Baimės diena

Baimės diena prasidėjo po darbo, vakare. Iš pradžių mamos  katukas. Katukas tai nakties košmaro vertas  katinų rūšies nukrypimas nuo normos  - Kornvalio reksas. Todėl nevykęs, bailus  ir serga. Kornvalio reksai net ūsų neturi kaip kiti laisvą ir malonų gatvės bomžo gyvenimą gyvenantys Kalvarijų katinai.

Bet katuko akys didelės. Ir baimės kiekis katuke labai gerai matosi akių padidėjime  - jos išsiplečia per visą siaurą katino snukį.

Taigi veterinarinėje klinikoje katukas išplėtė per visą snukį akis vos įneštas krepšelyje. Visi gyvūnai ten pajausdavo praėję dvigubas duris – štai , čia mus kankins ir galbūt net žudys. Nereikėjo šikti kur papuola – dabar šeimininkas mumis atsikratys.

Visi gyvūnai vetklinikoje gelbėjosi kaip išmano. Mažas katinukas iš narvelio tai gaudė letenėle šeimininko ranką. Galvojo pagaus  ir laikysis. Šeimininkas didelis, jo nenuneš pas sadistus veterinarus.  Didelis seteris tik įėjęs ir užuodęs baimės kvapą visu kūnu prisiglaudė prie išėjimo durų  ir pergabenti jį buvo įmanoma tik tempimo per grindis būdu. Keli katinai kniaukė pasigailėjimo. Baimė kabojo sunkiu kirviu vetklinikos  ore.

Tas baimės kvapas   matyt užkrito  ir ant manęs. Po vetklinikos išvažiavau pasivažinėti dviračiu. Mano dviratis labai geras, bet senas išoriškai.  Nelabai reikalingos detalės savaiminiu būdu yra išnykę nuo jo dėl nenumaldomos laiko tėkmės. Rūpinuosi tik svarbiomis detalėmis  - grandine, padangomis. O šiaip jis vagims ir nerūpi, labai nunešiotas, purvinas ir t.t.

Taigi mano dviratis neturi ir skambučio. Tiesiog kartą dingo ir nutariau vartoti visai gerą civilizacijos seniai išrastą žmonių bendravimo formą  - kalbą. Bet tai jūs būtumėte matę kaip šokinėjo iš baimės moterys tą baimės dieną kai tyliai ir mandagiai privažiuodavau ir sakydavau tą savo atsargiai ir išmaniai atrinktą žodį, trumpai informuojantį, moterie, traukis iš dviračių tako, atvažiuoja didelis žmogus dideliu greičiu, gali ir nutrenkti.

Taip išmaniai parinkau žodį, sakyčiau, netgi žaismingai, be jokių barbarizmų ir slavizmų. Jokio panašumo į grubumą ar keiksmą. Gal net su humoro elementu  tas žodis. Bet jos pašoka ir purtosi lyg pasirodė iš miško vaikinas su ploščiumi ir praskleidžia ploščių rodydamas nepridengtas savo grožybes tiesiai  joms į akis .

Aš prilėkęs prie moteriškių nugaros šiek tiek dūsdamas  tik pasakau:

-         Kū – kū !!!

Kai kurios  išgirdę kū-kū ir už širdies griebiasi. Kodėl?