2009 m. spalio 9 d., penktadienis

Mus mušantis laikas

Viduramžiais kiekvieno padoraus miesto gatvėje garbingiausioje/aukščiausioje vietoje būdavo mušamas laikas. Miestelėnams ir nereikėjo savo laikrodžio. Laikas buvo virš visų. Ir bendras. Laikas mus gerbė, mes gerbėme laiką.
Bet kai kiekvienas turi ant savo rankos dailutį laikroduką arba dar baisiau savo pleputyje laikrodžiuką – tada tas solidus laikas pavirsta milijonu mažyčių laikučių. Laikučiai kad maži, tai laksto ir trankosi, griuvinėja ir ašaroja. Todėl tokie nepatikimi ir vis po vieną.
Tada ateina tas senasis galingasis laikas kuris virš visų ir jau mus muša po vieną. Su savo mažyčiais laikais ir negalime pasipriešinti.

2 komentarai:

Buka rašė...

Lyrinės tendencijos virsta filosofinėmis...

Unknown rašė...

Ruduo, lietus...