Vyrai nepasiduoda

Prie stalo sanatorijoje  sėdi vos gyvas vyriškis ir trys moteriškės. Vyras pajaučia momento svarbą (vienas su tiek moteriškių) ir pasikedena plunksnas:
- Aš, - sako išdidžiai, - turėjau tris infarktus ir vieną insultą!

Šviesioji pusė

Jau noriu namo. Koja juda, lankstosi ir net atauga šlaunies raumuo. Nors su tokiu silpnu raumeniu nepastovėčiau nei vienų grumtynių. Nu ir nereikia mums jau.
Naujokas (trys cepelinai ir du mėsos gabalai) vakar perpiet mane net sugraudino. Pasakė laba diena ir suvalgė puslėkštę sriubos bei daržovių lėkštutę. Taip, nieko daugiau.
Moterys baseine beveik išmoko susispiesti kampuose, kad mes su kitu invalidu galėtume padaryti porą normalių grybšnių. Vistiek jos realiai nesportuoja, tik plepa bet kokiu pretekstu. Tegu plepa kampuose. Kaip moterys pasveiksta po kelio ar dubens operacijų - neįsivaizduoju. Nė mažiausio polinkio gimnastikuoti. Po liežuvio operacijos tikiu, kad greit pasveiktų.
Bet šviesiausioji dalis tai naujokų pora. Abiem virš 80. Ji jau akla. Vyras ją vedžioja. Bet sugeba padaryti vedžiojimo klaidų ir žmona priversta jį lengvai barti. Faktiškai dukart per 5 minutes. Bet jis kurčias.
Ir visiems į juos žiūrint veide prasiskleidžia šviesi lengva šypsena. Jie vis dar kartu. Važiuoja į sanatoriją. Akla ir kurčias.
Gyvensim!

Iš gerųjų žmonių gyvenimo

Rimtoje dzūkų šeimoje vaikas nuo dešimties metų privalėjo mokėti arti ir varyti samanę. Tėvai dirbo ir negalėjo visą laiką tupėti prie aparato. O laikai dar buvo iki melioracijos, krūmai tankiau suaugę nei dabar. Tai krūmuose tupėdavo vaikas ir pagal visas technologines šeimos taisykles lašindavo girių gėrimą. Žinodavo kada kiek malkų įdėti. Kuris ir kada išvarytas skystis yra geresnis.
Ateidavo pirkci ir moterys, ir vyrai. Moterys tai labai ant topolio pumpurų pildavo. Sąnariams padėdavo. Vyrai tai ant pumpurų jau nepildavo .
Kaime būdavo du aparatai. Dėl atsargumo. Visi skolindavosi aparatus prieš krikštynas ar vestuves. O prieš rugiapjūtę ar bulviakasį tai eilė aparatui būdavo. Visi dzūkai mokėjo varyti. Bet būdavo geresni meistrai. Antro varymo samanė pas gerus meistrus beveik mėlyna bėgdavo.
Na kokia po girto vyro kuloku patekusi moteriškė kartais parašydavo skundą milicijos įgaliotiniui. Bet pas mus geras buvo Leipalingio įgaliotinis. Čigonas. Juozulynas. Vaikai tai jau lietuviai buvo. Tai Juozulynas užeidavo, krenkšteldavo ir pasakydavo:
- Raminkis.
 Tada jau reikėdavo nutraukti gamybą. Šventa. Nes lakstė rimti skundai po rajoną.
Tai po tokių pasakojimų dar kažkas ginčysis, kad šių girių gėrimo technologijos ne dzūkų kulinarinio paveldo esminė dalis? Šimtus metų prie visų valdžių miškuose išsaugota tradicija šaukte šaukiasi oficialaus pripažinimo!