Regbis bus kitame stadione

Šio šeštadienio Baltijos Taurės  varžybos tarp "Geležinio Vilko" (Vilnius, Lietuva) ir Marjamaa "Vikat" (Estija) bus žaidžiamos 18 val. Edukologjos Universiteto stadione Žvėryne (Vytauto ir Kraševskio gatvių kampas).
Ne Vingio parke. Konkurentų intrigos...

Kova dėl sielų

Kova dėl sielų sovietų laikais  vykdavo pakankamai subtiliai. Niekas gvoltu nešaukė būk saugumiečiu arba būk disidentu. Mokinius ir viena, ir kita pusė veikdavo subtiliai. Keli  pavyzdžiai.

Pamenu saugumo (KGB) pulkininko – lietuvio  paskaitėlę aktų salėje kelioms klasėms. Faktiškai žaidėme įdomų žaidimą – sugauk špioną. Pamenu vieną užduotėlę.  Pažangus Amerikos lietuvis labai prašo leisti jam iš tėviškės atsivežti žemės saują. Net ir pažangiems amerikonams buvo neleidžiama bet kur slampinėti Tarybų  Lietuvoje. Leisti ar neleisti? Klausia mūsų saugumietis.

Na mes rėkiame, joks šnipas, senas žmogus, reikia leisti jam saujelę gimtosios žemės. Juk ir laikraštis toks net yra – “Gimtoji žemė”.

Pulkininkas gražiai nusišypsojo ir atsakė. Vot jūs ir neteisūs, mokiniai. Žemę jis pasirodo deda į specialų konteinerį tyrimams. Už kelių kilometrų nuo amerikono tėviškės  - slaptas objektas. Žemės sudėties tyrimai patvirtintų  arba paneigtų CŽV spėjimus apie objektą.

Įdomus tas saugumiečio darbas, ar ne? Pulkininkas mielai pasilieka po paskaitėlės  su mokiniais užduodančiais  papildomus klausimus.

Kita pusė. Vytautas Petkevičius  turėjo rašytojo gabumų. Bet buvo tikras idėjinis saugumietis. Rašė įdomiai. Štai kartą jo “Apie duoną, meilę ir šautuvą” pakliuvo  man į rankas ir lietuvių kalbos mokytoja pasiūlė parašyti  apie įdomias knygas. Aš pasakiau rašysiu apie šią Petkevičiaus knygą. Su tais saugumiečiais rašytojais Lietuvoje tai net buvo juokinga. Štai Alfonsas Bieliauskas net parašė “Kauno romaną”, kuris išvis buvo parašytas pasąmonės srauto technika. Čystas lietuvių modernistas Džoisas - saugumietis.

Mokytoja, šiaip labai baili ir tyli kaip žemės grumstas, pasilikusi vieną po pamokos netikėtai ugningai  paprašė nedaryk šito. Tu nieko nežinai apie tą laiką. Pirmą kartą pajaučiau, kad ir ši pilka pelytė turi  paslaptį. Petkevičiaus nepopuliarinau.

Juokingiausia švelni kova dėl sielų vyko abiturientų klasėje. Mes buvome labai sustiprinto mokymo klasė. Tai mūsų daug kas norėjo. Buvo paskelbta, kad vyks agitacija stoti į Patriso Lumumbos universitetą Maskvoje. Yra tame mokslo židinyje skirtos kelios vietos  ir Lietuvai. Ten kur daug negrų, arabų ir kitų revoliucingų tautų Maskvoje ruošėsi aktyviai socializmo statybai visame pasaulyje. Dažniau su kalašnikovais rankose.

Oficialiai  vyko kelių susiraukusių nuobodžių viršininkų agitacija, o tylomis beveik kiekvienas mokytojas (net fizinio lavinimo) pasišaukdavo klasės lyderius ir pašnibždėdavo tik nebūkit durni ar visai tiesiai  -  atsargiai, pakliūsit į saugumo  tinklus. Ir kitiems pasakykit.  Ir visi mokytojai sakė: labai gerai Lietuvoje mokytis..

