Taip, kai kurių
daiktų nebuvau lietęs kelerius metus. Užmaršties dulkių sluoksnis ant jų tūnojo
riebus it tepalas. Yra pažangi taisyklė – nelietei daikto metus – jis tau
nereikalingas.
Bet mūsų
prisilietimai bei susilietimai vėl buvo malonūs ir po tiek metų kai kuriuos lengvai atpažindavau, kai kurie dar iš
ano amžiaus, nuotykius tų daiktų žinojau.
O štai knygos, stengiausi jas
atiduoti geriems žmonėms, kurie dar rūpintųsi tomis mano nenusisekusioms
knygomis. Sėkmingas knygas perkraustau
visas sau.
Pamenu laikraščių
straipsnius apie žmonės, kuriems rūpi jų daktai ir tokie žmonės yra visokeriopai
smerktini. Daiktų vergai. Net nukaltas nemalonus žodis apie tokius tipus - sudaiktėję. Tai aš linkęs prisipažinti:
sudaiktėjau kaip visiškas smulkiaburžuazinis elementas per tas dvi savaites,
kol krovėme daiktus persikraustymui. Daugelio ir daugybės man pagailo..
Bet į naują
namelį, mūsų naują gyvenimą, tilps ne visi, kad ir atpažinti daiktai. Nesumoju
kaip gudriau pasakyti nei standartiškai. Buvome kartu. Dabar nebebūsime.
Apgailestauju.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą