Įstabus ir slėpiningas moterų pasaulis

Pasaulis? Cha, netgi geresnis žodis būtų – giria, labirintas arba tankumynas. Arba visi kartu. Logiško ir rišlaus apibūdinimo tam junginiui nėra, ir nereikia, vyrai ir taip kiekvienas žino kaip ten tamsu, painu ir klaidu.

Ilgametis klaidžiojimas logiškai galvojant eina link pabaigos, naujų paklydimų nesitikime, na bent jau dabar tokią šaltą žiemą iki pavasario pirmųjų sijonų, mumi užtenka moterų kiek turime. Daug ir energingų labai. Toks išmintingas tingėjimas apima sąnarius ir kitus organus – nu gal nieko naujo jau neatrasi, tėvai...

Ir palyginus su kitomis gyvenimo pagrindinėmis aistromis - sportu bei sužinojimu - aprašomas pasaulis yra baigtinis. Logika bent taip tvirtina.

O vis tiek gaila...įstabaus ir slėpiningo...

Darželis nr.69

Tvarkiau senų fotografijų albumą. Radau savo darželio nuotrauką. Kaip įdomu. Darželis aiškiai buvo labai geras, gal net prestižinis, nes net trys grupėje vaikai buvo žydai ir vienas vaikas dabartinis Siesikų dvaro savininkas. Prestižinio darželio bazė suteikė visam gyvenimui gerą impulsą – nei vienas žydas dar manęs neapgavo ir net sutariau labai gerai su visais sutiktais Izraelio sūnumis, nepatikėsite – vienas jų net atidavė visus įdėtus pinigus, kai biznis nesusidėjo, Siesikų dvaru žavėjausi gyvai, o nr.69 irgi kažkaip praslydo pro mane ir ištvirkimo lygio nepadidino.
Ir vis dėl to, kokie mes ribotos informacijos sovietų laikais buvome, dabar vaikų darželio su tokiu numeriu ir sapne nesusapnuotum...

Obuolys nuo obels

Vyriausia dabar Suomijoje, keli jos švieži įspūdukai iš ten:

....kazkokioj Helsinkio saloje kazkokiam bokstelyje dainavom Titaniko daina, kazkur tenai kepem pica... ai, nu pries tai sutikom filipinieti netyciom ir tampem ji kartu, nes jis kalbejo lenkiskai. to ir as pramokau!

Suomijoje niekur nebuna baisu.. Siaip keista vieta.. Sakytum Siauliai, tik saugu sutemus ir gražiau.

Ir kodėl man atrodo, kad obuolys nuo obels toli nenurieda.

Iš emigrantų laifo: greitas feisbukas –2

Ta sena istorija nesibaigė. Istorija rutuliojasi labai įdomiai toliau...

Greito feisbuko savininkas praleido keletą savaičių besidžiaugdamas naujomis feisbuko draugėmis. Bet tegu toliau tiesiai iš jo žodžių:

- Su kitokiomis aš susidėti nenoriu. Bet faktiškai per šiuos du metus miestelyje pažinau visas bent kiek gražesnes lietuves. Nebėra ką daryti. Tai yra su kuo tai daryti...

- Tai kažką nusprendei pakeisti? Lenkės, portugalės?

- Ne, grįžau prie tos pačios, kuriai policiją kviečiau....sakė bus gera...

Nusistebėjimas anglų automobilių pramone

Angliškų mašinų kaip ir nebėr. Jaguarus  gamina buvusios kolonijos Indijos Tata Motors, landroverius - ta pati indiškoji Tata. Rolls Royce priklauso bavarų BMW. Tai tie  kurių fabrikai  sumalti į miltus  anglų per karą. Mini - irgi vokiečių.
Taip pat pilna japonų gamintojų fabrikų Anglijoje.
O pati automobilių pramonė Anglijoje klesti. Pardavimo ir gamybos skaičiai auga. 700000 darbo vietų yra sukurtos  šioje Anglijos pramonės šakoje. Automobiliai - trečia Anglijos eksporto prekė.
Koks įstabus kapitalizmo fenomenas.
Iš čia:
http://www.bloomberg.com/news/2012-01-25/made-in-britain-increases-as-europe-no-4-with-nissan-tata-cars.html

Vasarą atvažiuos visa italų komanda

Mane susirado toks matytas regbio festivaliuose italas iš Čivitavekijos, irgi penkiasdešimtmetis. Pasigyrė atostogaująs Vilniuje, nori aplankyti mūsų klubą. Italas tiesiog skleidė susižavėjimo žiemišku Vilniumi pliūpsnius. Visos jo čakros gerte gėrė šitą puikų miestą.

Pasikvietėme jį apsilankyti mūsų šeštadienio regbyje ant sniego. Man jo susižavėjimo Vilniumi priežastis tada šiek tiek paaiškėjo. Kai jį pamačiau, vyras pasirodė vis dar sportiškas, bet 50 metų,, ir jį lydėjo kokiu 20 metų jaunesnė kupina matrimonialinių vilčių blondinė baltarusė. Kaip probėgšmais išsišiepęs užsiminė italas jis renkasi čia žmoną. Jau mėnesį. Ir dauguma kandidačių baltarusės....

Italas garantavo, kad vasarą tikrai atvažiuos į Vilnių pasižaisti visa jų regbio komanda. Kai jis papasakos savo fantastinius įspūdžius. Apie Vilnių...

Aš esu/nesu seras Izaokas Niutonas

Ir kažką jis ten didingo aforistiško pasakė apie milžinus, pečius ir stovinčius ant pečių. Matyt ir aš kaip Izaokas. Nes...

Mažoji negali paeiti nė dešimt žingsnių lauke. Jai iškart paskausta kojytė ir ji sako opa. Aš dėl ramybės užsikeliu. Va toks mano kūno keistas spinduliavimas – su mama jai niekada neskauda kojytės. Su manimi iškart.

Katė pusę septynių pirma mane sutinka virtuvėje ir klastingai susiaurinusi akis užšoka man ant pečių kol aš užsimiegojęs. Ir mes tada kartu kankiname kavos aparatą ir tepamės buterbrodus. Ji prie ausies murkia ir stebi ingredientus iš viršaus. Jei ingredientai geri reikalauja savo dalies šaukdama baisiu balsu. Tada aš jai duodu. Nes noriu tylos.

Net Balkanų moteris, nors jau seniai nebenešu jos ant rankų, laikas nuo laiko pameilikauja – noriu ant viršaus. Ir nedrįsk atsakyti – nuotaika subjurs savaitei.

Ir po to aš ganėtinai tiksliai prisiminiau ką visgi sakė seras Izaokas.. Jis sakė tik ant kitų milžinų pečių atsistojęs aš padariau savo darbus.

Taigi aš visai ne Izaokas Niutonas, bet esu tas milžinas ant kurio jos atsistoję gali daryti savo atradimus. Jos niutonai. Bet aš tada pečiai be kurių niutonai negali.

Visai gerai.