Anglų kalbos mokytojas Sentobe

 

Kelis pastaruosius mėnesius man buvo ne kas. Ir  vis dažniau  - na šaitanas žino kodėl - aš prisimindavau vieną tadžikų kalnų kaimelį Nuratau  kalnyne Uzbekistane. Aš net jo pavadinimo tiksliai  neatsimenu: Sintiabas arba Sentobas? Vienaip vadinamas tadžikiškai, kitaip uzbekiškai.

Į vienintelius svečių namus kišlako centre užropojome su senutėle Lada užkabinę kelis kartus dugną akmenimis. Turistai ten retas įvykis, tad vis daugėjo atsitiktinių praeivių, kurie visi sveikinosi vienodai: 

-         Chieliou.

Tą jų  “chieliou” reiktų aprašyti. Tai angliškas pasisveikinimas “hello” tariamas dvidešimt kartų minkščiau nei Mumbajuje. Taip pat papildomas šypsena, besiplečiančia per visą dulkinos kalnų kišlako gatvės plotį. Drąsesnis kalnietis net kilsteli iki pusės peties ranką pasisveikindamas. O vaikas, pasakęs “chieliou” , lieka stovėti išsižiojęs nuo savo narsos ir su tystančiu iš nosies snargliu. Jis nežino ką dar pasakyti, bet jam velniškai smalsu kas dar atsitiks.

Bet šiaip kalnų kišlako žmonės šypsojosi ten visada. Savo derlingame  slėnyje augino mažas, bet labai skanias pistacijas. Zira arba Romos kmynas arba kuminas mūsiškai, renkama  jų kalnuose kvepėjo dieviškai ir iš tolo, net nepatrinus ziros grūdelių tarp pirštų (trina tarp pirštų sukti Taškento turgų prekeiviai, kad zira kvepėtų). Lengvu narkotiku nasvajumi jie vaišino vienas kitą tiesiog susitikę kaimyną prie vartų. Savo gėrį jie bet kada apačioje turguje gali parduoti gera kaina. Jei kartais prireikia pinigų. Bet šiaip jie visko savo tarpeklyje turi. Ir gal todėl visą laiką šypsosi.

Tada dar vienas svarbus kišlako žmogus išaiškino, kad tuoj atjos Sentobo mokyklos anglų kalbos mokytojas ir jis norės pasikalbėti su mumis angliškai. Dar tas svarbus žmogus kukliai pridūrė – tas anglų kalbos mokytojas jo sūnus.

Aš susikaupiau ir bandžiau susidėlioti kelias gramatiškai taisyklingas frazes angliškai. Visgi atsakingas pokalbis su vietiniu inteligentu.

Mokytojas atjojo ant asiliuko. Nulipo ir minkštai švelniai ištarė  tą patį, ką mums pasakė iki tol kiti  sentobiečiai:

-         Chieliou.

Ir šypsojosi. Po kelių minučių paklausė kiek dabar valandų ir dar po minutės kuo aš vardu. Viskas. Visas pokalbis. Jo šypsena, kol jis bandė prisiminti tas frazes,  buvo gatvės pločio ir jis dar pajodinėjo ant savo asiliuko mano mažę.

Sentobe viskas visada gerai ir su šypsena.

Nuotraukoje - anglų kalbos mokytojas, jo asiliukas ir mažė.

Ateikite

Naminių gyvūnėlių vardai

Aplankiau seną draugą. Visada pas jį gyvena kokie  nors raiši gyvūnėliai. Šuniukas be kojos ir t.t.  Šį kartą gyveno mažutis juodas triušiukas ir mažytė Siamo katytė vardu Nosytė. O triušiukas....Bet nuo pradžių.

Triušiukas su katyte augo kartu kaip broliukas ir sesytė. Bet staiga atėjo pavasaris ir mažai katytei dar nieko nesusigaudant meilės reikaluose triušiukas  staiga įgavo pavasaranių norų ir puolė Nosytę iš užpakalinės jos kūno pusės su nedviprasmiškais ketinimais.

