkiasdešimt. Didelis buvo jų etapas iš Utenos. Tai tie trys sugebėjo grįžę susiskaičiuoti. Dievo nėra, turtą reikia laikyti auksu, moterų meile netikėti, bet šiaip moterys yra smagu. Ta proga ir davė kelis auksinius caro rublius. Daug prikalbėjo. Nuo tada pradėjau didžiuotis jo kietais genais.

Kai sirgo vėžiu paskutiniais metais po pagalve slėpė neišgertas tabletes. Niekuo netikėjo. Daugiau žiūrėjo pro langą. Dar šukavo ūsus.

Likusi giminė taip ir mykė apie slaptąjį senelį. Po smerties abu su bobute paguldė į vieną kapą. Iš jaunesnių niekas geriau ir nepažinojo jo. Liksiu greit ant svieto paskutinis su juo gerai pakalbėjęs.

antkapiai

Žanas Muchamedovas.1961-1999
Aišku gyvenau per trumpai, nes prasigėriau. Bet sukos nors būtų kas pasidomėjęs kodėl aš Žanas kai Muchamedovas.

Cicilija Ruzgienė 1897 – 1976
Visus savo giminės vyrus palaidojau, bet nei vienas manęs taip ir nepavadino pilnu vardu. Visi trumpino mano vardą.

Antanas Dėdelis 1896- 1927
Elena Dėdelienė 1886 – 1946
Aš jau buvau antras našlės vyras. Ir taip pat miriau neturėdamas nė trisdešimties kaip jos pirmasis.

Juozapas Tomkus 1927 – 1945
Miriau nuo apendicito. Net nepatogu, tais metais nuo ligų niekas nemirdavo.

Juozapas Ramoška 1919 – 2008
Labai ilgai gyvenau, išgyvenau net ir po karo, išsislapsčiau 20 metų ir nuo ruso, ir nuo miškinių.

Dantis ir žodis

Dantis ir žodis(iš tėvų auginimo)




Tėtę auklėjau. Šiandien pirmą kartą pasakiau du žodžius ir abu buvo mama. Be to turiu vieną dantį , bet iki šiol atsisakau tėtei jį parodyti. Apčiupinėjimo būdu tėtė randa dantį, bet šiaip jam nerodau. Ir ant graužiamo obuolio matyti danties žymė. Mamai dantį parodžiau, tai ji ir išplepėjo tėtei. Pleputė. O tėtė vaikšto išsižeidęs ir šneka, jog irgi augino vaiką, na gerai kažkiek augino...Kodėl jam nerodoma ir nesakoma?

Jei tėtė dažniau su manimi žais ir leis paspaudyti kompo klaviatūrą tada gal susitarsime.

Mes ne vieni

Mes ne vieni. Vatikanas oficialiai su mumis:
http://www.balsas.lt/naujiena/312086/vatikanas-es-kelia-gresme-valstybiu-tapatybei-tradicijoms-ir-istorijai/rubrika:naujienos-pasaulis-esireuropa


Individualios Europos šalys turi savo tapatybę. ES joms primeta savo įstatymus arba pažiūras ir jie neturi atitikti vietinių tradicijų ir istorijos. Kai kurios valstybės, pavyzdžiui Airija, logiškai tam priešinasi“ - teigė T. Bertone.


„Jei pavyzdžiui Europa pripažino homoseksualų poras kaip lygias santuokas, tai prieštarauja jos pačios istorijai. Ir būtų teisinga tam priešintis. Bažnyčia nori paskatinti šalis šiuo atveju“ - kalbėjo Vatikano valstybės sekretorius.

Vatikano pozicija vis dažniau mane pradžiugina. Vienintelė blaiviai pasisakanti valstybė. tarp kitų užsitoleravusių.

Trumpulis - talento pusbrolis

Trumpulis - talento pusbrolis.
Konkursas su prizu.

