Šiandien romanas išvažiavo į spaustuvę

Baigtas ilgas redaktorių triūsas. Atvirai  sakant ne  tiek gaišau rašydamas, kiek gaišo su manimi  vargšai redaktoriai ir atsakingi leidyklos darbuotojai. Ypač viena Atsakinga Darbuotoja.

Romano anotacija čia

Dėkui leidyklos "Tyto Alba" žmonėms.

Karlita ir fanera

Šunį tebeturime. Bet štai kokios bėdos prasidėjo su Karlita: myžčioja namie, koridoriuje.

Balkanų Moteris  liepė galvoti. Ta prasme aš daugmaž visada galvoju, bet ji liepė galvoti ne apie tapimą kultūros reiškiniu, o ką nors naudinga parketui, nes dalis parketo jau pūtėsi nuo drėgmės pertekliaus.

Na mano giminė yra praktiška. Kai kurie pusbroliai net auksarankiai. Štai viena pusbrolis pasistatė namą, įsirengė, padėjo tėvui įsirengti namą. Tada jam pasidarė neramu. Vaikščiojo vaikščiojo apie sutvarkytą namą ir sugalvojo. Nusipirko gretimą sklypą ir ten statys namą.

-         O ką veikti? – paaiškino man, - negi akcijas pirkti ar pinigus banke laikyti? Neaiškūs tie reikalai man. Namas kažkaip aiškiau, ramiau. Gal išnuomuosiu.

Tad ir aš paskatintas įkvepiančių giminės pavyzdžių nutariau galvoti  praktiškai. Iš motinos garažo atsitempiau didelį faneros lakštą. Iš praktiško pusbrolio gavau kažkokios sveikatos įstaigos  iškabą, kuri jau nuimta nuo ten, kur kabojo. Aš apsimečiau, kad nesuprantu ką reiškia  iškabos raidės IGONINĖ. Be to pusbrolis dar supjaustė tą iškabą į  raides I, GON ir INĖ. Ir nesuprasi kas ten buvo....

Taigi namie suskaidžiau ilgą lenktą koridorių tomis plokštumomis  ir atribojau plotą, kur Karlita  myžčiojo, aukštais trumpakojei kalytei lapais.

Karlita susikaupusi  stebėjo mano meistrystes ir vakar išliko visą dieną susikaupusi ir sausa. Mes jau beveik džiūgavome. Ypač didžiavosi BM - ir mano vyras gali...

Šią naktį Karlita buvo užblokuota faneros lakštu  virtuvėje. Na mano galva tai geriausia  vieta visame  bute, ten šaldytuvas, maistas, kavos aparatas ir net televizorius. Aš per vakarą su malonumu ten užeinu penkis kartus mažiausiai.

Tačiau vidurnaktį pasigirdo lojimas, faneros virtimas, bruzdesys ir keiksmai. Karlita ir ten pridirbo, tada išsiveržė  nuo nešvaros per tą fanerą, ją su didžiuliu triukšmu nugriovė ir visa tai pamatė  BM

Iš ryto BM viską persakė man. Dabar ir aš susinervinęs.

Apie fotografijų albumą panelėms ir moterims

Buvau pas tetą, kuriai jau virš 80 metų. Ji leido pasirinkti iš savo albumo kelias senas įspūdingas fotografijas. Viena 1926 metų fotografija iš Amerikos buvo tikras atradimas. Šiek tiek paaiškėjo žiauriojo matriarchato mūsų  giminėje šaknys. Ten nufotografuota šeima Amerikoje ir kitoje pusėje užrašas nuo sūnaus Amerikoje mamai Lietuvoje - štai tie,  kurių tu taip neapkentei. Ta mama, mano promočiutė, taip nemėgo savo marčios, kad išėdė ją net į Ameriką. Bet fotografiją išsaugojo.

Kita nuotrauka, iš vėlesnių laikų -  stambus labai aukštas  vyras prie  motociklo. Tas girininkas  pabėgo nuo bolševikų į Argentiną. Naktį atėjo pas mano senelį - savo sesers vyrą -   ir beldė į langą:

-         Važiuojam,  Povilai. Aš  balševikams netarnausiu.

Būčiau dabar  “Boka Chuniors” arba “River Pleit”  gerbėjas. Bet senelis nevažiavo.

Vienos  labai gražaus ir šviesaus veido vyro nuotraukos teta net neleido čiupinėti. Čia jos amžinai. Tepasakė – kvaila labai buvau.

