Jonvabalis

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį apie pusę keturių aš stovėjau prie lango. Tokiu laiku pradėję gerti šeštadienį jau smigę, o negėrę skaniai miega. Trumpai tariant joks sveiko proto žmogus nestovi prie lango. Aš laikiau ant rankų verkiančią dukrą ir rodžiau jai koks gražus pasaulis naktį ir va va ilgo kiemo gale skraido švieselė. Gal jonvabalis sakiau. Mes beveik baigėme verkti ir jonvabalis, tai pasirodydamas tai dingdamas, artėjo prie mūsų. Mes susidomėjome ir ašaros riedėjo tik tylomis. Man galvon atėjo tokia nedrąsi mintis, koks po velnių dabar jonvabalis, kai lauke minusas ir aplamai čia jų niekada nebuvo. Bet laikiausi gelbėjančios nuo verksmo jonvabalio linijos, kol dukra nepasakė – lialia.
Taip, aš pusaklis, bet irgi pamačiau, tarp mašinų lengvai  jonvabaliu skraidė liesas kaip narkomanas tipas, kartkartėmis įjungdamas prožektoriuką ir atidžiai peršviesdamas automobilio vidų ar nesimėto ten koks šimtas USD. Matyt tamsuolis dar nebuvo girdėjęs kaip sminga žemyn šita žalianugarė valiuta. Stop, bet juk tai…

Vagis.
Vagis!!!!!

Gaudyti – ne, stoviu tik su apatiniais, dukra, jau nepavysiu, metai ne tie, o ir greit 50 ir tuomet sau sakiau jokių agresyvumų gatvėje. Policija? Kol atvažiuos, jonvabalis išskris. Nufotografuoti su blicu? Na ir kas, tai ne įrodymas. Taigi tik atidariau langą ir surėkiau balsu apie kurį katedros karininkai kažkada sakė komandirskij:

- Ką čia darai, keiksmažodis, keiksmažodis!!!!

Jonvabalis dingo it šiauriui papūtus.

Tik tiek sugalvojau, bet pasiteisinu buvau su vaiku ant rankų ir iš ryto kieme nebuvo nei vieno iš kokio šimto automobilių išdaužto stiklo liekanų. Visai gerai. Tad neužmirškite pasižiūrėti pro langą pusę keturių naktį. Jonvabaliai skraido...