Lumumbiečiais taip niekas ir netapo. Klasiokai  liko Lietuvoje. Vienas tik nėvykėlis dabar optinės fizikos profesorius Bordo universitete.

Štai jūs pabandykite įsivaizduoti koks iš žmogaus gyvenusio 20 metų anglimis kūrenamame pusrūsyje Kalvarijų gatvėje prancūzas?

Kultūra prie turgaus – 2

Dar prisiminiau. Kieme prie turgaus sklisdavo keisčiausio miesto  folkloro dalykėliai.

Štai labai populiarus buvo žodinis pasakojimais su siaubo bei trilerio elementais apie Juodąją Ranką. Juodoji Ranka jau buvo tada išversta ir į lietuvių kalbą. Bet spėju  pasakojimas Juodoji Ranka  buvo universalus, gal visame pasaulyje žinomas miesto folkloras.

Pamenu dvi dainuškas, kurioms nepakako lietuviško intelekto pajėgų ir jos sklido kiemuose  tik rusiškai.

Pirma:

Цыпленок жаренный

цыпленок варенный

Цыпленок тоже хочет жить

Его арестовали велели паспорт показать

....

Tai šita viščiuko dainelė pasirodo keliavo po SSSRiją nuo pat pilietinio karo laikų ir užduosiu labai lengvą klausimą: kurio miesto talentingieji autoriai ją sukūrė?

 Choru atsakote teisingai, šaunuoliai jūs mano,  – iš Odesos žydų. Ponas Jadovas sukūrė šį miesto folklorą, ponas Jadovas iš Odesos.  Aha, mane irgi visą gyvenimą tebekankina  teisėtas nustebimas  kaip milžiniškos 200 milijonų žmonių turinčios imperijos  visas humoras  laikėsi tik ant  vieno miesto vienos tautybės žmonių pečių. Bet tokie faktai.

Dar viena dainuška, labai nepadori, bet ji ko gero – retenybė - galėjo pasklisti  ne iš Odesos, o spėju iš Baku. Šiek tiek švietė jaunimą apie netradicinius seksualinius santykius.

Армянинский луна выходил из небес

Молодой Ованес на балкон  выходил

На балкон выходил и в конюшню глядел

А в конюшне ишак толстой жопой вертел

.....

Ir paskutiniai, kurie dar liko galvoje, tai standartiniai ketureiliai arba čiastuškos apie pionierius, granatas  ir gestapą. Šituos tikrai visi žino ir šiais laikais. Pacituosiu retesnius beveik nežinomus variantus antireligine tematika. Aiškiai iš bezbožnikų komitetų paplatinti, todėl  ne tokie talentingi  kaip odesietiški.

А у нашего попа

У попа Василия

На  lialia идет игра

СССР – Бразилия

Nesmerkite labai manęs. Tiesiog tai iliustruoja kokioje originalioje aplinkoje teko man augti. Ir galite nusistebėti – kažkas dar iš tokio išėjo. Na beveik.

Taigi. Miesto folkloras mūsų gatvėje buvo beveik išimtinai rusiškas. Anekdotai  80 proc irgi buvo pasakojami rusiškai. Keiksmai – 100 proc.

Nebuvome net  maži mylintys Rusiją ir sovietus, su rusiukais lupdavomės, tėvai ir kai kurie geresni mokytojai sustabdydavo mus ir perspėdavo  puse lūpų jei labai kvailai palinkdavome oficiozo pusėn. Bet buvo kaip buvo.

Kultūrinis gyvenimas prie turgaus

Rašiau  ta tema. Bet vėl keli nauji štrichai.