Apie tetą sukosi jaunystėje labai daug vaikinų. Šitas – pavadinkime jūreiviu, kam jau mirusio žmogaus vardą tampyti – piršosi, teta dar nenorėjo tekėti, tai jis išvažiavo į Liepoją, plaukiojo jūron, vedė. Kitas atmestas pabėgo į Kaliningradą. Trečias – brigadininkas Kazickas – važinėjo su emka (toks mandras anų laikų motociklas su lopšeliu) - ir vaikė kulokais konkurentus nuo tetos  namų. Buvo mandras: ataskaitose atsisakinėjo rašyti vienetus, rašė – štukos. Bet vėl – teta netapo tada  nei Kazickiene, nei kitokia.

Kartą – pasakojo su fotografija rankoje teta – visai atsitiktinai sutiko savo jūreivį parduotuvėje dvare, jis kaip tik ėjo lauk, jį  į vidų. Abu iškart išėjo iš parduotuvės po liepom  ir jūreivis paklausė, ar priimtų jį grįžtantį pas save. Teta atsakė, kad jau jie išsiskyrė kaip jūroje laivai, nes jis vedęs.

Taip daugiau ir nesimatė. Abu saugojo vienas kito fotografijas. Jūreivis vėliau  išsiskyrė su pirma žmona ir su antra žmona, bet trečią kartą nebepaklausė tetos ar priimtų. Tik kitų klausinėdavo kaip ji.

O teta istoriją apie fotografiją rankoje baigė taip:

- Aš tai moterims  ir  merginoms  pasakyčiau taip. Stverk ir nepaleisk  savo meilas. Niekada. Kitaip gailėsies iki smerties. Net jei vedęs, jei tau jo reikia, kviesk. 

Jūreiviui  reikėja pasakyti – atvažiuok, kai būsi laisvas, tadu po liepam prie pardatuvės, o ne honorų rodyti... 

Oficialus romano "Vilniaus plovas" viršelis

Pagaliau suradome oficialų viršelį. Primenu lietuviško šnipų romano  "Vilniaus plovas" knygynuose ir knygynų topuose dar nėra.
Knygynuose  romanas atsiras  šį mėnesį. Knygynų topuose - jau birželio  mėnesį.
Pasislinkite užkalniai, žilinskai, tapinai ir čekuoliai: padarykite man daugiau vietos.

Jataganą dadėjo

 Aš pats visų žalios atspalvių nelabai atskiriu nuo  visų rudos atspalvių. Tai ir viršelio dailininkės Ilonos Kukenytės darbo grožio negaliu profesionaliai  įvertinti.
Man gražu. Tačiau, siekdamas įberti ir savą  druskos žiupsnį (parodyti savo žemaitišką bjaurumą)  į šią  meno žaizdą pareikalavau detalės, kuri  labiau susietų su lietuviško šnipų romano "Vilniaus Plovas" veiksmo vieta - Azija. Man tada gerieji  žmonės iš leidyklos "Tyto Alba" leido pripiešti jataganą
Su jataganu juk intrigiškiau?
Tai tik viršelis, pati knyga dar ne knygynuose, bet  jau greitai, šį mėnesį.Aišku pranešiu. Mažiausiai penkis kartus.

Blogi genai, geri genai

Kai išvažiuoji iš savo komforto zonos – Vilniaus - į Žemaitiją, kraštą su tokia kalba, kad mažė išsigandusi neramiai vis klausinėjo, ar susikalbės ten su vaikais, taigi tokiose vietose atsitinka keisčiausių dalykų. Lyg Prospero Merime apsakyme “Lokys”

Lietuvos sąvoka kelionėje prasiplėtė, dabar ten po kelionės atsirado Kauneckų koplyčia Kaunatavoje, Biržuvėnų dvaras, Šatrija ir gražūs Telšiai. Tačiau velnias timptelėjo bendrauti su žemaičiais daugiau nei reikia. Pasigyriau esąs irgi žemaitis, pagal tėvą nuo Ylakių.

-         Oi, - atsakė vienas žemaičių kultūros žinovas, - jei nuo Ylakių, tai gal ne...

