2010 m. spalio 29 d., penktadienis

Mažas juodas verkiantis tarakonas be krypties

Tai įspūdžiai grįžus Balkanų moteriai su mažąja po mano atostogų namie. Aš vėl nebeturiu opelio ir važiuoju pilnais moterų mikriukais, kurių jau prilipa pilnas mikriukas prieš Baltupius ir tos moterys išsikėtoję sėdi ir nepakelia akių pažiūrėti kaip kankinasi susilenkę perpus mikriuke aukšti stuomeningi vyrai. Bliamba, įdomu ar 50 metų vyriškiui turėtų užleisi vietą 25 metų moterytė pagal etiketą jei vyras vizualiai kankinasi aiškiai jam per mažoje erdvėje?


Na bet tai lyrinis nukrypimas.

Šiandien rytą pamačiau prabėgant be krypties mažą juodą ir atrodo net verkiantį tarakoną, nes Balkanų moteris grįžusi surado jų šeimos lizdelį ir visus sunaikino. Išskyrus tą vargšą kuris dabar be šeimos.

Tiesa, Balkanų moteris leido sumakaluoti degtinę su svarainių sirupu. Bet neleido paslėpti į man vienam žinomą vietą. Pilnus namus primėtė įvairių moteriškų ir vaikiškų daiktų, sūrelių ir saldainių popierėlių. Mažoji pirmą naktį po atostogų reikalavo tėtės dešimt kartų. Suprantama tai malonu, bet dešimmmmt kartų. Organizmas rytą tabalavo net po dviejų stiprios espresso. Net beresnevičiškoji Norkaus Imperija nebelindo į galvą, nes Balkanų moteris per atostogas tiek prikaupė informacijos, kad tos informacijos pliūpsniai savo reguliarumu primena Islandijos geizerius.

Bet vis dar tikriausiai nesupratote apie ką aš čia. Apie tą patį – amžinąjį laisvės troškimą, ilgą miegą su gera knyga šalia, tarakoną su pilna šeima ir butelius tik man žinomose vietose.
Rašyti komentarą