Nelieskite mėlyno gaublio

Mažė įlipo šiandien į mašiną ir priekaištingai paklausė  -  plovei mašiną?

Ploviau, ploviau atsakiau (nors neploviau) ir vėl pradėjau liūdnai galvoti. Va dar vieną gavau sau ant galvos viršininkę. Pats kaip sakoma pagimdžiau, na ne ta prasme, bet aktyviai dalyvavau visur  kur dera vyrui aktyviai dalyvauti.  Kaip dar pamenu net alkoholio nevartojau tris mėnesius nė lašo. Tris mėnesius! Vyrai supras kaip pasiaukojau. Ir štai dabar ta mano auka vos sulaukusi ketverių mane reguliuoja.

Aišku mašina gražaus sidabrinio atspalvio kuris įmanomas tik mūsų  gatvėse. Druska, smėlis ant tamsiai mėlyno mano galva yra visai dvasingas tonas ir plauti mašiną šiuo metu reikėtų kas porą dienų. O jei mėnesį neplaunu tai beveik įdomus atspalvis, dvasinga aplinka, negamyklinis toks pilkamėlynumas.

Tokiais  dvasingais  požiūriais  kažkiek galiu susitvarkyti su amžina problema – kaip išgyventi harmonijoje su moterimis. Jų jau ant manęs  keturios. Mažė su reikalavimu plauti mašiną labai aiškiai žengia į tas glaudžias fašistines  gretas. Tėvas vis labiau ribojasi nuo jų šnekų, kardinaliai atsisakydamas klausos  aparato ir nerdamas į Alzhaimerio liūną. Man dar anksti, negaliu pasiteisinti galvos neveiksnumu. Lieku joms aš. Gerai turiu protų kovą, ten tik vyriausioji duoda pastabas dėl aprangos .ar manierų.  Namie gi aš kad panyru į harmoniją su naujuoju kindle  ar kokiu kitu skaitalu. Bet  mane jos vėl demaskuoja.

Beje, su kindle gerai apgavau BM. Pirkome  per pusę, aš jai dovanojau pusę kindle gimtadienio proga, ji man  dovanojo kitą pusę gimtadienio proga.. Tai dabar faktiškai ir nepaleidžiu iš rankų. BM negali priprasti prie kindle. Sakė vasarą tikrai atims prisipratinimui.

 Taigi jos mane demaskuoja. Tu vėl kažkur, tu neklausai ką pasakoju  arba kodėl tu nežaidi, tėti. Mano  galva, gerbiamos moterys, reikėtų ten vyrą ir palikti toje harmonijoje..Nelieskite, kaip sakoma, mėlyno gaublio. Jis ten gyvens  harmonijoje  su aplinkiniu pasauliu. Kas ten bus?

Vyras harmonijoje  nerėkia, nesibara ir nesimuša, netgi nevalgo..Neplanuoja su draugeliais išgertuvių. Nesvajoja apie meilužę. Nekuria bankrotinio verslo planų. Argi to nepakanka? Sėdi namie, nieko blogo nedaro.

Bet ir to joms maža....Moterys, galų gale ko jumi reikia?

Galvos apdangalų memuaras

Esu kaip kokia vargšė mados auka. Sugalvojau , kad net galiu parašyti memuarą apie savo turėtus galvos apdangalus. Kiek daug aš jų po velnių prisimenu..

Paauglystėje savame suprantama šapka- ušanka. Tėvams ramu – šilta. O ir kaip[ gynybinis ginklas ką nros į vidų įdėjus puikia tiko. O jie kas akmeniu į galvą – žymės irgi nėra. Daiktas kaip tanksito šalmas: tinka  ir atakai, ir gynybai.

