Vokiečiai Azijoje. I dalis

Išvykę iš Ču slėnio ant kiekvieno kampo Azijoje sutikdavome vokiečių.
Vengdami pašalinių akių pakeliavome gabalą kelio prekiniu traukiniu. Buvo naktis kai į jį sėdome, todėl gerai neapžiūrėjome vagono. Rytą ratų bildesys liovėsi ir pažiūrėję vienas į kitą pašiurpome. Anglini iki ausų. Išlipome ir prie vandens kolonėlės prausėmės.
Miestukas aplinkui atrodė įtartinai tvarkingas. Kiek paėję radome net Liuksemburgo veterinarinę vaistinę. Čia dabar? Liuksemburgas Kirgizijoje? Paklausėme praeivio:
- Koks čia miestas?
Vyriškis labai paspartino žingsnį, bet atsakė nutoldamas:
- Kantas. Miesto tipo gyvenvietė Kantas.
Pavadinimas visiškai įtartinas. Pašnekinome nuobodžiaujančią moterį su vaiku. Taip ir yra - vokiečiai, preciziškai tvarkingi vokiečių namai. Vokiečių gyvenvietė. Nebuvom matę ką nors apart SSSR, bet tas vokiškas tvarkingumas azijietiškomis sąlygomis truputį sujudino pasaulio schemą mūsų smegenyse.
Kiti vokiečiai priėjo prie mūsų jau Bucharos čaichanoje po kelių dienų. Mat mes - jei ką - vis dar buvome blondinai. Bet baisiai nuobodžiavome, nes vėl netikėtai baigėsi pinigai ir laukė rūsti kelionė namo. Geriausiu atveju – obščyj vagon(ši sąvoka neverčiama, obščyj vagon supranta tik ten buvę).
Kornelija su Hartmutu kreipėsi į mus su visiškai keistu prašymu. Ar mes negalime jiems padėti nukakti kur nors arčiau Bulgarijos sienos? Pasitikslinome ar jiems gerai su galva, kad ieško Bulgarijos sienos Bucharoje. Ne, jiems net pernelyg gerai su galva. Ir pinigų jie turi, ir net konservų. Vokiško pašteto. Todėl įdėmiai ir net sakyčiau pagarbiai išklausėme jų problemą.
Paklaikusio Rytų Vokietijos jaunimo tarpe pasidarė madinga važiuoti į tarybinę Aziją. Bet vizų jie negaudavo, tad imdavo į SSSR tranzitinę vizą atseit važiuoti į Bulgariją arba Rumuniją. Tai juos dabar kažkoks gudrus uzbekas milicininkas demaskavo, jie sugebėjo pabėgt, pirmą kartą tai tokių kelionių istorijoje ir jie turi skubiai dingti kur nors arčiau Bulgarijos. Paklausėme ar Lietuva pakankamai arti Bulgarijos? Tiks - išsišiepė. Bet mus bilietuosite ir maitinsite. O mes rūpinsimės bilietais ir saugumu. Taip, nespėjus baigti pasiūlymo, išrėkė vokiečiai. Buvo matyt kažkas ypatingai patikimo mūsų mėlynose akyse.
Pirmiausia pasirūpinome kad nesugęstų vokiško pašteto konservai. Tai yra juos suvalgėme. Po to prie kasų išsimušėme keturis bilietus iki Maskvos obščyj vagon. Išsimušėme tiesiogine to žodžio prasme. Aš kaip tvirtesnis įsikabinau dantimis ir rankomis į kasos langelio grotas, o jau Dalius pirko palindęs po manimi bilietus.
Vokiečiai pagarbiai žiūrėjo iš tolo ir suprato kad paštetas sumaitintas neveltui. Su šitais nepražus. Taip beveik ir buvo...