Prie Kalvarijų turgaus riaumodavo naktimis liūtai. Afrika taip ateidavo pas mus,  mažus vilniečius. Mėnesienos naktį staiga pasigirsdavo galingas liūto riaumojimas. Ir mes jau pabudinti  naktyje blizgančiomis akimis   žinodavome be skelbimų: zooparkas atvažiavo. Apart  liūto visada būdavo dar ir meška, kuri šizofreniškai kinkuodavo siaurame narve – vagonėlyje už grotų ir ten buvo negailestingai apmėtoma  saldainiais tarybinių žiūrovų. Už šokį. Narvai maži, kelioniniai, bet lapėms kokioms ar beždžionėms visai tiko. Bet be liūto ir meškos didingo pasirodymo buvo neįmanoma egzistuoti kilnojamam zooparkui, tad ir tuos vargšus administracija būdavo priversta vežiotis ankštuose  narvuose. Kitaip bilietų pardavimo planas blinkt ant šono ir фиг вам premija.

Dar mums pasikultūrinti atveždavo atrakcioną  “Mirties statinė”. Jis kažkaip humaniškiau vadinosi, juk pas mus ne kapitalizmas. Gal taip -  lenktynės vertikalia  siena? Bet idėja tokia: poaukštis medinis cilindras, jo viršuje susirenka keliasdešimt apibilietuotų  žiūrovų. Ir motociklininkas suka ratus kol išcentrinės jėgos veikiamas geba važiuoti lygiagrečiai žemei. Reginys aniems laikams efektingas, sujaudindavo net grubias Dzeržinkės chuliganų sielas.

Vienintelė Romanovų imperatoriškosios šeimos palikuonė, kuri liko gyva Sovietų Sąjungoje (tiksliau nepakartojamame Taškente) irgi važinėjo Maskvoje tokiame atrakcione. Buvo matyt palikta gyva dėl juoko ir jai jau nebebuvo baisu niekas. Kartą Vilniuje mačiau moterį ant motociklo šiame atrakcione, gal tai buvo ta pati  Romanovų namų kunigaikštytė...

Į teatrus buvo sunku gauti bilietus. Tik lengvai į rusų dramos teatrą. Tai mano vienas  klasiokas, vėliau vienas pirmųjų Vilniaus milijonierių ir dar vėliau jau stabili mėnesienos ir kitų psichinių siaubų  auka, eidavo tik į rusų teatrą, kuris buvo Jogailos gatvėje ten kur  dabar biurų  kamšalynė. Išgerdavo stiklą  vyno ir apžiūrinėdavo aktores sėdėdamas pirmose eilėse. Rusdramyje buvo  lengvi vaidinimai ir aktorės dažnai taip pat lengvai apsirengdavo. Dar ir Šapranauskas rusdramyje  vaidino. Bet kas jį anuomet vargšą žinojo.....

Savaime suprantama kultūrą skleidė kinoteatrai su švelniai šiugždančiu išgliaudytų semkių kilimu po seanso. Žmonės rėkdavo tik kai filma nutrukdavo. Kino mechanikai privalėjo keisti filmo rites kas dvidešimt minučių idant filmo rodymas nenutrūktų ir tos 20 minučių buvo toks nesėkmingas laiko tarpas, kad  kinomechanikai atitrūkdavo visokiais negerais užsiėmimais nuo darbo ir tada žiūrovai rėkdavo:

-         Sapožniki, davaj kino.

Ir šitas folkloras  buvo labai tikslus, nes sovietų laikais būtent batų gamybos meistrams sunkiausiai  sekėsi pasiekti bent kažkokią užuominą į kokybę.

O Žalgirio stadione rėkdavo

-          Teisėją į muilą.

Tai matyt buvo švelni aliuzija į fašistų muilo gamybos fabrikėlius iš žmogienos. Būtent futbolo stadione ir galėdavai išgirsti geriausius  miesto folkloro perlus, be jokių tautosakos rinkimo ekspedicijų. Gaila neužsirašiau, pražuvo tas įvairiakalbis Vilniaus  stadionų folkloras, bet pamenu kai jaunas tik sukiodavausi aplink ir išsišiepęs klausydavau raiškių tekstų....

Panašaus folkloro tik jau su dramatiniais intarpais  išgirsdavau  bendrabutyje priešais namus. Naktimis  pasigirsdavo ilgi  serialai su ašaromis ir prakeiksmais, dūžtančio stiklo garsais ir voronokų durų kaukšėjimais.