Ušanka tapo  nelygis toje paauglystės fazėje kai jau riekia išsiskrit iš minios prikalsymu grupei. Ir mes radome kaip.. Marcelijaus  Martinaičio Kukučio baladžių išpopurraėjimo metu, daugiau aišku tai Vytauto Kernagio nuopelnas, mums  įstrigo nauja Kukučio kepurė su snapeliu ir saga. Kadangi mano tėvai daug ką gaudavo, tai nuo mamos siuvinių liko didžiulis zomšos gabalas klaikiai anuomet madingo gelsvos plytos atspalvio. Nuėjome į galvos apdangalų ateljė pusė man artimos klasės ir pakslsuėme ar vieism užteks, beveik visiems  ir užteks, liūdnai permetęs akimis dešimt didelių galvų iš sustiprintos fizikos-matematikos nutęsė senas siuvėjas ir, nepabijokime to antisemitinio pavadinimo, žydas. Labai jau graži zomša, galėjo mūsų ateiti ir mažiau, įžvelgiau protingą mintį siuvėjo veide. Nors kažkurio vajaus metu  kai alkoholio parduotuvės dirbdavo tik  iki septynių vakaro antisemitu  buvo šaukiamas niekingas žmogus spėjęs apsipirkti iki septynių valandų vakaro  ir dabar nelinkstantis dalintis savo lobiu.

O kokie išdidūs mes buvome su tomis zomšinėmis Kukučio kepurėsmis su snapeliu ir saga. Man rodos pirmas paneles netgi tada susiradome. Nuo tokio gelsvos plytos geltonumo zomšos merginų  širdys tirpdavo.

Aišku per metus ar pusantrų tos kepurė buvo pamestos, pavogtos  ar tiesiog numuštos nuo galvos įvairių gatvės ekscesų metu. Per daug gražios.

Dar buvo keleri metai berečių mados, vėl gi nešiojome keliese ir kelis metus. Dabar niekaip neatgaminu kas nulėmė berečių madą, bet matyt koks prancūzas. Žinantys gal primins, bet tai dar buvo sovietų laikas. Neseniai liūdnai peskaičiau žinutę, kad Pranzūzijoje uždarytas paskutinis berečių fabrikas. Liūdna buvo skaityti kaip ir apie uždarytą paskutinį rašomųjų mašinėlių fabriką. Nueinančios epochos ženklai.

O po berečių mes visiems laikams  pamatėme Džeką. Džeką Nikolsoną.  Iš visų laikų stipriausią įspūdį padariusio filmo Skrydis virš gegutės lizdo.  Juoda megzta kepuraitė tik ant viršugalvio be jokių sagų ir snapų. Laisvo, jokių sistemų ar jėgų nesuvaldomo vyro kepuraitė .Juoda megzta kepuraitė išbuvo topu ilgus metus. Net mama palaikė tokią kepuraitę, paprasta numegzti ir nebaisu  jei  pamesi. Jau ir Džekas buvo primirštas, bet juoda megzta buvo antras geriausias  žmonijos išradimas vyrams. Po moterų aišku.

Ir dabar apsičiupinėjau ką nešioju. Taigi tą pačią Džeko megztą mažą. Tik tamsiai mėlyną ir su reklaminiu užrašu Madeira. Jau be  jokios idėjos.  Šiaip daug metų ir šalta galvai. O plius dar  nemokamai gauta kaip suvenyras iš gražios pasaulio vietos...

Atbulo vairavimo metodikų suvienodinimas

Tai beveik tokia pat amžina tema kaip vairuoti važiuojant  atbulai kaip ir nuo kurio galo daužti kiaušinį arba kurio genai geresni mažėje. Na jei mažė neklauso, tai mano žemaitiškoji genų dalis lenda į paviršių. Jei mažė gražiai piešia, tai savaime suprantama mažėje matomi Balkanų moters subtiliosios meninės prigimties daigeliai.