Tęsinys bus antroje dalyje

Ču upės slėnis

Aišku Ču tai ne Kalifornija ir net ne Nevada. Bet ...kaip čia gražiau išsireiškus... ten augo prieš 20 metų (manau ir auga iki šiol) krūvos laukinių augalų, nuo kurių buvo sukeliami įvairūs orientavimosi erdvėje sutrikimai. Toliau vadinsime juos paprastai - augalais.
Taigi kartą mes ten atsidūrėme su Daliumi. Kirgizas mus pavežė ir pasakė, o juk lietuvių čia visas batalionas. Ir tikrai. Prie kareivinių tvoros ten tarnaujantiems lietuviams privalėjome pasakoti kaip ten Lietuva, Tauro ragas, futbolas, Vilniaus „Žalgiris“. Tada kaip tik buvo „Žalgirio“ fantastinis pakilimas. Kareiviams mes patikome ir jie suorganizavo išvyką į bataliono kiaulių fermą. Karininkų maisto pagerinimo tikslais du lietuviai tupėjo priekalnėse ir augino kiaules. Kiek supratome tai buvo visai slaptas objektas. Bet geras. Dabartiniais laikais ko gero suvokiu, kad ne tik kiaulės ten buvo auginamos, bet anuo pitekantropinės jaunystės metu versija apie kiaulių auginimą mums tiko. Prisigėrėme su kiaulių fermeriais siaubingo kirgiziško vyno. Dainavome „Ant kalno mūrai“ ir „Paduok sesule kardą“. Daina sklido plačiai per Centrinės Azijos naktį iki pat Issyk Kulio ežero, nors klausą turėjo tik vienas. Bet jis sakė – vyrai – labai gerai. Kareiviai pažadėjo rytą bus dar geriau. Paklausėme kas bus rytą, o jie atsakė bus labai gerai.
Rytą paėmėme kelis senus laikraščius ir nukebnojome link ūkinio pastato griuvėsių netoliese. Labiau išsilavinęs kareivis dūrė pirštu į tankius patvorio sąžalynus ir tarė:
- Nū, atpažįstate augalą? Keruakas, kelyje?
Buvome skaitę... štai po tokius krūmynus išsirengę nuogai hipiai bėgiodavo po kaitria saule. Tada nuskusdavo nuo kūno gautą masę. Ir prašau - puikiausi sąmonės sutrikimai.
Mes nuogi nebėgiojome. Pakako nuo apačios iki viršaus kelis kartus perbraukti delnais krūmą. Ir tada skutome tamsią masę kaip plasteliną nuo pajuodusių delnų į laikraščius. Priskutome bent kelis rutuliukus...
Visa priekalnė buvo pilna tokių krūmynų. Bet kareiviai nerekomendavo ilgiau užsibūti ar eiti kur toliau. Visi krūmynai kažkam priklausė. Ir mirti galėjai Ču slėnyje lengvai kaip ašara ant įkaitusios keptuvės. Taip ir pasakė.
Valdžia gaudė tokius niekadėjus kaip mus. Kareiviai perspėjo bent savaitę nerodyti niekam delnų. Neleisti uostyti jokiems šunims. Delnai neatsiplovė. Išdavikiškai visose gyvenimo ir meilės linijose visą savaitę iki pat Bucharos juodavo augalo syvų likučiai. Trinėme benzinu ir smulkiu smėliu. Tada oi kaip pasigailėjome kad rankelės baltos.
Bet mūsų kelionių angelas mus išvežė tada be jokių kliūčių iš slėnio, iš Azijos ir iki pat namų. Dalius taip ir parsivežė plastiliną įvyniotą į sidabriuką bate iki Vilniaus. Kelioninis kojų dvokas puikiausiai apsaugojo nuo uoslių šunų. Bet mano galva kelionių angelas labiau nei dvokas. Nes būti tokiais pridurkais gebėjome tik mes. Ir tai tik ankstyvoje jaunystėje...

Saugos tarnyba ‘Temidės žvilgsnis”

Štai galvojau kad kiti žmonės yra protingesni už mane. Na kartais kai kurie. Bet kai savo paslaugas pasiūlė UAB “Temidės žvilgsnis” labia stipriai tuo suabejojau. Mano galva šios įmonės kūrėjai net galėtų pretenduoti į Darvino premiją. Bent jau Lietuvos mastu.
Priminsiu kas tai per Temidė. Temidė yra graikų teisingumo deivė. Ji paprastai vaizduojama su raiščiu ant akių. Ir viską sprendžia rankose laikomomis svarstyklėimis.
O minėta šauni apsaugos tarnyba yra įsitikinusi, kad jos apsaugos gebėjimus labai tiksliai atspindi akla moteris. Galėjo tada pasirinkti įmonės įvaizdžiu ir saldžiai miegantį šiltoje sargo patalpoje girtą bomžą. Arba recidyvistą Vasilijų. Marketinginės sėkmės būtų tiek pat…
Sutarties su UAB “Temidės žvilgsnis” nesudariau. Ir nesudarysiu. Jau geriau man apsaugos įmonė “Trikampis žiedas”. Kvailas saugos tarnybos pavadinimas, bet nors neakli…


