Dievo ranka

Diegas, Švainis, inkvizitorius Torkvemada ir aš.  Toks neilgas  Dievo ranka pabuvusių žmonių sąrašas.

Mūsų sodas stačiakampių galais liečia kitą sodo sklypą. O ten tame sklype tiesiai prie mūsų pavėsinės yra įbruktas kampan  šuns voljeras. Kad nesimatytų. Ir ten dienų dienas uždarytas galuojasi borderkolis. Šeimininkai labai dirba ir labai užimti. Net savaitgaliais dingsta kažkur su reikalais. Koliai tai tokie mieliausi šunys, jiems patiki netgi vaikus ir avis. O rašytojas-klasikas  Saulius Š.  kartą man išsipasakojo, kad visą gyvenimą gyvena tik su koliais - nėr geresnio būdo šunų.

O tas vargšas uždarytas narve. Tą dar iškentėtume, bet jis loja ir staugia kai vienišas  kaip beviltiška senmergė į pagalvę naktimis. Ir peiliu per širdį jo garsai eina  patys žinote kam. Man tai viskas gyvenime  pofik. Bet net iš  manęs išreikalaujama kartais veiksmų. Tai su taksistais bartis, tai padaryti ką  nors tam šuniui, kad nestaugtų.

Galvojau, - kartais taip atsitinka ir man – ir sugalvojau. Paėmiau pjūklą (ne, ne šuniui) ir nuėjau į apleistą sodą, kuris ribojasi su mūsų ir kolio sodais. Nupjoviau kelias slyvos šakas, kurios trukdė mums dar labiau girdėti borderkolio staugsmą.  Aš sugrįžau, patogiau atsisėdau į savo krėslą ir lengvu, bet taikliu  rankos judesiu numečiau pro sušvitusį tarpą  kelis Karlitos maisto gabaliukus tam vargšui. Karlita net pritūpė. Jos maistą?. O tas borderkolis nutilo staugti. Per tvoros plyšius matėme, kaip jo snukyje atsispindi iš eilės: nustebimas, tikėjimas gėriu, džiaugsmas, ir galų gale laimingo būsimo gyvenimo vizija, kai perkando vokiško Karlitos  maistelio  gabalėlį. Tada kaip ištikimas naujosios religijos adeptas  šuo atsitupė ir ištiesė snukį į dangų. Laukė kantriai.

Iš dangaus nukrito dar keli gabalėliai. Jie buvo žaibu sutriaukšti  šuns nasruose. Šuo žiūrėjo į dangų ir vizgino uodega Dievo rankai. Šuo sulaukė dar kelių stebuklų. O aš buvau ta Dievo ranka. Smagu tokiu pabūti. Ir borderkolis nelojo po to gerą valandą. O aš valandą mėgavausi Dievo rankos - kaip Diegas ir Torkvemada  - vaidmeniu. Mums visai neblogai pavyko.

Agurkų tankmėje

Kiek save pamenu tėvai plušo sode. Sovietų laikais sodas buvo netgi tulpių biznio dalis.Tėvams ir ypač mano mamai labai skaudu dėl metų naštos atsisakyti darbo sode. Bet tenka. Kai jaučiasi geriau, atvyksta painspektuoti  ką mes ten pridirbome. Paskutinis konfliktas buvo agurkinis. Dideliame metalo-stiklo šiltnamyje vienas galas paskirtas agurkams. Savaitgalį BM surinko prieš atvažiuojant  inspekcijai agurkus, atsiduso ir leido man nebelaistyti agurkų, nes žemė per drėgna ir pradės visokios ligos nuo tos drėgmės  plisti. Leido tik papurkšti kalio permanganato skiediniu.

Generalinė inspektorė – mama -  pirštu pabadė agurkų žemę ir nustatė: nors paviršiuje žemė drėgna, bet giliau sausa, tad  reikia laistyti.

O laistome mes tik šiltu vandeniu, nes jie lepūs, tie agurkai. Vanduo iš gręžinio jiems per šaltas. Šiltą vandenėlį agurkams  tampo savo rankomis – aišku jau visi atspėjote – mano kukli persona. Moterys tik atlieka augalų pakalbinimo, apžiūrėjimo ir galų paraišiojimo funkcijas.