Tai žinote kokiu vardu po to pavasariško įvykio  draugelis pavadino  triušiuką?

Pedofiliukas.

Nosytė ir Pedofiliukas.

Baltarusijos estės iš Naujosios Vilnios teorija

Chiromantais, iliuminatais ir astrologais beveik netikiu, bet viena tokia bioenergetikė iš Naujosios Vilnios, kuri buvo tikra Baltarusijos estė, mano nugarai padėdavo bioenergetiniu būdu. Pamaigydavo, patrindavo  nugarą ir pasakiusi porą kartų  chorošo išlydėdavo. Ir nebrangiai. Nugara porą mėnesių neskaudėdavo. Bet aš aišku kaip tikras šiuolaikinis žmogus netikėjau bioenergetikais, bet kol gulėdavau po jos skvarbiomis rankomis, dar ir minčių visokių bioenergetinių gaudavau.

Tai ji man dėstydavo įdomią teoriją, aš aišku ja netikiu, bet jums esmę nupasakosiu.

Bazinė estės  teorijos aksioma – vyrams reikia klausyti moterų.

-         Kodėl?  - visai teisėtai pasibaisėjęs nustėrdavau.

Moterims reikia šeimos. Moterys natūraliai trokšta vaikų, o vaikus labai sunku vienai auginti. Tam reikalinga šeima, o šeimai - geras vyras. Todėl moterys sukasi  kaip išmano, iš bet  kurio, kad ir gatvėje surasto vyro, stengiasi padaryti puikų šeimos žmogų. Todėl moterims negalima  kliudyti. Jos blogo nenori. Kiekvienas paimtas vaikų auginimui vyras turi stengtis ir suprasti kaip sunku moteriai iš jo daryti šeimos žmogų. Patys gi žinote, jei jus paleisti  – garažai, futbolai, motociklai, išgerti, pabėgti, palakstyti laukais.

Jei moteris pervargsta perdarinėti vyrą, ji nelaiminga, bet ir visai šeimai nelaimė, todėl pasipriešinimo negali būti, net jei  moteris psichuoja. Vistiek, vyrai,  jums bus geriau, gal dabar ir nesuprasite, bet senatvėje bus kam jumis pasirūpinti, jei išsiauginsit vaikų.

Taigi  - teisingas vyro gyvenimas yra po padu. Ten jam šilta, jauku, jis gali kartais net apgalvoti savas mintis.

Apie šeimą ir kaip daugiau uždirbti.

Pavasario rytas

Jau  vedžiodamas šunį pastebėjau  - velniškai eikliai  atidunda pavasaris į mūsų miškelį, žvaliai triukšmauja medžiuose  paukščiai, dalinasi  poras ir lizdus. Šį daug žadantį pavasario rytą atvažiavau  į vieną valdišką įstaigą. Buvau susitaręs. Sėdėjau, laukiau. Valdininkės nebuvau matęs.

Įlėkė kaip vėjas. Jauna, daili, saikingai maloniai kaip vyresnio vyro akiai apvali. Na visa pavasariška tokia.

-         Sveiki, palaukite, aš tuoj nusirengsiu, - nusišypsojo.

O  tada aš skausmingai  pabandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą girdėjau tokią frazę iš tokių jaunų moterų...

FŪ ir fiiiuuu

Karlitą mes paėmėme iš prieglaudos paaugusią, ji savo pirmą gyvenimo pusmetį sutiko laisva. Gatvėse,  šiukšlynuose ir pakelėse. Todėl savaime suprantama Karlita yra padriko ir nevaldomo elgesio kalė.

Pavyzdžiui sodo sklypą ji suvokia kaip saugomą  teritoriją ir visus praeivius  aršiausiai aploja. Tai būtų dar pusė velnio, bet lygiai taip pat savo saugoma teritorija suvokia  ir visą devynaukštį.