Bet aš priešinuosi ir kartais ateinu su savo nuomone ir po aršios diskusijos vis dar lieku su savo nuomone. Gerus tris metus tokių diskusijų būdu  mokėmės  vairavimo  meno. BM vairavo atbulom tik žiūrėdama į šoninius veidrodėlius. Aš dar atsisukdavau patikrinti ar nėra kliūties ir ne veidrodėliuose. BM ironiškai klausdavo, tai kam aš pirkau mašiną su dviem šoniniais veidrodėliais, jei man jų nereikia. Veidrodėliai brangūs ir gal kokia indiška firma gamina mašinas be šoninių veidrodėlių. Aš atkakliai laikiausi savo linijos. Atsisukdavau pasitikrinti.

Vieną dieną BM grįžo labai tyli. Orumas jos buvo smarkiai  pažemintas, tai  matėsi net per sieną. Galų gale buvau priverstas paklausti kas tau atsitiko, nes jei nepaklausčiau būčiau nejautrus gyvulys.

Ji buvo savo sename kieme. Ir per tiek metų užaugo medis, kur jo anksčiau nebuvo. Na, pasvarsčiau garsiai, medelių tokia prigimtis  - jie auga. Būtų labai keista jei būtų kitaip.

-         Vat tu taip visada. Dar pasityčioji kai man blogai.

-         Na, mano vaikystės medžiai irgi užaugo  kieme, kuriuos dar pamenu kaip sodinome, o dabar jie jau keturių aukštų aukštumo, gyvenimas toks ..., - filosofiškai bandžiau raminti.

-         Durniau tu, įvažiavau aš į medį, - jau prapliupo verkti BM.

Pasirodo ji, gerai atsimindama savo vaikystės kiemą, statė atbulomis škodą  žiūrėdama pagal savo taisykles, tai yra tik į šoninius veidrodėlius. Niekingai per keliolika metų išaugęs medelis žaliavo  kaip tik per patį škodos užpakalinio lango  vidurį. Nei pro vieną šoninį veidrodėlį medelio  nesimatė. Įlenkė škodos bagažinę. Iš kur jis ten, jo ten neturėjo būti?

Na yra be materialinių bei dvasinių nuostolių šioje istorijoje ir vienas pliusas. Man sumažėjo šeimoje aktyviai diskutuojamų temų įvairovė -  daugiau niekada nuo to laiko neteko ginčytis apie atbulinio vairavimo metodiką.

Mes atsisukame pažiūrėti vairuodami atbuli abu.

Kas jūs, Vytautai Šapranauskai?

Kas jūs, Vytautai Šapranauskai?. Gal Sir Elton John, o gal Boriso Moisejevo vardo valtybinis dainų ir šokių ansamblis, kad už savo anekdotų paskaldymą Piterbore (toks lietuvių miestukas  netoli  Kembridžo) imate po 40 svarų?

Tauta, net ir neblogai uždirbanti, teisėtai pašiurpo ir liepė papasakoti motinoje Lietuvoje kaip apiplėšinėjami emigrantai visokių smulkių Lietuvos verslininkų.

Liberalų naguose

Per visą sovietmetį išsaugojau namie knygelę, išleistą 1942 ar 1943 metais Kaune. Ji vadinosi Čekistų naguose...Vakar aš panašiai pabuvojau  liberalų naguose. Tiksliau liberalų protmūšyje R.Šimašiaus kvietimu.
Iš pradžių klastingieji  liberalai šypsojosi ir buvo mandagūs. Leido mūsų komandai susėsti prie stalo. Po to išdalino graikiškas raides. Jau šioje vietoje turėjau suklusti. Graikiškos. Aiškus pavojus. Bet naiviai likau žioplinėti į visokias liberales.
Aha. Panaudodami graikiškas raides liberalai iš naujo perskirstė komandas. Aš likau be saviškių su keliomis jaunomis  liberalėmis ir dviem vyrukais. Pasimečiau. Jie nesuprato manęs, aš jų. Beveik visa mano  įprastinė komanda liko su Balkanų moterimi, o vyresnei dukrai  teko jaunų moterų  grupė.
Rezultatas. Liberalai sugriovė mano kaip protingo  šeimos galvos autoritetą. Aš su liberalia komanda likau priešpaskutinis. BM aplenkė ir vyresnė dukra aplenkė. Smarkiai. Taip liberalai dar kartą įrodė, kad jie yra prieš tradicinę šeimą. Konservatorių protmūšyje taip nebūtų atsitikę.
Dėl R.Šimašiaus. Kaip pasakė vyresnioji - pagal charizmą gali būti Lietuvos prezidentu. Tik reikia jam dar kiek pasenti ir nepakliūti į kokius politinius spąstus.
Kaip kompensaciją gavome Mao Dze Duno Hayeko ir  kitų liberalizmo tėvų citatų rinkinį. Aš tikėjausi bent jau turtingų kokių liberalų plačiu mostu ant kiekvieno stalo  pastatytų single malt viskio butelių....
Balkanų moteris turėjo progą užsipulti kažkokį liberalų švietimo patarėją. Todėl liko labai viskuom patenkinta ir visom draugėm šiandien gyrėsi, kad laimėjo prieš vyrą liberalų protmūšyje.

