Viduramžiais kiekvieno padoraus miesto gatvėje garbingiausioje/aukščiausioje vietoje būdavo mušamas laikas. Miestelėnams ir nereikėjo savo laikrodžio. Laikas buvo virš visų. Ir bendras. Laikas mus gerbė, mes gerbėme laiką.
Bet kai kiekvienas turi ant savo rankos dailutį laikroduką arba dar baisiau savo pleputyje laikrodžiuką – tada tas solidus laikas pavirsta milijonu mažyčių laikučių. Laikučiai kad maži, tai laksto ir trankosi, griuvinėja ir ašaroja. Todėl tokie nepatikimi ir vis po vieną.
Tada ateina tas senasis galingasis laikas kuris virš visų ir jau mus muša po vieną. Su savo mažyčiais laikais ir negalime pasipriešinti.
Meet Studio: Your New Favorite Way to Develop WordPress Locally
-
Meet Studio by WordPress.com, our new, free, open source local WordPress
development environment.
Prieš 2 valandas
2 komentarai:
Lyrinės tendencijos virsta filosofinėmis...
Ruduo, lietus...
Rašyti komentarą