Ta gal tiek apie kultūrinę aplinką prie Dzeržinkės turgaus. Ta jaunų dienų kultūra  įsidiegė į mane ir dabar matote patys  -  galingai  įtakoja  mane  iki šiol...

Estai ir regbis? Ar tai įmanoma?

Estai ir regbis? Ar  tai įmanoma?
Ar gali estas greitai bėgti?
Ar ne per  sunku estui greitai bėgant dar ir greitai galvoti?
Į visus šiuos neramius darbo žmonių klausimus bus atsakyta šį šeštadienį Vilniuje, Vingio parko regbio stadione, 18 val.

Rankos mano juodos

Jau pilni namai, rūsiai keisčiausiais receptais apdirbtų sodų produktų. Vėl visą žiemą mane vaikys po rūsius atnešk šio, atnešk to. Sekmadienį štai  gaminome graikišką slyvų padažą mėsai visai žiemai. Neradome parduotuvėse kinzos, tai bus kiek ne taip tiksliai kaip reikalavo mažės krikštamotė iš Atėnų, mėta iš sodo bandys pakeisti kinzą. Rankos mano juodos nuo slyvų pjaustymo, slyvų sultys per vieną sekmadienį pasirodo rankas nudažo kardinaliai kaip kokia chna. Ir aš dabar lyg indė mergina pasipuošusi rankas pirmai povestuvinei nakčiai...visiškai egzotinis gyvenimas. Griežčiai, juozažolės, arbūzai, šilauogės.

Obuolių sulčių spaudimui užsirašiau lyg priėmimui pas stomatologą, labai labai iš anksto. Rugsėjo antrai 16 val..

Visas paskendęs ūkiniuose  reikaluose ir soduose. Arbūzų likimas jaudina labiau negu Filipinų gyventojų. Kokie niekšai, mamos sode niekingai alkani bomžai nurovė agurkus ir pomidorus, tų tai negaila, užtenka ir bomžams, ir geriems žmonės, nors va vienam geram žmogui  - regbio klubo sponsoriui  - daviau po kibirioką agurkų ir pomidorų, tai kibiriokų negražina... ak, nurovė bomžai daugel arbūzų, nesuprato kas per agrukai keisti  ir juos nuplėšę žalius dar sugadino visą perspektyvų arbūzų derlių.

Vynuogės irgi gražiai  šiemet išaugo. Mažos ir visai  kitokio  saldumo nei parduotuvėje. Ir vynuogių  sodinių negali daug suvalgyti. Sodinių kitoks  nematytai aitrus skonis. Kerpa liežuvį. Bet saldumas labai tikras.

Arba griežčiai, džiugiai pasėjome, jie džiugiai išaugo, o ką su jais dabar daryti? Ta amžina lietuvių sodininkų problema kaip  su cukinijomis, visi jas dalina visiems.  Balkanų moteris liepia man suvalgyti griežčius ir cukinijas. O aš jau nebenoriu jokių daržovių. Naktimis sapnuoju nesveikus blynus su nesveikai pakepinta šonine...

Dar paukščiai išlesė saulėgrąžas. Yra planas mirkyti gervuoges džine žiemai, darysim svaraininę. Svaraininės  darymas man  šventa šventė. Po jos baigiasi sodo darbai. Tokia puiki fenologinė kalendoriaus žyma.

Bet šita sodiškų  minčių kakofonija - ir koks artimas žodžių sąskambis: sodas ir sadizmas – baigsis  gal rudenį, tai yra viliuosi jau  tuoj tuoj baigsis ir vėl galėsiu užsiimti intelektualia veikla, protmūšiais ir gal nėt VK honorarai ryšium su Lietuvos BVP  eiliniu šuoliu  bus kitokie. Kaip prieš krizę. Žmoniški.  Kokios inteligentiškos  viltys...

Ir  rankos mano juodos taps  vėl baltomis it  seno inteligento. Ech...