Prakalba paaiškinanti kam jaunimui pinigai

Visai netyčia vienam dar besimokančiam 18 metų jaunuoliui vakar prašant pinigų pragyvenimui sėkmingai atsakiau.: Tad ir įdedu čia - kitiems gal pravers.

Tai tu turėtum mums primokėt pinigų, nes tau tik aštuoniolika, tau viskas prieš akis. Aš vos nagų nenusigraužiau pamatęs kokia graži ir maloni tavo draugė. Man tie malonumai (ta prasme naujų draugių) jau praeityje, o tavęs  laukia visas gyvenimas džiaugsmų. Aš jau žinau, kad daug ko nebespėsiu r nebepamatysiu. O tu dar gali tikėtis viso pasaulio – nuo Zanzibaro iki Molukų.

Cha, tu dar turi visus šansus patekti į Lietuvos rinktinę ir kada nors prabėgti su kamuoliu iki įskaitinio ploto staugiant iš susižavėjimo septyniasdešimt tūkstančių žiūrovų.(na čia aš smarkokai pavariau, tiek žiūrovų Lietuvoje į  regbį tai niekada). Tu dar patirsi tokius testosterono pliūpsnius, kad savaitę ant tavo odos bus galima degti degtukus..

Tu kada nors pamatysi gimstant  savo vaikus. Net tai nemokamai.

Kokie pinigai? Tavo visi didieji džiaugsmai nemokami, jų pilna ir tau  jų pavydim. O aš beturiu tik pinigus, ir tai nedaug...

Jaunuolis nustėro, susimąstė ir pinigų nebeprašė. Ilgai galvojo. Nuėjo anksti miegoti. Taip iškalbos dėka sutaupomi pinigai.

Nežinomas autorius apie alaus barus sovietiniame Vilniuje

 Nežinomas autorius parašė man į komentarus, bet atsiminimai gana tikslūs tai dedu atskiru įrašu.

1.Išnešusius, dažniausiai motyvuojant “blogu aptarnavimu “ sąskaitas vėliau su milicijos apylinkes inspektoriumi (ar be jo) barmenai iš pabėgusių susirinkdavo “Rūdininkuose”. Mat išnešę sąskaitą traukdavo to aplaistyti toliau.
Norint neprarasti sovietinio studento pažymėjimo ( sutikdavo paimti už užstatą) tekdavo paaukoti kone visa stipendiją.
Tarp akademinio jaunimo kažkoks buvo ir “gyvas” paprotys “nešti” bokalus ir juos rinkti.
Ąsotį išnešti užsikišus už drabužių buvo sunkoka, bet bokalai dingdavo šimtais ir buvo keičiami kitais, dažnai apdaužytais, kad pagundos būtų mažiau. Žemaičiuose buvo prie alaus - kojos Rūdininkuose- ausys . Kad įeitum mažiausiai valanda tekdavo pastovėti ir išrūkyti ne vieną pokelį. Kai jau įsmukdavai į vidų atrodė, kad patejai į rojų. Mano draugas G. Š profesionalus šachmatininkas lošdavęs sovietmečiu susirašinėjant “ šachmatai – paštu” nežiūrėdamas į lentą, lošdamas “iš alaus” prie židinio atsimenu aplošinėdavo prasigerusius inteligentus atsinešusius šachmatus. Bet dažniausiai telkiamas dėmesys buvo alui, kiek asočių pavyks įveikti jie buvo dvejopi – “dideli ir maži “