Ruduo puikus laikas visu grožiu išsiskleisti depresyvioms lietuvių nuotaikoms.
Be to norėdamas pagrįsti, jog laukiu vyriškos literatūros trumpulių, ir net įsipareigodamas finansiškai atsiųsti nugalėtojo adresu materialų prizą(kai darydavau anksčiau konkursus prizai realiai keliavo adresatams, net vardo nereikės, pakaks tik adreso su inicialais), skelbiu trumpos istorijos (trumpulio) konkursą.
Bet jame būtinas siužetas, būtina istorija, pasijaudinimus bei liūdnus praėjusios meilės aprašymus atmetu iškart satrapiniu būdu. Rašot trumpulį tik lietuviškai(net pageidaučiau be klaidų, bet kai pats ne filologas...) ir ne daugiau 400 žodžių. Vienas autorius – vienas trumpulis. Kad nebūtų aferų – susikurkite vardą google. Be to neuždėjau N-18, tai prašau kiek lengviau jei sekso tematika...
Komisijoje bus Amliw ir/arba Buka ir/arba Liutus(tikras filologas). Aš būsiu komisijos pirmininkas. Balsavimo sistemą siūlau kaip su poezija būdavo, imame du iš eilės ir balsuojame voliuntaristiškai trise kuris geresnis?
O gal siūlote kitokį konkursą?

Partizaninis marketingas(Verslo klasė.Prenumerata)

Maloniai pradžiugino Verslo klasės vadovybės ekonominis šaunumas ir pigių/nemokamų marketingo veiksmų pomėgis kriziaus sąlygomis. Pasirodo Verslo klasė į savo kolektyvą susirinko beveik visus įdomius livejournal.com lietuviškus blogerius. Net ir mano labai gerbiamas Liutus taip pat tose galerose.
Taigi vieną rytą vyr.redaktorius, kiek suprantu Aurelijus, dailiai išsuko rankas visiems savo laisvojo žodžio meistrams rankas ir kitą dieną pasirodė gražūs skelbimukai apie Verslo klasės prenumeratą visuose tuose geruose bloguose. Įdėjo vienodus skelbimukus laisvojo blogo meistrai kiek raudonuodami, su visokiais reveransais. Bet įdėjo. Tingiu vardinti. Jų daug. Tai dabar į tuos blogus jau teks žiūrėti rezervuotai kaip į kažkokio verslo įvaizdžio formavimo komandas arba į partizaninio marketingo specialistus, bet jokiu būdu ne kaip į laisvų blogerių išraiškas.
Bet iš kitos pusės, žmonės tai gabūs, protingi, jų nuomonė turi svorį blogijoje, užkalbės negyvai jei ką. O žurnalas gal ir nieko ta Verslo Klasė. Net aš skaitęs.
Gal verta dėl viso pikto įsidėti tą patį skelbimuką? Kaip manote?

Apsakymas apie rašytoją Joną VIII dalis

Angelai sargai atsikratė prastai kvepiančio krovinio aukštai(kaip ir dera angelams) virš sugriauto Vilniaus Kalnų parke. Krovinys gal valandą buvo negyvas, po to išstūmė kelis liūdnus garsus ir pavirto dejuojančiu, apdaužytu Jonu. Rašytojas pažvelgė žemyn – Vilnius sugriautas, jo gyvenimas sugriautas. Jėzau su jėzusiukais. Viską taisyti ir kuo greičiau. Pirmiausia Jonas atstatė Vilnių. Gyvenimą taisyti, o ir sveikatą geriausia nesugriautame mieste, ypač jei tas miestas prifarširuotas čeburekinių ir moterų.
Po to Jonas atgaivino savo galinga plunksna, tiksliau kinietišku tušinuku, Leokadiją.
Kaip tikra moteris Leokadija iškart apsiverkė ir atleido vyriškiui viską. Nes jautė daug anas prisidirbo per jų išsiskyrimo laiką ir geriau nesiaiškinant iškart viską. Viską, viską, net gėjavimą, vėl tikru vyru sudarytu iš vyno ir kraujo padarys kaip mat – tik atiduokite man jį...
Jonas patikimose moteriškose rankose atsipalaidavo ir leidosi nešamas moteriškų ašarų srovės kaip sielis Tiškevičiaus laikų Nerimi. Ateina toks laiko tarpsnis kiekvieno vyro gyvenime – atsiduoti moters rankoms....
Ar ilgai išlaikys tos kibios moteriškos rankos neramųjį rašytoją? Ar neatsibos Jonui išlyginti balti marškiniai ir tvarkingas gyvenimas? Žinios apie tai IX dalyje, žinoma jei pavyks kai kam išgalvoti IX dalį...