Tad išeiti į lauką – lojimas baisiausias, visus pamatytus žmones, šunis ir net stovinčius automobilius aploja.

BM neapsikentė ir pradėjo šunį drausminti. Pirmiausiai išbarė mano komandą fu, pasmerkė kaip per švelnią, be ryžtingo akcento pabaigoje. Sakė – nežinočiau kas tu, tai skambėtų lyg gėjų pasimurkavimas, o ne komanda šuniui. Tokia manieringai prancūziška fiiiiuuuu...

Pati BM komanduoja FŪ su pakeltu pirštu ir Karlitai net kojos linksta iš baimės. Ji išslenka iš namų prispaudusi prie žemės užpakalį ir kartais net iškenčia iki lauko durų neloti. Bet ne visada. Tai BM dar atsidariusi buto duris bara Karlitą.

Na taip, tingiu aš žmones ir net šunis stramūžyti. Kažkaip komandos fu pradžioje -  ties raide f -  dar turiu ryžto, bet jau ties raide u entuziazmas staiga išsenka. Na kaip griežtalais šokdinti tokį šunį, kuris tau laižo rankas,  kojas ir žiūri didelėm akim lyg į pusdievį.

Bet  BM  atnaujino namie drausmę. Šuniui. Už vis dar pasitaikantį nepaklusnumą. Visur. Neleidžia šokti į lovą ir vakarais kelis kartus garsiai bei priekaištingai atsidususi Karlita susirango ant kilimėlio prie lovos. Mano pusėje. Dūsauja ir neramiai vartosi. Bet iš BM lovos pusės vis pasigirsta komandos ir šuo palūžta Susirango į nebylų priekaištingą švelniakailį kamuoliuką.

Bet kartais... Paryčiui, paryčiui, kai miegas pats saldžiausias ir visi parpia savo lovos pusėse, kartais pajuntu tylų švelnaus kailiuko įslinkimą į lovą. Karlita beveik nekvėpuodama prisiglaudžia prie mano kojos, tik jokiu būdu nesirodo patys žinote kam. Ir net neiškiša iš už mano kojos galvos. Tai jos apkasas.  Karlitai apkase taip jauku, kad ji rodos ir nekvėpuoja, jokio garso ar judesio nepastebėtų pats Goiko Mitičius.

Ir aš negaliu išduoti savo šuns. Tyliai gulime abu susiglaudę paskutinę miego valandą lyg prieš sušaudymą auštant. Taip mes atnaujiname savo socialinį kontraktą. Be to griežto fū it šūvio, patys žinote iš kieno lūpų.

Testas, po velnių, be atsakymų

Gyvenimas tęsiasi ir vakar vėl tikrinom pas neurologę tėvo atmintį. Daktarė tėvui patiko ir jis jai maloniai pranešė, kad jam tik 70 (iš tikro – 85). Kurie dabar metai ir kuris metų laikas aišku tėvo nejaudina – šaldytuvas visą laiką pilnas – tai ir nežino.

Aš stovėjau tėvui už nugaros ir rodžiau pirštais daktarei teisingus skaičius, kuriuos tėvas fantazavo.

Gydytoja paklausė kiek atimti iš šimto septynis.

Tėvas atsakė:

-         93.

Tada daktarė pagal užrašus paklausė, o kiek bus dar kartą atėmus septynis.Tėvas rėžė:

-         85.

Daktarė įtarė kažką negero ir pažiūrėjo  užrašus – ten, velniai griebtų, nebuvo teisingo atsakymo..Ji pasimetusi pradėjo žvalgytis po stalą  ir ieškoti kuo suskaičiuoti ar gerai pacientas atsakė. Tada prisiminė mane ir akimis paklausė:

- 86, - padėjau daktarei ir kartu su daktare pagalvojau tą patį: galėtų ligonių kasos sunkiai sergančių ligonių testus spausdinti su teisingais atsakymais. Po velnių.