Dar buvo palankomi alus barai Viršuliškėse, Aukštaičiai Žirmūnuose kur dabar džinsų centras. Bizonų slėnis prie tele 2,. Vėliau “Kaubojai” - Nemenčinės plente vasara.
Lietuvos viešbučio papėdės allude, “Gintaro” viešbučio allude prie stoties. Baltupiuose kažkoks naujas baras. Apie Antakalnį tik nepamenu buvo “Eglutė” bet ten ne alubaris lyg.


2. Taure mano laikais įėjimas į apačią -“ kompleksas” kainuodavo 2,5 rublio ( 2 bokalai ir žuvis), o patekimas į “viršų “ į “patricijų “ plota – 3,5 rubliaus. Duodavo kasos čekius, vadinamus – talonais.
WC Taure buvo ne atskiri unitazai , o “loviai” pamyžti, bet eidavo kalbos prie bokalų, kad Vokietijoje, tiesiai po baru eina panašūs loviai ir greitai įtaisys tokius po baru Taure juos. Taigi idėja gera - geri ir čia pat lengvinies, ar ne rojus. Tiesa dar rūkai čia pat, nes į lauką eiti nereikėdavo.
Apačioje “U” formos bare visi nekantriai laukdavo barmeno su vėžimėliu alaus ir žuvimi ( šalto rūkymo skumbrė, po tos žuvelės vartojimo iš burnos dar dvokdavo ir kita dieną, o iš baro važiuojant truliku iki Saulėtekio visi galėdavo atspėti, kur buvai).
Apačioje prie baro alų ir tą žuvį parduodavo už talona, o talonus išnaudojus išnaudojus, - už grynus. Vieną kartą duodavo žmogui tik po 2 bokalus, taigi dažnai alus pasibaigdavo barmenui neprivažiavus prie U raidės linkio.
Tokiu atveju nesulaukusieji – “nuskriaustieji “ prašydavo “paskolinti” vieną bokalą to kaimyno, kuris gavo 2 , kol bus sekantis atvežimas. O jis užtrukdavo iki 20 min.
Atsimenu kažkaip ta sistema draugiškai veikė, bokalai tik buvo stikliniai ir peleninės stiklinės, tai dažnai dūždavo, o barmeno ( atrodo jų buvo net 2 vienas su vežimėliu vieną baro pusę aptarnaudavo, kitas – kitą, nors gal jau maišau) prijuosteje nuolat būdavo daug metalinių kapeikų.
Beje jei koks klientas “ šakodavosi”, būdavo girtas, puldavo muštis salėje,o ne WC ar lauke, barmenas nevengdavo čia pat “užduoti į snukį”, apspardyti ir išmesti lauk ir be milicijos.
Vieną kartą vieną girtą urlaganą palidusį per barą peleninę ir ją sudaužiusį barmenas partrenkė ant žemės ir ėmė spardyti, šio ‘gero kliento elgesio” mokymo metu barmenui spardant pažiro net kapeikos iš tos jo prijuostės Tai visi draugiškai surankiojo po visa barą ir atidavė. O urlagana pridavė patruliams kruviną.
Visiems irgi tekdavo pastovėti eilėje. Ateidavo pagerti įvairios publikos darbininkai, poetai, studentai, banditeliai iš Krasnuchos, būdavo karininkų iš Šiaurės miestelio net su uniformomis, pabegusių į “samovolkę” kareivių su civiliniais rūbais, milicininkų . Kartą atsimenu su jais kildavo konfliktų. Mušėsi mano pabegęs į “samovolkę” draugelis su vienu sovietiniu majoru WC, nes nepatiko majorui posakis “ja ot etoi partupeji vsio tupeju I tupėju “. Taigi problemos buvo sprendžiamos irgi rimtos.

