2010 m. sausio 20 d., trečiadienis

Vokiečiai Azijoje. I dalis

Išvykę iš Ču slėnio ant kiekvieno kampo Azijoje sutikdavome vokiečių.
Vengdami pašalinių akių pakeliavome gabalą kelio prekiniu traukiniu. Buvo naktis kai į jį sėdome, todėl gerai neapžiūrėjome vagono. Rytą ratų bildesys liovėsi ir pažiūrėję vienas į kitą pašiurpome. Anglini iki ausų. Išlipome ir prie vandens kolonėlės prausėmės.
Miestukas aplinkui atrodė įtartinai tvarkingas. Kiek paėję radome net Liuksemburgo veterinarinę vaistinę. Čia dabar? Liuksemburgas Kirgizijoje? Paklausėme praeivio:
- Koks čia miestas?
Vyriškis labai paspartino žingsnį, bet atsakė nutoldamas:
- Kantas. Miesto tipo gyvenvietė Kantas.
Pavadinimas visiškai įtartinas. Pašnekinome nuobodžiaujančią moterį su vaiku. Taip ir yra - vokiečiai, preciziškai tvarkingi vokiečių namai. Vokiečių gyvenvietė. Nebuvom matę ką nors apart SSSR, bet tas vokiškas tvarkingumas azijietiškomis sąlygomis truputį sujudino pasaulio schemą mūsų smegenyse.
Kiti vokiečiai priėjo prie mūsų jau Bucharos čaichanoje po kelių dienų. Mat mes - jei ką - vis dar buvome blondinai. Bet baisiai nuobodžiavome, nes vėl netikėtai baigėsi pinigai ir laukė rūsti kelionė namo. Geriausiu atveju – obščyj vagon(ši sąvoka neverčiama, obščyj vagon supranta tik ten buvę).
Kornelija su Hartmutu kreipėsi į mus su visiškai keistu prašymu. Ar mes negalime jiems padėti nukakti kur nors arčiau Bulgarijos sienos? Pasitikslinome ar jiems gerai su galva, kad ieško Bulgarijos sienos Bucharoje. Ne, jiems net pernelyg gerai su galva. Ir pinigų jie turi, ir net konservų. Vokiško pašteto. Todėl įdėmiai ir net sakyčiau pagarbiai išklausėme jų problemą.
Paklaikusio Rytų Vokietijos jaunimo tarpe pasidarė madinga važiuoti į tarybinę Aziją. Bet vizų jie negaudavo, tad imdavo į SSSR tranzitinę vizą atseit važiuoti į Bulgariją arba Rumuniją. Tai juos dabar kažkoks gudrus uzbekas milicininkas demaskavo, jie sugebėjo pabėgt, pirmą kartą tai tokių kelionių istorijoje ir jie turi skubiai dingti kur nors arčiau Bulgarijos. Paklausėme ar Lietuva pakankamai arti Bulgarijos? Tiks - išsišiepė. Bet mus bilietuosite ir maitinsite. O mes rūpinsimės bilietais ir saugumu. Taip, nespėjus baigti pasiūlymo, išrėkė vokiečiai. Buvo matyt kažkas ypatingai patikimo mūsų mėlynose akyse.
Pirmiausia pasirūpinome kad nesugęstų vokiško pašteto konservai. Tai yra juos suvalgėme. Po to prie kasų išsimušėme keturis bilietus iki Maskvos obščyj vagon. Išsimušėme tiesiogine to žodžio prasme. Aš kaip tvirtesnis įsikabinau dantimis ir rankomis į kasos langelio grotas, o jau Dalius pirko palindęs po manimi bilietus.
Vokiečiai pagarbiai žiūrėjo iš tolo ir suprato kad paštetas sumaitintas neveltui. Su šitais nepražus. Taip beveik ir buvo...

Tęsinys bus antroje dalyje
Rašyti komentarą