http://www.temides.com/

Kaip Rimas grūdinosi

Rimas tarnavo desantininku ir kai grįžo nutarė likti tokiu pat kietu. Gyveno Žvėryne, tai kas rytą bėgdavo nuogas iki pusės( buvo raumeningas) iki Neries. Neryje pasinerdavo kelis kartus ir paplaukiodavo šiek tiek. Vasarą jis ramiai bėgiojo. Rudenį irgi. Ir net žiemos pradžią sutiko ramiai bėgiodamas nuogas iki pusės.
Vieną labai stipraus šalčio žiemą Nerį surakino ledas. Rimas nepasidavė. Kas rytą bėgdavo iki Neries, bet net savo raumeningomis rankomis negalėjo perplėšti ledo.
Toliau pačio Rimo pasakojimas:
- Nebesportuoju. Milicija man uždraudė sportuoti. Kas rytą ramiai sau bėgdavau ir kas rytą jie atvažiuodavo manęs areštuoti. Dažnai atvažiuodavo ir greitoji.
Kas per velniava? Kodėl žmogui negalima pasportuoti. Net ir tarybinėje šalyje sportas juk skatinamas. Juolab grūdinimasis.
Tada įsivaizduokite. Žiemos rytas. Termometras už lango rodo minus penkiolika. Jūs žiovaudamas žvelgiate por langą. Ūmai ramioje Žvėryno gatvelėje pasigirsta garsus šnopavimas. Kažką ritmingai ūkčiodamas gatvele bėga šerkšnotas raumenų kalnas, iki pusės nuogas ir su blizgančiu kirviu rankoje.
- Rimai, o kirvis kam????
- Eketę prasikirsti. Juk Neryje visada pasineriu kelis kartus.
Ramūs Žvėryno gyventojai pamatę šį sportišką vaizdelį iškart paskambindavo milicijai ir greitajai. Kiekvienas. Net kuris niekada gyvenime neskambindavo.

Rimas niekaip nesuprato kodėl.

Vunderkindas perėjo per 12 universitetų

Pats nieko įdomaus nesugalvoju, tai skaitinėju tokį pažangų reiškinį kaip Laisvasis Universitetas. Bet ir ten pristatomas Stanislovas Tomas, citata:

Stanislovas TOMAS yra Paryžiaus Sorbonos universiteto ir Londono universiteto teisės doktorantas, R. Pakso teisinis atstovas Strasbūro Teisme, kuriame nagrinėjama ar apkaltos procesas nepažeidė žmogaus teisių, o taip pat kandidatas į Seimo narius Nr. 40 „Tvarkos ir teisingumo“ sąraše. Mokykloje Stanislovas buvo vunderkindu: peršoko iš šeštos klasės iš karto į aštuntą. Intelekto koeficientas: 156. Moka aštuonias užsienio kalbas, perėjo per 12 pasaulio universitetų. Studijuojant Briuselyje, jo magistriniam darbui vadovavo prof. Duncan Kennedy iš Harvardo universiteto – šiuolaikinio Amerikos teisinio realizmo tėvas-įkūrėjas. Ketverius metus jis dirbo teisininku-patarėju Europos Parlamente.
Keturis kartus Stanislovas dalyvavo Sorbonos universiteto okupacijoje. Lietuvoje – jau du kartus neteisėtai suimtas už studentų pasipriešinimo organizavimą prieš nemokamo mokslo naikinimą ir barikadų statymą. S. Tomas priklauso postmoderniam Kritinių teisės studijų judėjimui, yra Prancūzijos socialistų partijos narys.
Kai Stanislovui buvo 18 metų, jis autostopu apvažiavo 14 Europos valstybių.

Paksas turi retų gabumų pasirinkti draugų.

Apie sausio 13

Sausio 13 tapo visiškai oficioziniu daiktu. Ko gero normalu.
Patiko tik Svarinsko pasisakymai...

Mums kiekvienas tarakonas savas...

Derybos dėl aptarnavimo kainos su deratizacijos tarnyba. Tarnyba liūdnu ir ilgesingu pavargusios moters balsu po kelių minučių derybų:
 - ...gerai jau. Sutinkame su mažesniu įkainiu. Mums geriau jau savas tarakonas. Kiekvieną juk beveik rankomis išgaudėme...