Ču upės slėnis

Aišku Ču tai ne Kalifornija ir net ne Nevada. Bet ...kaip čia gražiau išsireiškus... ten augo prieš 20 metų (manau ir auga iki šiol) krūvos laukinių augalų, nuo kurių buvo sukeliami įvairūs orientavimosi erdvėje sutrikimai. Toliau vadinsime juos paprastai - augalais.
Taigi kartą mes ten atsidūrėme su Daliumi. Kirgizas mus pavežė ir pasakė, o juk lietuvių čia visas batalionas. Ir tikrai. Prie kareivinių tvoros ten tarnaujantiems lietuviams privalėjome pasakoti kaip ten Lietuva, Tauro ragas, futbolas, Vilniaus „Žalgiris“. Tada kaip tik buvo „Žalgirio“ fantastinis pakilimas. Kareiviams mes patikome ir jie suorganizavo išvyką į bataliono kiaulių fermą. Karininkų maisto pagerinimo tikslais du lietuviai tupėjo priekalnėse ir augino kiaules. Kiek supratome tai buvo visai slaptas objektas. Bet geras. Dabartiniais laikais ko gero suvokiu, kad ne tik kiaulės ten buvo auginamos, bet anuo pitekantropinės jaunystės metu versija apie kiaulių auginimą mums tiko. Prisigėrėme su kiaulių fermeriais siaubingo kirgiziško vyno. Dainavome „Ant kalno mūrai“ ir „Paduok sesule kardą“. Daina sklido plačiai per Centrinės Azijos naktį iki pat Issyk Kulio ežero, nors klausą turėjo tik vienas. Bet jis sakė – vyrai – labai gerai. Kareiviai pažadėjo rytą bus dar geriau. Paklausėme kas bus rytą, o jie atsakė bus labai gerai.
Rytą paėmėme kelis senus laikraščius ir nukebnojome link ūkinio pastato griuvėsių netoliese. Labiau išsilavinęs kareivis dūrė pirštu į tankius patvorio sąžalynus ir tarė:
- Nū, atpažįstate augalą? Keruakas, kelyje?
Buvome skaitę... štai po tokius krūmynus išsirengę nuogai hipiai bėgiodavo po kaitria saule. Tada nuskusdavo nuo kūno gautą masę. Ir prašau - puikiausi sąmonės sutrikimai.
Mes nuogi nebėgiojome. Pakako nuo apačios iki viršaus kelis kartus perbraukti delnais krūmą. Ir tada skutome tamsią masę kaip plasteliną nuo pajuodusių delnų į laikraščius. Priskutome bent kelis rutuliukus...
Visa priekalnė buvo pilna tokių krūmynų. Bet kareiviai nerekomendavo ilgiau užsibūti ar eiti kur toliau. Visi krūmynai kažkam priklausė. Ir mirti galėjai Ču slėnyje lengvai kaip ašara ant įkaitusios keptuvės. Taip ir pasakė.
Valdžia gaudė tokius niekadėjus kaip mus. Kareiviai perspėjo bent savaitę nerodyti niekam delnų. Neleisti uostyti jokiems šunims. Delnai neatsiplovė. Išdavikiškai visose gyvenimo ir meilės linijose visą savaitę iki pat Bucharos juodavo augalo syvų likučiai. Trinėme benzinu ir smulkiu smėliu. Tada oi kaip pasigailėjome kad rankelės baltos.
Bet mūsų kelionių angelas mus išvežė tada be jokių kliūčių iš slėnio, iš Azijos ir iki pat namų. Dalius taip ir parsivežė plastiliną įvyniotą į sidabriuką bate iki Vilniaus. Kelioninis kojų dvokas puikiausiai apsaugojo nuo uoslių šunų. Bet mano galva kelionių angelas labiau nei dvokas. Nes būti tokiais pridurkais gebėjome tik mes. Ir tai tik ankstyvoje jaunystėje...