2010 m. spalio 1 d., penktadienis

Pergyvenu antrąjį bombardavimą kaštonais

Bliamba tame pačiame ofise, nykiame kaip 1954 metų Pravdos vedamasis, pergyvenu jau antrąjį kaštonų bombardavimą. Ant sienų išvedžioti buvusios kasos laidai laideliai, Petebrugo Varinio raitelio medžio inkrustacija(matyt dar Maskvos olimpiados laikų palikimas) ir Basanavičiaus bareljefas (čia pats radau sandėliuke, Beresnevičiaus nebuvo, tai tiko). Nors pro kaštonus ir švysčioja saulė, bet sezoninė depresija kaip pirmą mėnesį šiame ofise.


Bombarduojant antrą kartą kaštonams atsivilko baisi dvejonė, kad jau man nebeatsitiks joks atsitikimas. Nebus ką prisiminti geriant antrą butelį degtinės, kai pasakoji iš esmės pats sau ir niekas iš sobutylnikų nesuvokia tavo istorijos kulminacijos, įžangos ir epilogo. Bet vistiek plekšnoja per petį. O pačiam ramiau – gyvas, su manimi atsitinka toookios istorijos.

Prieš dvi savaites lyg ir buvau toli, kitame pasaulio krašte pagal geografus ir pagal antropologus, deja, nuotykių lygis nulinis. Na beveik nulinis, papasakoti nėra ką. Na gal apie pirtį Bucharoje, bet tai nuotykis daugiau Balkanų moteriai …

Aš ir sakau, kažkaip sugebu su metais išsisukti nuo nuotykių. Lieka tik stabilus bombardavimas kaštonais. Nors tiek gaunu per galvą.
Rašyti komentarą