Penktą ryto

Šiandien kėliausi penktą ryto. Nes Tulpių diena. Jau nuo Brežnevo laikų sveikas stresas purto mūsų šeimą gerą mėnesį prieš Tulpių dieną.

Anais laikais  tai buvo rimtas biznis, dabar tik sportas. Tėvui jau virš 80 metų tai jis jau nebedalyvaja šiame sporte. Mamai  tik virš 70, tai ji ugningai jau visą mėnesį užmiršusi skaudulius ir pensijas visa verda gėlių verslo farvateryje. Sakė dar porą pensijų užsidirbs, nereikia čia mums jai aiškinti ką pensininkai turi veikti pensijoje.

Bet panika buvo didelė. Buvau gavęs tokius nurodymus.

Nestatyk mašinos į garažą, nes ten tulpės.

Ne. Statyk mašiną į garažą, nes vešime  iš ten su šilta mašina.

Ne. Į garažą lipti per toli, statyk kieme prie durų.

Ne.  Statyk mašiną į garažą ir atvažiuok prie kiemo durų.

Važiuojam šeštą ryto. Užsiimsime geriausias vietas.

-         Bet bus minus dešimt šeštą ryto - .teisėtai priešinausi -  Tulpės sušals. Gal vėliau?

Nusileido iki 6,30. Buvome turgelyje 6,25.

Mama nustėro - o kur pirkėjai? Lauke buvo minus septyni. Ir vietoj pirkėjų šaltas vėjelis  liūdnai šiureno  kelis popiergalius. Mama sakė, o kas dabar bus, ką jau parazitai kovo 8 nešvenčia? Pirkėjų nebuvo iki  6,55. Tada pasirodė du vaikinukai, jie nusipirko krūvą tulpių ir ramia širdimi palikau motiną su gėlėmis. Pirkėjų bus.

Bet kaip apmaudu. Šalia stovi perekupai iš bazės atsivežę olandiškas gėles ir parduoda tokia pat kaina. Kapitalizmas pakeitė socializmą. O tos pačios bėdos liko. Anksčiau konkurentai buvo gruzinai, o dabar  - olandai. Tai už ką mes kovojom? Neišauš jau matyt tas šviesus  rytojus niekada, kai lietuvis gėlininkas ramiai sau be klapato pardavinės savo rankomis savo žemėje augintas lietuviškas gėles...

Dėl kovo 11-os eitynių uždraudimo

Visi aplinkui žino geriau ko reikia Lietuvai ir lietuviams  nei patys Lietuvos piliečiai. Garsusis  kyšininkas Zuokas, Briuselio biurokratai, nacių medžiotojai ir gėjų aktyvistai sprendžia kaip Lietuvos žmonės turi švęsti savo šventes. Su liniuote fiksuoja eitynėse einančių plaukų ilgį bei batų padų storį.
Ar jums.nekeista? Ar tai normalu? Tuoj su trispalve ir Gedimino stulpais pasirodęs viešai būsi paskelbtas a priori fašistu  ir  padorioje firmoje darbo nebegausi? Mano protui  tai nesuvokiama.
Jei netinka eitynių kontingentas ar kurios nors grupelės šūkiai  - tai ateikime patys į savo valstybės šventę  ir eikime kaip dauguma, kaip normali normalios valstybės  vidurinioji klasė. Ne, vidurinioji klasė eiti nenori. Tai gal tegu eina tie kurie nori ir netingi? Bet drausti kovo 11-os eiseną – paskutinis  absurdas bei totali nesąmonė..

Bet kokio Kovo 11-os dienos šventimo būdo draudimas yra antivalstybinsi aktas.