Savo šaknų tyrinėjimus mėgstu, bet su tais tyrinėjimais reik atsargiai. Su žmona ir dukra radome giminės medyje perujiečių, Kanados prancūzų, lenkų, rusų, ukrainiečių, vokiečių, buriatų, gagauzų, estų  ir uzbekų. Ir  tai dar nebaigtas sąrašas. Bet pats visada didžiavausi esąs beveik švarios kilmės lietuvių nacionalistas.

Štai mano pavardės kilmę vienas italas (treniravosi pas mane regbį ir jo pavardė reiškė paryžietį) net tikrino savo išmaniame telefone su programėle itališkoms pavardėms.

Italijos kulnas Kalabrija kupina mano pavardės ir ten, tie mano pavardininkai yra visai ne italai, o visi yra atsikėlėliai iš Albanijos. Albanas, smagu ar ne? Italą už tai nuvariau bėgioti spurtus, kad durnų savo programėlių neplatintų.

Taigi tas žemaitis neaušino burnos ir padovanojo man knygą su etnografiniais žemaičių aprašymais. Toje knygoje ir perskaičiau apie Žemaitijos pirtinius papročius XIX amžiuje: Ylakiuose pirčių papročiai visai keisti. Ten tie Ylakių latviai maudosi pirtyje nuogi kartu ir vyrai, ir moterys.

Latvis? Taip. Ir dar nudistas nuo XIX amžiaus? Ir širdis nukrito į kulnus. Kaip reikės dukroms pasakyti?

Vyresnė dukra  rėkė ilgai.

Sakė:

-         Tėti, man dvidešimt keturi ir tik dabar sužinau, kad esu latvė. Kaip man gyventi?

-         Tai man penkiasdešimt. Ir tik dabar sužinau, - rėkiau atgal.

Prisiminėme mano tėvo užuominas apie kuršišką pavardės kilmę, apie latvių krepšinio žvaigždę pavarde Timma, apie mano straipsnį “Verslo klasėje”, kur beveik gražiai aprašiau latvius, apie latviškų alaus etikečių kūrimą, viskas sutampa.

Latviai. Braliukai, bliamba...

Narsieji žemaičiai

Visiškai  netikėtai labai įspūdingame Biržuvėnų dvare tarp Telšių ir Luokės skaičiau paskaitą apie kelis garsius žemaičius. Važiavome į Žemaitiją visi. Mažė, BM  ir net Karlita, mūsų prieglaudinis šuo. Šuo pirmą kartą taip toli keliavo automobiliu ir dar per kalvotąją Žemaitiją, tad privėmė pilnas opelio grindis ir nieko nebevalgė. Liūdna ir, kartkartėmis vos pavizgindama uodegą,  gulėjo pririšta prie kuoliuko Biržuvėnų dvaro parke. Aš  tuo metu dvaro salėje pasakojau, kaip vienas žemaitis įskėlė karo kibirkštį tarp afganų ir britų, antras  surengė iki tol mokslui ir politikams nežinomos Hunzos kunigaikštystės prijungimą prie Rusijos imperijos, trečias be bereikalngų aukų įvykdė didžiausią šarvuoto traukinio apiplėšimą Rusijos imperijos istorijoje

 Salėje sėdintys žemaičių kultūros atstovai ir pats Žemaičių draugijos Telšių pavieto vadovas džiugiai šypsojosi  Tokie pasakojimai apie žemaičių narsą jiems buvo it balzamas.  Štai kokie kieti žemaičiai, tai ne tie lietuviai ir vilniečiai už Nevėžio, kurie sau ponavoja nežinia kodėl..

Ūmai į salę įbėgo prunkšdama dvaro darbuotoja. Ženklais parodė viskas tvarkoje. Ramiai. Bet vėl ir vėl prunkštė.

Po to papasakojo.  Šuo gulėjo, gulėjo, o po to staiga atsigavo, išsinėrė nuo to šunų kuoliuko ir nubėgo domėtis žemaičiais. Vienas suaugęs žemaitis, kuris neklausė paskaitos apie rūsčiuosius  žemaičius, pradėjo bėgti išsigandęs šuns. Mūsų vargšė kalytė pagalvojo, kad vyras su ja žaidžia ir puolė vytis. Narsiųjų žemaičių ainis dar labiau ėmė bėgti ir dar labiau rėkti. Kol išgelbėjo visus dvaro darbuotoja.

Moralas. Paskaitos apie savo narsius protėvius reikėjo  klausyti. Kurie išklausė paskaitą – vargšo nusivėmusio ir nusitriedusio šuns nebijojo...