Vyrai nepasiduoda

Prie stalo sanatorijoje  sėdi vos gyvas vyriškis ir trys moteriškės. Vyras pajaučia momento svarbą (vienas su tiek moteriškių) ir pasikedena plunksnas:
- Aš, - sako išdidžiai, - turėjau tris infarktus ir vieną insultą!

Šviesioji pusė

Jau noriu namo. Koja juda, lankstosi ir net atauga šlaunies raumuo. Nors su tokiu silpnu raumeniu nepastovėčiau nei vienų grumtynių. Nu ir nereikia mums jau.
Naujokas (trys cepelinai ir du mėsos gabalai) vakar perpiet mane net sugraudino. Pasakė laba diena ir suvalgė puslėkštę sriubos bei daržovių lėkštutę. Taip, nieko daugiau.
Moterys baseine beveik išmoko susispiesti kampuose, kad mes su kitu invalidu galėtume padaryti porą normalių grybšnių. Vistiek jos realiai nesportuoja, tik plepa bet kokiu pretekstu. Tegu plepa kampuose. Kaip moterys pasveiksta po kelio ar dubens operacijų - neįsivaizduoju. Nė mažiausio polinkio gimnastikuoti. Po liežuvio operacijos tikiu, kad greit pasveiktų.
Bet šviesiausioji dalis tai naujokų pora. Abiem virš 80. Ji jau akla. Vyras ją vedžioja. Bet sugeba padaryti vedžiojimo klaidų ir žmona priversta jį lengvai barti. Faktiškai dukart per 5 minutes. Bet jis kurčias.
Ir visiems į juos žiūrint veide prasiskleidžia šviesi lengva šypsena. Jie vis dar kartu. Važiuoja į sanatoriją. Akla ir kurčias.
Gyvensim!

Iš gerųjų žmonių gyvenimo

Rimtoje dzūkų šeimoje vaikas nuo dešimties metų privalėjo mokėti arti ir varyti samanę. Tėvai dirbo ir negalėjo visą laiką tupėti prie aparato. O laikai dar buvo iki melioracijos, krūmai tankiau suaugę nei dabar. Tai krūmuose tupėdavo vaikas ir pagal visas technologines šeimos taisykles lašindavo girių gėrimą. Žinodavo kada kiek malkų įdėti. Kuris ir kada išvarytas skystis yra geresnis.
Ateidavo pirkci ir moterys, ir vyrai. Moterys tai labai ant topolio pumpurų pildavo. Sąnariams padėdavo. Vyrai tai ant pumpurų jau nepildavo .
Kaime būdavo du aparatai. Dėl atsargumo. Visi skolindavosi aparatus prieš krikštynas ar vestuves. O prieš rugiapjūtę ar bulviakasį tai eilė aparatui būdavo. Visi dzūkai mokėjo varyti. Bet būdavo geresni meistrai. Antro varymo samanė pas gerus meistrus beveik mėlyna bėgdavo.
Na kokia po girto vyro kuloku patekusi moteriškė kartais parašydavo skundą milicijos įgaliotiniui. Bet pas mus geras buvo Leipalingio įgaliotinis. Čigonas. Juozulynas. Vaikai tai jau lietuviai buvo. Tai Juozulynas užeidavo, krenkšteldavo ir pasakydavo:
- Raminkis.
 Tada jau reikėdavo nutraukti gamybą. Šventa. Nes lakstė rimti skundai po rajoną.
Tai po tokių pasakojimų dar kažkas ginčysis, kad šių girių gėrimo technologijos ne dzūkų kulinarinio paveldo esminė dalis? Šimtus metų prie visų valdžių miškuose išsaugota tradicija šaukte šaukiasi oficialaus pripažinimo!

Regbio ir restoranų lygis Anglijoje

Ovalaus kamuolio meistras buvo beveik prievarta išvežtas į Notingemą. Tikrai nenorėjo emigruoti, Lietuvoje buvo gerai, bet mergina kremta anglų universitete genetiką, tai nebuvo kas daryti.

Vilniuje buvo Vilkų kapitonas, ten nuėjo į arčiausiai esančią regbio komandą, kuri vadinasi Paprastučiais (Nottingham Casuals).

Po pirmos treniruotės užrašė į antrą Paprastučių komandą.

Po antros treniruotės užrašė į pirmos Paprastučių komandos startinį penkioliktuką Midlands East Second league varžyboms šį šeštadienį.

