Orhanas Pamukas. Knyga “Stambulas”

Pamukas savo knygoje apie Stambulą kokius tris tūkstančius penkis šimtus kartų parašė žodį liūdesys ir beveik tiek pat kartų Stambulas. Knyga visiškai atitiko mano ideologinę nuostatą , kad patys gražiausi pasaulyje miestai yra imperijų sostinės. Ypač buvusių imperijų. Šitas žmonijos kūrinys ant Bosforo buvo net trijų imperijų sostinė.


Osmanų palikuonis Pamukas beveik neprisimena Nova Romos, šiek tiek užčiuopia bizantiškąjį Konstantinopolį, bet Stambulą, kuris buvo Puikiosios Portos, mena su liūdesiu kiekviename puslapyje. Didžioji dalis knygos liūdesio ir yra iš Osmanų likučių liūdesio.

Knyga buvo skaitoma tarpušventį , tarp vaiko dantukų kalimosi(kelios naktys be miego), trupučio degtinės, šalčio, apgailestavimo, kad Vilniui vos vos neteko pajusti tos imperiškosios sostinės dalios, tos dalios tikrai dabar trūksta iki pasaulinio garso ir liūdesio miesto. Koks urvinis lietuvis net nesupras apie ką aš čia. Tebūnie, nebuvo jis ant Bosforo(antras ar trečias romano veikėjas) kranto praplaukiant milžiniškam rumuniškam tankeriui pro minaretų bokštus. Nežino kokį kilmingą vualį miestui uždeda buvusi imperiškoji didybė

Taigi Pamukas toks pats liūdnas kaip savo romane “Sniegas”. Bet man buvo ramu/gera su juo Naujų ir Senųjų sandūroje. Aiškiau netapo, nei kas bus su gyvenimu, nei su Turkija. Bet todėl tik įdomiau