Iš karinių memuarų - AK 47 patikrinimas

Neseniai žiūrėjau Discovery laidą apie Kalašnikovo automatą ir ten rodė kaip AK 47 nebijo smėlio...tada prisiminiau...

Po aukštosios sovietų laikais teko pakliūti į tokius trumpus kursus miške prie Kauno , kur ruošė iš mūsų studentų karininkus. Per vieną paskaitą netyčia pabudau kai majoras entuziastingai lygino amerikonų šautuvą M8 su rusiškuoju AK 47. Kiek supratau AK47 ir smėlio nebijo, ir vandeny neskęsta. Na beveik.
Kitą dieną davė kovinius šovinius ir poligone reikėjo šaudyti. Aš naiviai patikėjęs paskaita(majoras buvo rimtas vyras, ką tik iš Afgano) sugrūdau automatą vamzdžiu žemyn į smėlį, dar pasukiojau kelis kartus ir nustėrusiems kolegoms paaiškinau:
- Ką? Miegojote per paskaitą? Kalašnikovas nebijo smėlio.
Ir dribau audymo gulom pozicijon. Automatas nešaudė. Pertraukiau spyną, smėlis byrėjo, bet automatas nešaudė.
- Majore, - pašaukiau, - nešaudo.
- Na, parodyk, - dalykiškai priėjo prie naujokėlio karo veteranas.
Paklausė ar koviniai šoviniai, vizualiai apžiūrėjo automatą, truktelėjo automato spyną, iš ten išvirto puskilogramis smėlio. Majoras nepatikėjo savo akimis. Dar kartą truktelėjo. Vėl puskilis smėlio. Majoras paraudonavo. Aš apdairiai pradėjau ieškoti atsitraukimo pozicijos. Apie taktiką bei strategiją jau buvau girdėjęs. Majoras pradėjo kaukti kaip sirena. Iš pradžių ultragarsu, po to jau matu. Rusišku nuoširdžiuoju. Mojuodamas automatu kaip kuoka pirmykštis žmogus pasileido link manęs.
Kažkaip nepataikė užtvoti ir net nepagavo. Laikiausi subordinacijos, toli nebėgau.Vis palaukdavau. Žmogus užduso rėkti ir bėgti.
Po to tik prašvokštė seržantui, kad man ginklo neduoti. Niekada. Jokio. Leisti sienlaikraštį ir į virtuvę. Man tiko. Tiesa po pirmojo sienlaikraščio numerio išleidimo jau pulko vadas sudraskė sienlaikraštį, uždraudė man bet kokią veiklą jo pulke, atėmė kelnes, kelnių diržą ir uždarė į dizenterikų palatą. Ten jau buvo visai ramu.
Visiems.