2008 m. gruodžio 10 d., trečiadienis

Uogienių likimas

Bedėliodamas savo antikrizinį priemonių planą sukliuvau ties uogienėmis. Giminės ir mamos atsidėkodamos už įvairias paslaugas kalnais man dovanoja uogienių . Kartais aš nedrąsiai pasipriešinu; sakau jau geriau bonką. Bet kaip atsako giminės: bonkos - brungu. O uogienes suvalgysi - žiemą.
Taigi dabar jau ta uogienių žiema. Ką su jomis paprastai darote? Negi išmetate pavasario talkų metu?
Aš radau tik vienintelį skanų uogienių suvartojimo būdą - savaitgaliais uogienes sutepti tarp vaflių lakštų . Tai pavyksta beveik tortas ir beveik visiems skanu.

4 komentarai:

cgedas rašė...

Kaip manai, gal prašyk, kad atsidėkotų raugintais agurkais?

Vilma rašė...

samagoną varyk :) o jei rimtai, tai va man privirė pamotė bile kiek obuolienės, tai aš indelius gražiai supakuoju ir dovanosiu draugams Kalėdų proga. jau keli gavo, tai labai laimingi :)

urvinis rašė...

Virtuvėje ant stalo. Privalo pastoviai būti (stovėti kukliai šalia sienos, bet pasiekiamas) mažas indelis (bliūdelis, sloikutis, vazelė- kas patinka). Su tuo metu aktualia uogiene. (Žodis "aktuali" reiškia, kad sloikas buvo atidarytas, dar nesudžiūvo, dar neprarūgo, dar nesupelijo).

Kartkartėm teks indeliu pasirūpint. Kartą per mėnesį (gal rečiau, gal dažniau) nukrapštyt, išplaut. Pridėt šviežesnės uogienės. Ir vėl tegu stovi.

Uogienė nėra toks daiktas, kurį privalu valgyt. Ji yra toks daiktas, kuris tik privalo būti po ranka. Kad būtų, kai kažko norisi. Negalvojant, ko. Arbatą geriant. Arba šiaip. Šaukštukas pats kelią randa.

troy rašė...

Dėkoju, bandysiu panaudoti.