2013 m. rugsėjo 18 d., trečiadienis

Meninio pasakos sekimo būdo žlugimas




Mes vakarais skaitome brolių Grimų pasakas. Nes vokiečiai visada laimi net kai pralaimi. Ir šiaip visokeriopai pamokanti vaikus  klasika tie Grimai. Kiekvienoje pasakoje kas nors žudomas ar suvalgomas ar paliekamas miške nusigaluoti. Tokių pasakų prisiklausę vokiečiai...nu  žinote patys.

Taigi,  o pasaka apie septynis ožiukus ir vilką ypatingai dėkinga tokiam tėveliui kaip man, kuriam nuobodu vienodai  sekti kas vakarą tą pačią pasaką.
Taigi vilkas pas mane kalba kaip klastingoji pirmojo policijos komisariato tyrėja Tarasevič, akmenys mano vilko pilve vartosi visu  garsu ir net matomi paprasta akimi kaip ten ridinėjasi (juolab pilvo apimtys tai leidžia raiškiai parodyti), mano vilkas kai skęsta tai vilko priburbuliavimo garsai sklinda per visus keturis kambarius, jei ožiukai slepiasi nuo vilko, tai mes  visi septyni ožiukai,  tėtė ir mažė sulendame po antklode. Kadangi kas vakarą mažė reikalauja (nors ir bijo) tų pačių ožiukų, tai aš vis labiau įsisiautėjau ir mažė pastatytomis akimis bei  iki smakro užsitraukta antklode nuo tos pasakos jau du vakarus negalėjo užmigti apie  porą valandų. O jei netyčia užmigdavo  tai naktį šūkčiodavo – ne, nereikia, vilkas.

Savaime suprantama Balkanų moteris kaip atsakinga mama uždraudė man vokiškas bakchanalijas - sekti septynių ožiukų pasaką meniniu būdu. Nurodė  sekti taip lėtai ir vienodai, kad vaikas užmigtų jau pasakos pabaigoje. Liūdėdamas paklusau mamos pozicijai. Ir vakar pasekiau pirmą  kartą pasaką pagal liūdnas ir lėtas taisykles. Mažė tris kartus reikalavo parodyti tyrėjos Tarasevič balsą, akmenis pilve ir kaip skęsta vilkas. Ne, buvo griežtas tėvo atsisakymas, seksiu lėtai ir gražiai. Mažė liūdnai išklausė ir greitai užmigo. Supratau - žlugo mano meninis pasakos sekimo būdas. Balkanų  moteris  kaip  visada teisi.
Betgi man bus liūdna vakarais nepastaugti vilku. Ech, ta gyvenimo proza
Rašyti komentarą