Mes vakarais
skaitome brolių Grimų pasakas. Nes vokiečiai visada laimi net kai pralaimi. Ir
šiaip visokeriopai pamokanti vaikus
klasika tie Grimai. Kiekvienoje pasakoje kas nors žudomas ar suvalgomas ar paliekamas miške nusigaluoti. Tokių pasakų prisiklausę vokiečiai...nu žinote patys.
Taigi, o pasaka apie septynis ožiukus ir vilką
ypatingai dėkinga tokiam tėveliui kaip man, kuriam nuobodu vienodai sekti kas vakarą tą pačią pasaką.
Taigi vilkas pas
mane kalba kaip klastingoji pirmojo policijos komisariato tyrėja Tarasevič,
akmenys mano vilko pilve vartosi visu
garsu ir net matomi paprasta akimi kaip ten ridinėjasi (juolab pilvo apimtys tai leidžia raiškiai parodyti), mano vilkas kai
skęsta tai vilko priburbuliavimo garsai sklinda per visus keturis kambarius,
jei ožiukai slepiasi nuo vilko, tai mes
visi septyni ožiukai, tėtė ir
mažė sulendame po antklode. Kadangi kas vakarą mažė reikalauja (nors ir bijo)
tų pačių ožiukų, tai aš vis labiau įsisiautėjau ir mažė pastatytomis akimis bei
iki smakro užsitraukta antklode nuo tos
pasakos jau du vakarus negalėjo užmigti apie
porą valandų. O jei netyčia užmigdavo
tai naktį šūkčiodavo – ne, nereikia, vilkas.
Savaime
suprantama Balkanų moteris kaip atsakinga mama uždraudė man vokiškas
bakchanalijas - sekti septynių ožiukų pasaką meniniu būdu. Nurodė sekti taip lėtai ir vienodai, kad vaikas
užmigtų jau pasakos pabaigoje. Liūdėdamas paklusau mamos pozicijai. Ir vakar
pasekiau pirmą kartą pasaką pagal
liūdnas ir lėtas taisykles. Mažė tris kartus reikalavo parodyti tyrėjos Tarasevič
balsą, akmenis pilve ir kaip skęsta vilkas. Ne, buvo griežtas tėvo atsisakymas, seksiu
lėtai ir gražiai. Mažė liūdnai išklausė ir greitai užmigo. Supratau - žlugo
mano meninis pasakos sekimo būdas. Balkanų moteris kaip visada teisi.
Betgi man bus liūdna vakarais nepastaugti vilku. Ech, ta gyvenimo proza
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą