Be mūsų ketveriukės vagone dar buvo mažas depresyvus palydovas ir dar keli epizodiniai keleiviai. Keli langai buvo išdaužyti, tai dieną buvo nepakeliamai karšta , o naktį šalta. Kelios paros iki Maskvos praslinko įtemptai. Palydovas kartais balsu raudodavo, o po to eidavo muštis su keleivias. Mūsų nelietė, nes mūsų buvo daug, tai puldavo pavienius keleivius, surizikavusius sėsti į obščyj vagon. Bet ir pavieniai jį, mažulį, sumušdavo, tai vėl jis balsu vienišai raudodavo į pagalvę. Dėl šios ypatingos obščyj vagon atmosferos vokiečiai labai prijunko prie mūsų ir kai sakėme nuo Maskvos iki Vilniaus tranzuosime poromis, jie pasakė vokiečių poros nebus. Jie organizavo mišrias poras su mumis. Man teko Kornelija.
Smolensko srities Gagarino miesto apylinkes autostopu pasiekėme jau pritemus. Toliau tranzuoti buvo abejotina. Bet vokietė pedantiškai toliau stabdė mašinas ir sustojo jugoslavo fura. Jis pasakė moterį ims, o manęs - ne. Tai buvo sena mano bėda. Kažkodėl dėl savo išvaizdos netikdavau jokiam tranzavimui. Kornelija ilgai įkalbinėjo jugoslavą pavežti abu, tol kol privažiavo milicija. Milicija mus išsivežė į savo atraminį punktą trasoje. Budrus jaunas milicininkas troško veiklos:
- Prašau pasus. Ahaaa, taaaip, lietuviai? Važiuojame namo? Į Vilnių?
Ūmai balsas net paspringo, kai rado DDR pasą:
- Vvvvokietė?
Atsakiau:
- Vokietė, bet sava . Iš demokratinės Vokietijos.
Ir prasidėjo. Milicininkas net dejavo kiek numatė nusikaltimų. SSSR pilietis naktį su vokiete(šeši šauktukai) Smolensko srityje stabdė jugoslavą(kapitalistinė šalis, trys šauktukai). Jo galva visi šie veiksmai turėjo aiškius nusikaltimų požymius.
Aš derėjausi. Sakiau, kad Jugoslavija beveik socialistinė šalis, tik su nežymiais nukrypimais nuo socialistinio vystymosi kelio. Vokietė sava, iš socialistinio lagerio. Mes faktiškai važiuojame namo, mums Lietuvoje galima draugauti su vokiečiais iš soclagerio, tai netgi tautų draugystė. Vilnius su Erfurtu – susibroliavę miestai. Froindšaft.
Kornelija buvo persigandusi. Viza. Pamenate, ji neturėjo teisė būti SSSR jau kokią savaitę.
Milicininkas purtė galvą ir svajingai šypsojosi, numatydamas vyresnybės padėkas už budrumą, o gal net paaukštinimą. Surinko vyresniojo numerį ir raportavo:
- Vokietė..naktis...jugoslavo fura... lietuvis.
- Ar jie ką pažeidė? - paklausė vyresnybė.
Pažeidimų aiškių nebuvo. Bet mažoji vyresnybė liepė perskambinti didelei vyresnybei, nes atvirai sakant situacija buvo nestandartinė. Didelė vyresnybė jau miegojo, bet išklausė litaniją – vokietė, naktis, jugoslavo fura, lietuvis. Ir su keliais keiksmažodžiais perklausė ar buvo pažeidimų. Išgirdo – nebuvo. Pakartojo kelis keiksmažodžius bei papildė naujais ir liepė vargšui iniciatyviam milicininkui tuoj pat sustabdyti furą ir įlaipinti mus. Ir tegu dingsta tas internacionalas iš Smolensko srities.
Dabar jau šypsojausi aš. Nieko tas budrusis milicininkas vizoje nesusigaudė. Tiesa milicininkas truputį dar atkeršyjo. Furos mums nestabdė. Susistabdėme patys....
Vokiečiai po visų nuotykių mus labai gerbė. Vilniuje atsisveikinimo vakarui nupirko šešis vyno „Agdam“ butelius, o kai nuvykome atsakomojo vizito pas juos Vokietijon vežiojo po savo draugus ir rodė mus kaip gyvus eksponatus iš Kelio legendų.
