2010 m. spalio 18 d., pirmadienis

Antroji karinių memuarų dalis: pulko sienlaikraštis

Kadangi karinė veikla buvo labai trumpa, tai ir kariniai memuarai bus trumpi. Iš dviejų dalių. Antroji dalis apie jau minėtą sienlaikraštį.


Politrukas gavo politiniam darbui mane ir kaip dailininką panašų į mane proto struktūra Dalių. Politrukui mes tikome. Politruko bendrasis išsivystymo lygis mums irgi. Jis vaizdžiai papasakojo kaip daromas karinis sienlaikraštis. Galima trumpai apie karinės dalies šlovingą kovų kelią.Turėtų būti straipsnis apie kasdienius karių rūpesčius, kaip sekasi karinė ir politinė ruošyba. Gali būti laiškas mamai. Tegu kiti kareiviai pasimoko kaip rašyti laiškus mamai. Dailininkui derėtų nupiešti kokį šaunų kareivį ir šiaip kelias kareiviškos buities iliustracijas.

Politruką užtikrinome: dvi dienos, problemų jokių ir ideologinis karių tėvas laimingas nuėjo koketuoti su štabo darbuotojomis.

Pirmą dieną apsikrovę vatmanu, guašu bei tušu gulėjome ant minkštų miško samanų, stebėjome beprakaituojančius užsiėmimuose kariūnus ir sėmėmės iš gaivaus miško oro įkvėpimo. Jis atėjo antros dienos pabaigoje, kai politrukas praėjo pro mus jau skersakiuodamas trečią kartą .

Šlovingą pulko kovų kelią dailininkas Dalius pavaizdavo debesėliais, kuriuose buvo įpaišytas žodis būūūm, po debesėliais mėtėsi išgriuvę geibūs fašistų lavonėliai. Prie kiekvieno tokio debesėlio buvo prirašyta vis kita mūšio vieta ir data.

Kaip šaunaus kario portretas buvo nupieštas studentas sunkaus svorio sunkiaatletis N.N. Jo veido išraiška bei figūra tikrai turėjo kelti baimę priešui ir skatino gėrėtis tarybinių karių gėsminga išvaizda. Deja, pulko sandėlininkai nesurado šiam Galijotui tinkamos aprangos tad jis vaikščiojo su prakirptomis šonuose trumpomis kelnytėmis(sakyčiau chaki šortukais) lyg koks britas Rytų Afrikos tyrinėtojas.Taip dailininkas ir nupiešė rūstų tarybinį karį.

Apie karinę parengtį rašiau aš. Tikroviškai aprašiau atsitikimą su kalašnikovu, pastebėjau, jog karininkai kartais per garsiai skaito paskaitas tuo trukdydami mūsų poilsį, taip pat kad savo lojimu mums laisvalaikį miško palapinėse gadina ryži šunes.

Dailininkas čia pat nupiešė lojantį ryžą šunį(pulko vadas buvo ryžas ir labai klaikiai rėkdavo).

Panašus buvo laiškas mamai. Mamą raminau jog maisto tikrai užtektų, jei jo savo plovui virtuvėje nevogtų uzbekai virėjai. Taip pat kad su štabo merginomis neprasidedame, nes iki jų negalime priartėti per karininkų būrius, tokiu būdu venerinių ligų šią vasarą garantuotai negausime. Kad oras geras, nė debesėlio, tik kartais dangumi virš mūsų galvų praskrenda koks kelmas, per smarkiai pasprogdintas nepatyrusių kariūnų. Rūbai vasarai labai tinkami, nes kelnės potrumpės, o ir natūralaus medžiagos susidėvėjimo būdu yra atsiradę įvairiose vietose ventiliacinių angų.

Politrukui sienlaikraštį nunešėme tuo momentu kai išlindo parūkyti pati dailiausia štabinė. Mes jam iš pagarbaus tolio parodėme kur sienlaikraštyje pavaizduotas šlovingas pulko kovų kelias, kur laiškas mamai. Politrukas patvirtino mūsų darbą viena laisva nuo štabinės akimi. Mes nuėjome ir prikalėme prie lentos pulko sienlaikraštį.

Pirmieji karininkai pro džiugiai galgatuojančią studentų minią prasibrovė tik po pusvalandžio. Tada greitai atbėgo ir ryžasis pulko vadas. Sienlaikraščio draiskanas jis sviedė pabalusiam kaip vatmanas politrukui į veidą.

Po to politrukas rado mus su dailininku Daliumi, pasakė kelis trumpus, ilgai apgailestavo, kad lietuvių jau nebegalima šaudyti, atėmė vatmaną, tušą, guašą, kelnes, kelnių diržus ir uždarė į dizenterikų palatą iki stovyklos pabaigos. Ten jau buvo visai ramu.

Visiems.

Tik uzbekai virėjai su visais pulko uzbekais buvo atėję vieną naktį ieškoti sienlaikraščio rašytojo. Nerado...
Rašyti komentarą