Man 11 mėnesių( iš ciklo 'Tėvų auginimas')

Na va, sugebėjau išgąsdinti tėtę. Vieną savaitgalį, kai tėtė tampa lovos budinčiuoju(naktį ramina mane, atneša atsigerti arba obuolio skiltelę arba nešioja ant rankų ar kitaip užsiima su manimi), jis pagalvojo, kad jau atėjo paskutinioji. Jam. Miegojau ramiai visą naktį ir todėl tėtė iš ryto atsibudo visas išpiltas šalto prakaito. Matyt jau Anapilis, pagalvojo, kad taip ramu. Bet aš pradėjau šaukti iš lovelės duokite man valgyti ir tėtė nurimo. Jis namie ir net gyvas.
Per šalčius buvo kiek nuobodoka, bet buvo labai įdomu pačiupinėti leduką viduje kambario, susiformavusį ant palangės. Kiaura matyt, pafilosofavo tėtė, bet pasakė žiauriai klaidingai. Nes mama puolė aiškintis kaip gali ledas susidaryti kambaryje jei namie yra vyras. Po kelių triukšmingų valandų atsirado prie lango flegmatiškas meistras-auksarankis, jis pasakė padarysiu remontą pigiai, bet tik kai šiek tiek atšils. Tada ir bus šilta.
Smagu. Ledukų dar bus ir gal net prisitaikysiu palaižyti.
Bet matyt tėvai neleis. Neleidžia laižyti rozečių, parketo, kavos puodelio, o patys geria lovoje, kai žiūri į mane išsišiepę savaitgalio rytais. Tėtė cituoja daugybę filmų, kur moterys atneša kavą į lovą vyrui, bet mama nesutinka. Tėtė tada iškeikia feminizmą, civilizacijos baigtį ir mes einame darytis kavos. Mes – tai tėtė su manim ant rankų. Mane žavi kavos aparatas, jis žybsi lempelėmis ir burzgia. Kai tik pasieksiu aš jį...
Per muzikos pamokėles mums leido visokius garsus ir kai paleido meškos riaumojimą aš iškart pasakiau – tėtė. Visi mokyklėlėje juokėsi ir mama pasakoja visiems dabar mano juoką. Tėtė truputį nesupranta kodėl jis meška. Bet visi kiti kurie jį matė pritariamai šypsosi.
Bet dar be prilaikymo nevaikštau ir katė manęs didelei draugystei neprisileidžia. Tai ir yra madingai pasakius mano iššūkiai iki pirmojo gimtadienio...