Rimas tarnavo desantininku ir kai grįžo nutarė likti tokiu pat kietu. Gyveno Žvėryne, tai kas rytą bėgdavo nuogas iki pusės( buvo raumeningas) iki Neries. Neryje pasinerdavo kelis kartus ir paplaukiodavo šiek tiek. Vasarą jis ramiai bėgiojo. Rudenį irgi. Ir net žiemos pradžią sutiko ramiai bėgiodamas nuogas iki pusės.
Vieną labai stipraus šalčio žiemą Nerį surakino ledas. Rimas nepasidavė. Kas rytą bėgdavo iki Neries, bet net savo raumeningomis rankomis negalėjo perplėšti ledo.
Toliau pačio Rimo pasakojimas:
- Nebesportuoju. Milicija man uždraudė sportuoti. Kas rytą ramiai sau bėgdavau ir kas rytą jie atvažiuodavo manęs areštuoti. Dažnai atvažiuodavo ir greitoji.
Kas per velniava? Kodėl žmogui negalima pasportuoti. Net ir tarybinėje šalyje sportas juk skatinamas. Juolab grūdinimasis.
Tada įsivaizduokite. Žiemos rytas. Termometras už lango rodo minus penkiolika. Jūs žiovaudamas žvelgiate por langą. Ūmai ramioje Žvėryno gatvelėje pasigirsta garsus šnopavimas. Kažką ritmingai ūkčiodamas gatvele bėga šerkšnotas raumenų kalnas, iki pusės nuogas ir su blizgančiu kirviu rankoje.
- Rimai, o kirvis kam????
- Eketę prasikirsti. Juk Neryje visada pasineriu kelis kartus.
Ramūs Žvėryno gyventojai pamatę šį sportišką vaizdelį iškart paskambindavo milicijai ir greitajai. Kiekvienas. Net kuris niekada gyvenime neskambindavo.
Rimas niekaip nesuprato kodėl.
Prieš 18 valandų
4 komentarai:
Gera istorija :D
gryniausias magiškasis realizmas sovietiškai
Tik realizmas.Jokios magijos...
anais laikais, kai Rimas grūdinosi, aš bėgiodavau po Antakalnio miškus. Vasara, ar nelabai vasara, bet bėgdamas įkaisti, tai maikutę nusimauni, kelnaitės mano buvo rausvai -šviesiai- rudos. Niekas, rodos, po mišką rytais nesibasto ir akyse nesipainioju, nebent kokiam šunininkui. Po kažkiek laiko man žmona sako girdėjus, kad Antakalnio miškuose moterims pavojinga, nes juose laksto iškrypėlis, visas plikas ir įtartinas. Hmm, kiek buvau sutikęs bėgiojančių visi buvo su treningais arba ryškiaspalviais triusikais.
Rašyti komentarą