Taigi gavau du visiškai priešingus aiškius nurodymus. Laistyti ir nelaistyti. Bet kurio nurodymo nevykdymas yra skandalas. Bet aš vyras. Taip paprastai nepasiduodu.

Įvertinau kovos lauką. Agurkai sužėlę tankiai, ir net nors aš visokeriopai didelis – jie mane visiškai uždengia. Iš tolėliau žiūrint visai nesimato ką aš veikiu, galima  orientuotis tik pagal mano skleidžiamus garsus. Ir mano moterys tiki mano atsakingumu – kas liepta,  tas bus padaryta.

Taigi braškėjau, stenėjau ir pilsčiau iš tuščio į  kiaurą vandenį. Tik iš agurkų tankmės pro specialias stebėjimo angas stebėdamas, kuri artėja. Jei komanda “laistyti” artėja – laisčiau, šluodamas ranka nuo kaktos dorą prakaitą. O  artėjant kitai komandai “nelaistyti” čiupdavau purkštuvą su kalio permanganatu.

Visi liko laimingi. Mama, BM  ir net  agurkai. Mano galva agurkams labiausiai patiko tas laistyti/nelaistyti žaidimas. Vaisių jie primezgė dar daugiau...

Kodėl feisbukas yra socialinis tinklas

Ar žinote  kodėl feisbukas yra taip gražiai pavadintas socialiniu tinklu. Jis gali išgelbėti. Konkrečiau? Štai, prašom.

Kai buvau išvažiavęs kautis už savo teises keliauti po pasaulį į Rygą, suvokiau, kad grįšiu labai  vėlai. Tad paprašiau vieną ovalaus kamuolio meistrą pavedžioti vakare Karlitą, nes kitų vedžiotojų namie nėra. Ovalaus kamuolio meistras lengvai  sutiko pavedžioti šunį, taip pat lengvai ir pamiršo. Šiuolaikinis jaunimas....

Tad šis jaunimo atstovas vakare po darbų atsidarė feisbuką. Žiovavo, žiūrinėjo paveiksliukus. Opa, žiūri, aš – Rygos paveiksliuką, vieną, kitą įdėjau. Na galvoja, šitas žmogus Rygoje. Staiga jam ateina į sąžinę mintis – taigi šito žmogaus šunį žadėjau pavedžioti. O buvo jau 23,00, kai šuns vakarinio vedžiojimo laikas apie 17-18 val.

Šiuolaikinio jaunimo atstovas atidarė mano buto duris atsargiai, kad nepradėtų kristi bei bėgti šuns organizmo atliekos pro duris. Nekrito. Šaunioji Karlita kentėjo ir laukė, gal kas ateis jos išgelbėti.

Ir atėjo. Žmogus tiesiai iš feisbuko. Ir išgelbėjo šunį.

Štai todėl feisbukas vadinamas  socialiniu  tinklu - padeda sklerotikams bei gelbėja šunis..

Karlitai jau dveji

Karlitai sukako dveji metukai. Ta proga, bet pradėsiu nuo pradžių...

Mes mėnesį gyvenome sode ir aptvertoje teritorijoje  šuniui buvo suteikta visiška laisvė. Vakar grįžom  į butą. Šuo susikaupė, vėl negalima savo reikalų daryti kur nori ir kada nori. Reikia kentėti,  kol šeimininkas išves į lauką. Šeimininkas po futbolo miegojo kaip užmuštas,.tad jau suaugusi Karlita padarė taip.

Miegu. Aušta rytas.Girdžiu šuns letenos tap tap, kažką atneša ir padeda man prie galvos. Net nepramerkiu akių. Vėl tap tap, atneša antrą kažką ir padeda prie galvos.

Susidomėjau. Pramerkiau akis.

Karlita  atnešė du batukus, maždaug:

 -Ei, šeimininkas, aukis, varom į kiemą.

Ir kad lengviau būtų nešti -  atnešė  mažiukus mažės batukus. Ne mano sniegbrydžius.

Dveji metai..Šuo pasiekė maksimalią brandą...