Liečiau daiktus

Taip, kai kurių daiktų nebuvau lietęs kelerius metus. Užmaršties dulkių sluoksnis ant jų tūnojo riebus it tepalas. Yra pažangi taisyklė – nelietei daikto metus – jis tau nereikalingas.

Bet mūsų prisilietimai bei susilietimai vėl buvo malonūs  ir po tiek metų kai kuriuos lengvai atpažindavau, kai kurie dar iš ano amžiaus, nuotykius tų daiktų žinojau.  O štai  knygos, stengiausi jas atiduoti geriems žmonėms, kurie dar rūpintųsi tomis mano nenusisekusioms knygomis. Sėkmingas knygas  perkraustau visas sau.

Pamenu laikraščių straipsnius apie žmonės, kuriems rūpi jų daktai ir tokie žmonės yra visokeriopai smerktini. Daiktų vergai. Net nukaltas nemalonus  žodis apie tokius tipus - sudaiktėję. Tai aš linkęs prisipažinti: sudaiktėjau kaip visiškas smulkiaburžuazinis elementas per tas dvi savaites, kol krovėme daiktus persikraustymui. Daugelio ir daugybės man pagailo..

Bet į naują namelį, mūsų naują gyvenimą, tilps ne visi, kad ir atpažinti daiktai. Nesumoju kaip gudriau pasakyti nei standartiškai. Buvome kartu. Dabar nebebūsime. Apgailestauju.

Pedofilo keliu

Aš padorus tėvas, na kiek suvokiu tėvystę ir pajėgiu bėgioti dėl bendro sąnarių nejudrumo. Bet visą žiemą ir pavasarį riedėjau nuožulnia moraline plokštuma pedofilo keliu.

Mažės baleto pamokos jau keturis kartus per savaitę. Tad nori nenori ir man tenka pareiga nuvesti parvesti mažę. Visos mamos už tai pagirtų, bet ką mums tėvams daryti? Baleto klasė neturi persirengimo rūbinių, tad balerinos persirengia koridoriuje priešais salę. Kai kurioms balerinoms jau ir šešiolika, taigi galite įsivaizduti kaip nėra kur dėti akių. Tad mes tėveliai liekame dar ir už koridoriaus ribų dar viename koridoriuke palei tualetus. Ten padoriai ir niūriai laukiame, kol išeis mūsiškės. Maniškė, jei rūsčiai neskatini artikuliuotai tariamu žodžiu persirengia paskutinė, nes jai visi visi pasaulio atsitikimai  įdomūs ir ji tiesiog kartais sustoja ir persikelia ten, kur vaikai nesirengia. Bet tėtis už durų. Taip ir gyvename. Vienoje durų pusėje pirmyn atgal vaikšto amžinai skubantis tėtis, kitoje durų pusėje ramiai sėdi mažė ir svajoja apie ponius.

Kartą baleto pamoka buvo perkelta valanda anksčiau ir į Rusų teatrą. Apie tvarka raščio pokyčius buvo pakabintas išsamus skelbimas. Mamos perskaitė, tėvai, kurie prie tualeto ir neperskaitė. Kas gi kabina skelbimus prie tualetų durų?

Tai susirinko laiku du trečdaliai balerinų, tai yra tos, kurios vedžiojamos mamų. Tėvelių balerinos vėlavo valandą. Mokytoja mus teisėtai išbarė, negi negalime rasti momento užeiti ir paskaityti skelbimus.

Galime, rasime, užeisime...

Kiti laikai, bet nuotykiai tie patys

Ovalaus kamuolio meistras, pažaidęs Anglijoje visą regbio sezoną, grįžo namo pažaisti lietuvišką regbio sezoną už vilkus. Pirma savarankiška kelionė automobiliu per Europą. Amsterdamas, Berlynas, Varšuva.

Bet padarė viską taip pat, kaip visi pirmą kartą. Nusipirko iš afrobrito seną kledarą, susikrovė į opelį katę, draugę ir visą užgyventą Anglijoje turtą. Mašina iš vidaus atrodė kaip čigono namas.

Ekipažas persikėlė keltu į Olandiją ir ten prasidėjo kaip visuose pasakojimuose apie jaunystės nuotykius: opelio motoras pradėjo taškytis alyva taip, kad per Vokietiją važiavo nakčia, idant šviesiu paros metu fricai būtų užmovę antrankius po pirmo pasirodymo autostradoje.

Geri žmonės siuntė pinigus variklio remontui bei tepalų pirkimui. Kažkur viduryje Lenkijoje kiti  geri žmonės užkėlė kovinį ekipažą ant traliuko ir atvežė į Lietuvą. Tiesiog Keruako “Kelyje” vos ne pažodžiui.

Man patiko ovalaus  kamuolio meistro išvada apie kelionę – ai, bus ką vaikams papasakoti.

Sava patirtis yra svariausia.