Sekmadienį
sodinome šiltnamyje pomidorų, agurkų ir paprikų daigus. Aišku visam procesui ir
svarbiausiems etapams vadovavo BM. Paskutinį daigo pakalbinimą ir švelnų daigo
užglostymą šiltomis žemėmis irgi tik ji.
Man buvo patikėtas
ne toks svarbus technologinis etapas – trąšų įterpimas į duobutes. Vienos
trąšos buvo cheminės, o kitos – žuvų miltai. Ir tie žuvų miltai – ekologiški
aišku – turėjo tokį negerą dvokutį. Lyg džiovintas saulėje š.
Na bet aš
atsakingai bėriau dvokučio dozę po dozės
į kiekvieną duobutę. Šalia susikaupęs šnopavo šuo. Aš dirbau toliau. Šuo
tai šuo. Karlita visada kaip virvutė paskui mane. O man reikia į kiekvieną
duobutę paberti dvi skirtingas trąšas ir nesusipainioti. Tam būtinas
susikaupimas.
Bet šį kartą
Karlita kažkaip per darbščiai šnopavo.
Atsisukau
pažiūrėti ko ten taip šnopuojama.
O
jezusmarijajuozapaišventas.
Ji kruopščiai savo snukiu lygino visas mano apibarstytas žuvų miltais duobutes. Sekė iš
paskos ir iš eilės stumdė žemes snukiu, kol nelikdavo nė žymės smirdančios duobutės. Ištikimas šuo gelbėjo šeimininką,
nes šeimininkas pridirba smirdalą duobutėje, o šuniui reikia gelbėti
šeimininką, kad anas vėl neprisidirbtų
ir negautų barti. Ir Karlita sumojo
kaip. Kiekvieną dvokiančią šeimininko padarytą duobutę ji užlygina savo snukiu
nesmirdančiomis žemėmis. Ir šiltnamyje gražu bei švaru.
Tikrasis žmogaus
draugas. Šeimininkas prisidirba – šuo gelbėja.
Nepajėgėme šuns barti. Išsikasėme vėl duobutes - juokdamiesi.