“Havana club”

Vakarų pusrutulio romą mes ragaudavom net ir anais sovietiniais  laikais. Ne viskas buvo taip liūdna. Pamenu kelis metus pilnos parduotuvės  kubietiško romo “Havana club”.

Kiti gėrimai sovietų šalyje buvo ne tokie romantiški. Nors gražių pavadinimų noro sugalvot netrūko ir sovietinės alkoholio pramonės  veikėjams. Antai pamenu tokį romantišką pigaus vyno pavadinimą kaip “Gintaro krantas”. Bet būdavo jei atmintis neapgauna tik kaimo parduotuvėse. . Net studentai nepirkdavo “Gintaro kranto”, tiek jo rūgštingumas buvo baisus. Tik tikras ir beviltiškas alkoholikas galėjo rizikuoti piltis į skrandį tokį raugalą kaip Gintaro krantas. Bet pavadinimas gražus ir kaina iki  rublio...

Kita nepamirštamas vynas buvo Obuolių natūralus po 2,12. Jau  labiau subalansuotas skrandžiams, gal kiek perdaug saldokas šiuolaikinėm akimis žiūrint. Ką tik  Elektrėnų kažkurioje parduotuvėje net mačiau šiuolaikinį obuolių  natūralų. Bijodamas nusivilti kadaise audringos jaunystės gėrimu – nepirkau. Bet gal ..kada... susidepresavęs..vėl pabandysiu. Nors, vynas kaip moterys, antrą kartą jau niekada nepatirsi tokio universalaus pažinimo džiaugsmo, tik nebent kiek vėsesnį atpažinimo kartėlį.

Iš kitų vynų paminėtini portveinai trys septynkės, vynas Izabella ir suprantama Agdam. Agdam tai šiais laikais jau išnykęs miestas Azerbaidžane, ten ir buvo trūčyjami visos Sąjungos gyventojai su tuo siaubu. Kiekvienas miestas gauna tą likimą kurio nusipelno. Gavelio Vilnius pavyzdžiui  gavo Vamzdį bei  miesto šventę iš Simonko rankų. O Agdamas  buvo sugriautas per armenų azerų karus. Pelnytai. Nes vynas  juk buvo išties siaubingas rašalas.

Paaiškinu  nežinantiems, rašalas - tai prastų skoninių sąvybių dirbtinai padidintos  alkoholio koncentracijos sovietų ekonomikos stebuklingas vynas. Išmokėta alga rabotiagoms greit grįždavo į valstybės kišenę. Pigiai ir piktai.

Kiek aukštesnis sluoksnis gerdavo geresnį vyną. Pamenu kažkokį vengrišką, lyg Gymza, pintuose buteliuose. Vengriški, bulgariški jaučio kraujai.. Spec. atvejams -  net markiniai Krymo vynai.

Konjakas Pliska – bulgariškas. Iš pasąmonės rūkų išnyra ir jugoslaviškas armanjakas gražiuose apvaliuose buteliuose. Armėniškas konjakas buvo griežtai klasifikuojamas pagal žvaigždučių skaičių. Ir geri gėrikai skirdavo. Banionis savo memuaruose rašė, kad kartą  bandė apgauti Miltinį pildamas dvi žvaigždutes į trijų žvaigždučių butelį, bet režisierius gurmanas jį demaskavo sulyg pirmu gurkšniu.

Universaliausias ir aiškiausias gėrimas savo skoninėmis  bei svaiginimo savybėmis buvo savaime suprantama degtinė. “Ekstra” po 3,62.

Vienas esminis dalykas  skiria mūsų laikų girtavimus nuo tarybinių. Visi tada baisiai vemdavo. Vėmimas buvo beveik neatskiriama gėrimo kultūros dalis. Sovietų valdžia tokiu drastišku būdu ribojo alkoholio vartojimą. Dėjo kur galėjo vimdančius preparatus  į alkoholinę produkciją.

Tai pirma dalis. Provokatyvioji. Tuoj visi diedai  nurodys kur aš neteisus bei papils savo atsiminimus iš sovietų ir mes tada galėsime parašyti jau II dalį su tikslia faktine medžiaga.