Bet dar ne viskas. Kaip geras virėjas ovalaus kamuolio meistras dar įsidarbino garsiojo Jamie Oliverio restorane.

Tai sakė, higieninis bardakas ten toks, kad Vilniuje toks restoranas būtų akies mirksniu uždarytas...

LT-100

Idėja Lietuvai

Kiekvienam Lietuvos piliečiui  - senam, mažam, lenkui, kreivam, gykui, ligotam, paprasčiausiai kiekvienam - 2018 metų vasario 16 dieną Lietuva  perveda po 100 euro.

Taip pademonstruotume;

1. Vienybę.
2. Visų piliečių lygybę.
3. Nebūtų plaunami pinigai per durnus valstybinius projektus, kurie tik erzina žmones.
4. Būtų fun.
5. Mums piliečiams būtų nevisvien ir net išgertume už LT-100 .

Mikrobas

Vakar per pačią baisiausią šlapdribą stovėjau vaikystės kieme prie Kalvarijų turgaus ir keikiausi savyje (nes vis dar beįsivaizduojąs save inteligentu) belaukdamas vieno žmogaus.

Ogi pro sniegliečiu užtaškytus akinių stiklus žiūriu  - Mikrobas eina. Gyvas dar. Sau atrodau dar visai nieko toks, o bendraamžiai kalvarijiniai kažkokie labai jau sugedę, aprūdiję, kaltu įrėžtomis raukšlėmis.

 Mikrobas mano ankstyvos paauglystės laikais buvo žemiausio chuliganų gaujos laiptelio murzilka, mažutėmis galūnėmis, bet storas ne per galūnes. Dėl juoko ten ir buvo laikomas. Na toks, kuris pirmas prisikabina gatvėje, kad kiti paskui jį užstotų. Mikrobą ir po šimto metų atpažintum. Toks pats juokingas storuliukas, trumpomis mosikuojančiomis rankytėmis. Mane ta gauja priimdavo pasportuoti, nes visais laikais neblogai žaisdavau futbolą..

Taigi Mikrobas turseno iš paskos truputį didesniam piktam diedui ir kažką tyliai aiškino.

Didesnis diedas, kas dvidešimt.sekundžių perrėkdamas lietų, šaukė per visą gatvę:

-         Bl...Nach... nepojdu ja na Žalgiris, takaja bl...  pagoda.

Vėl tyli Mikrobo murmelė. Vėl didesniojo tirada su visais keiksmažodžiais, bet jau taip pavargus, nes vis tą patį tekstą varo. Matyt  abu tą patį aptarė gal dvidešimtą  kartą. Lyg seni sutuoktiniai.

Mano žmogus vėlavo. Ir po penkių minučių lengvai nešdami su savimi vyno kvapelio debesėlį pasirodė aniedu. Iki Žalgirio aišku nėjo. Užėjo į netolimą Bravo Alco prie turgaus. Grįžo lengvu valsuojančiu žingsniu, šnekėjo abu tyliai maloniai ir vos neapsikabinę. Mikrobas nusileido. Nors gamtos gaivalai taškėsi ir sūkuriavo, bet harmonija praėjo pro mane dvelkdama svaigiu vynelio aromatu.

Bet juk taip ir reikia  gyvenimą gyventi – murmėk savo nuomonę, bet kai vyno bonka jau rankose, tai nu jas nafik tas nuomones. Mikrobo taktika veiksminga  -  tiek metų pragyveno paleiturginio gyvenimą ir sveikai gyvas. Visi kiti chuliganai nuo aukštesnių gaujos laiptelių jau pradingę. 

Bentlis pravažiavo

Su maže vakare važiavome namo. Staiga pro šalį prablizgejo, prašiaušė bentlis.

-         Bentlis, - atsidūsau mažei, -  žiūrėk, labai brangi mašina.

-         O kiek kartų ji brangesnė už mūsų opelį? – susidomėjo mažė.

-         Dešimt? Šimtą? - spėjau.

-         Bet, tėti, kodėl mūsų mašina tokia paprasta?

-         Na, ji nėra visai paprasta. Ji visai graži, kai nuplaunu.

-         Tėti, tu niekada jos neplauni!

Ir mažė daugiau nekalbėjo, tylom žiūrėjo pro langą į tamsą.