Į turgų

Šeštadienio rytą pabudau karštligiškai trokšdamas suleisti dantis į rūkytos šoninės gabaliuką  Kalvarijų turguje. Arba spirgučiai namie iš tos šoninės su bulvėmis. Laikas, pagalvojau, ir mažei parodyti tą teisingąjį  Vilniaus kampelį. Ne visą laiką gi gyvi būsime sausais pusryčiais ir saulėje džiovintais pomidorais....

Opelį nutariau  pastatyti Krokuvos gatvėje, nes buvau dar suplanavęs aplankyti kelis objektus be turgaus.

Krokuvos gatvėje stovėjo didelė avarinė mašina ir už jos liūdnas nedrąsus buvęs Lietuvoos ambasadorius Baltarusijoje savo mašinoje. Kažkada turėjo jaunystėje pravardę Žąsinas. Kaip ir dera diplomatui – bijojo išlipti ir ką nors pasiaiškinti. Ėjau su vyrais kalbėti aš, po kelių bliat, supratome avarija, vandentiekiui bliat 3,14zdiec, ir niekur mes nepravažiuosime šiandien šia gatve. Parodžiau ovaliu rankos judesiu visai gatvei suktis nafik. Nepravažiuosime.

Prisiminiau kelias jaunystės slaptus praėjimus ir beveik visus atradome dar iki šiol funkcionuojančius. Prisiminiau kad sovietų laikais buvo avalynės nuo kojos remontas šalia fotoatelje, kurios nebėra, kuri buvo prie Ibrahimo. Ir akurat.  Žmogus tebesėdėjo ten nuo sovietų laikų. Sušąlęs prie atvirų durų laukė klientų. Su džiaugsmu užsiėmė siūle mano bate. O mažę perkišau per priėmimo langelį, nes viduje buvo toks talentngas bardakas, visi tie koja minami siuvimo įrenginiai ir batų odos atraižų milijonas.  Mažė ir iškabojo laiminga kol batsiuvys užsilikęs nuo sovietų laikų susiuvo man siūlę. Trys litukai. Dar paprašė tas užsilikęs žmogus. Aš tikėjausi, kad pasakys trys rublikai. Bet progresas buvo jau ir čia.

Dar mažei parodžiau paštą ir biblioteką, kur leidau savo beviltiškos spuoguotos   jaunystės pirmųjų proto judesių dienas. Dar mažei parodžiau kur gyvena čigonai..

Po to nuėjome į turgų,.ragavau mėsas, korėjietiškas morkas. Pirkau karšto rūkymo šoninės. Mažė kardinaliai atsisakė dalintis su manimi atpažinimo ir pažinimo džiaugsmu. Jai kėlė siaubą mintis apie valgymą šiame sąmyšyje. Žalios mėsos skyriuje mažė išvis atidavė savo ranką man. Jai jau buvo nejauku.

Po to nuėjome į kavinukę - zabegalovkę šalia turgaus užkrimsti sausainiukų, kad nusiimti stresą. Ir ten aš supratau – grįžau sėkmingai. Buvau ir esu savam rajone. Niekur aš neišvažiavau.

Vietinė psichė, na žinote vaikšto ir rėkia baisiu balsu, veido bruožai išsausėję nuo psichozių, visi jos prisibijo ir geriau  jai ką paduoda, kad nerėktų. Ir kad  eitų kuo toliau nuo jų. Taigi ta turgaus psichė zabegalovkėje žiūrėjo žiūrėjo į mus sukaitusius nuo vaikščiojimo ir pasimetusį vaiko veiduką nuo turgaus. Ir priėjo prie mūsų ir davė saldainį ”Karvutė”. Ne man. Mažei. Iš kažko atimtą ir jos sąžininingai rėkimu uždirbtą.

Bet mes matyt atrodėme labai išvarginti  gyvenimo ir saldainis psichės nuomone buvo reikalingesnis mums. Ir šiaip tas saldainis  kažką reiškė.  Rimtesnis rašytojas galėtų išvynioti ilgą graudžią istoriją apie tą psichės saldainį. O aš tik gebu baigti ties psichės  saldainiu.