„Apie pagavimą šnipų“
Iš japonų imperatoriškosios kontržvalgybos vadovėlio, skyriaus „Šnipopagavimas pagal Zen metodą“. Kiotas, 1693.
1. Šnipas pagaunamas mažame žvejų kaimelyje, kai eina vandenyno link. Smėlyje jis pamato negyvą žuvį, prie jos tupi katė. Jis suimamas, sioguno žmogus jį paima už kairės rankos, sargyba jį apsupa lėtai, iš kairės į dešinę. Šis vaizdas atsispindi katės akyse, šnipas žiūri į jos vyzdžius, mato save ir sioguno vyrą. Tai gražiausia jo gyvenimo akimirka. Danguje praskrenda žuvėdra, ji pasako: „bjao“.
2. Šnipas pagaunamas ant Fudzijamos kalno, Saulei tekant. Jis atsisukęs į Rytus, gieda Saulės giesmę, sioguno vyras, vardu Tanata, padeda ranką jam ant kairiojo peties, pasako „Amrita“. Apačioje, Dieviškojo kalno papėdėje, prasiskleidžia pirmasis pavasario sakuros žiedas. Virš jo praskrenda gervė, ji sako: „hia“. Šnipas ir Tanata sustingsta, jusdami būties esmę. Šnipas patiria satori, jis ima šokti. Tada sargyba jį sukausto grandinėmis, šnipas džiaugiasi, patyręs praregėjimą, jis ištaria „madha“, kas jo gimtąja kalba reiškia: „patyręs praregėjimą, nebebijau grandinių, aš esu laisvas it peteliškė vasaros vidudienį, hei, hei“.
3. Šnipas pagaunamas žiemą viename Kioto namelyje; jį sugavęs pareigūnas Mataka du kartus paglosto jam galvą ir įteikia puodelį arbatos. Šią sceną iš kairiosios pusės stebi graži moteris, jos vardas galėtų būti Žiemos Žiedas. Ant jos galvos sidabrinė segė, jos kimono mėlynai sidabrinis. Šnipas pajunta savo menkystę, jis suklumpa prieš imperatoriaus portretą ir pasakoja pasaką apie žveją ir didžiąją jūros rupūžę.
4. Šnipas pagaunamas taip pat žiemą Honsiu salos plynaukštėje, vadinamoje Ciampa. Labai smarkiai sninga, šnipas stovi vienas plynaukštės viduryje, snaigės uždengia jam visą horizontą. Jis verkia, nes viskas nepaprastai gražu. Jis nemato, kad iš visų keturių pusių jį apsupa šeši šimtai imperatoriaus vyrų, jų šarvai juodi. Pajutęs pasaulio begalybę, šnipas suklumpa ant žemės, iškelia viršun rankas, pasako: „dao“. Tada jis suimamas. Jis ir imperatoriaus pareigūnas apsikabina, jausdami akimirkos didybę. Akinančioje sniego baltumoje praliuoksi kiškis, jis baltas, jo vardas Amirepa.
5. Šnipas pagaunamas, kai eina vieškeliu, jo kurpės dulkėtos. Tai atsitinka vidurdienį. Jis vienas, vieškelyje, priešais jį iškyla irgi vienišas imperatoriaus pareigūno siluetas. Nepaprastai karšta. Pareigūnas duoda šnipui vandens, jie pakalba apie Dievą ir atsisveikina. Šnipas suimamas po šešiolikos metų, šeštadienį, kai jis palinkęs geria vandenį iš upokšnio; pareigūnas ir šnipas atsimena lemtingąjį susitikimą, jie tęsia savo pokalbį. Šnipas pasako eilėraštį apie Dievą ir vėžlį. Pareigūnas parodo į Saulę, sakydamas, kad tai Dievo ženklas. Šnipas ir pareigūnas drauge nusilenkia prieš Dievo didybę.
6. Šnipas pagaunamas naktį, kai žiūri į Mėnulį. Mėnulyje jis pamato katę ir supranta, kad tai pražūties ženklas. Jis nieko nelaukdamas pasidaro charakiri. Imperatoriaus pareigūnas su savo vyrais jį gražiai palaidoja. Ant šnipo kapo stebuklingu būdu pražysta chrizantema, jos lapeliai kyla į Mėnulio šviesą, Mėnulyje galima įžiūrėti šnipo vėlę, glamonėjančią Mėnulio geltonį.
7. Šnipas pagaunamas lietui lyjant, kai jis ilgesingai žiūri į sioguno rūmų langus; šnipą suima sargyba, siogunas su savo pareigūnu žiūri pro atvirą langą, alsuodami lietaus lašų aromatu ir sodu; virš jo suėmimo scenos puslankiu nusidriekia vaivorykštė. Šnipo veidas šlapias nuo lietaus ir nuo ašarų. Šios scenos grožį tegalima sulyginti su gervės skrydžiu virš lengvai vilnijančio Banzai ežero ankstų rytą. Siogunas padeda ranką pareigūnui ant peties, tarnas jiems atneša po puodelį sakės. Jiems geriant sakę, iš žalios sodo tirštumos išsprūsta kėkštas.
Iš japonų aukštaičių kalbos vertė Gintaras Beresnevičius
