Ilsėkitės: aš Belgijoje

Galų gale sulaukėme tos dienos, kai aš atsitraukiu nuo kompo ir dingstu iš šio blogo. Ilgai lauktas laikas  vieniems nuo kitų pailsėti. Bet neilgai. Liepos vidury aš atgal. Be back, kaip sakoma.
Belgijoje sirgsiu už flamandus, lambiką ir giuzą, bet gal valonai turės savų įdomių argumentų. Išsiaiškinsime...

Beviltiškas civilizacinis užkampis. S.P. Huntington tik dabar

Labai aiškus įrodymas, kad mes - lietuviai -  esame beviltiškai užmirštas civilizacinis užkampis. S.P.Huntington knyga Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka pasirodė jau trys metai po autoriaus mirties ir 28 metai po pirmojo teksto paskelbimo.
Bliamba, beveik visas kartos gyvenimas po vienos svarbiausių XX a. knygų pasirodymo angliškai.

Dėkui leidyklai Metodika, kad galų gale, bet į mane padvelkė civilizacinio  užkampio pelėsių dvokelis.

Du organizavimo būdai

Abi mes protingi. Tai apie Balkanų moterį ir mane. Bet vienas gal labiau.
Tačiau nuo pradžių.
Siekiant išvengti nesutarimų ji planavo pirmą ilgo savaitgalio dieną, aš antrą. Trečioji buvo atiduota giminėms. Pasakoju kaip pavyko.
Pirmoji diena
Iš ryto tris valandas mane išleido ant dviračio į laukus pasigaminti kiek endorfino nuotaikos pagerinimui. Pasigaminau ir laimingas gulėjau vonioje. Paskambino Balkanų moteris ir pasakė šašlykai jau paruošti, atvažiuok. Visiško atsipalaidavimo tikslu  net savo opelį buvau pe r klaidą atidavęs jai. Tad paklausiau o kaip atvažiuoti  į tą sodą.  Maloniai paaiškino -71 mikriuku.
Smagiai  nusiteikęs laukiau 71 mikriuko. Palaukus 45 minutes man atsirado šiokie tokie įtarimai. Paskambinau savo moteriai ar  tikrai važinėja šis mikriukas. Moteris tuojau pasitikrino  ir pranešė, kad ne. Savaitgaliais atrodo - ne.  Pyktelėjau,  išreiškiau abejones jos planavimo gebėjimais  ir tada moteris pasiūlė važiuoti bet kokiu iki LUKoilo Eišiškių plente, ji žaibu atvažiuos pasiimti. Pakeleiviniu transportu nusikasiau iki Lukoilo. Vėl stoviu laukiu. Visa s laikas atvažiuoti žaibu praėjo. Vėl skambinu, k u r  t  u. Ji  - taigi laukiu degalinėje. Ir staiga - tyla kooookia būna kai pagaunamas šnipas... šauktukas oi. Garsai ėėėėė. Ir tyliai -  aš stoviu Statoile.
Bliamba, sakau, matau tą Statoilą, niekur nebevažiuok, aš geriau pats iki tavęs ateisiu. Taip bus geriau.
Bet šašlykai buvo geri, moteris savikritiškai pripažino, kad tai tas pats buvęs variantas"suk į dešinę, oi, ne , į kitą dešinę". Bet tiek to ...
Antra diena, buvo jau ne tokia pinkli. Ukmergės dvarai ir Deltuvos mūšio imitacija buvo mano planuoti, tai beveik minutės tikslumu. Kai vieną kartą suabejojau Siesikų kryptimi tai moteris net atsisakė žiūrėti žemėlapį. Pats  sakė. Taip ir nesupratau ar pergyvena labai dėl savo nesėkmingos pirmos dienos, ar visiškai pasitiki manimi. Nors tai irgi visiškai neįtikėtina.
Dar noriu pagirti eurokomisarą Šemetą. Kuklus Krikštėnų dvaras puikiausiai restauruotas, parkas su tvenkiniasi ir tilteliais  beveik įrengtas, vienu žodžiu man ramu - eurokomisaro alga ramiai teka į gražų lietuvišką dvarą, jokių ispanijų ir šveicarijos bankų. Kad visi taip...Ne eurokomisaras Matulaitis savo Siesikų dvarą restauruoja ilgiau. Na bet jo tai renesansinis, visiška senovė ir egzotika.
Deltuvos mūšio kariai kai kurie smarkiai svyravo dar prieš mūšį, net turėjau abejonių ar išlaikys, bet artilerijos kanonada pažadino ir rikiuotė išlaikė karius ant kojų iki pat mūšio pabaigos. Irgi renginiui pliusiukas.

Minskas, vakar, fotoreportažas apie socialiniais tinklais organizuotą akciją

http://toxaby.livejournal.com/514571.html#cutid1
Ilgas fotoreportažas. Verta pažiūrėti. Labai panašu, kad batkos dienos eina pabaigon. Pasipriešinimas Batkai didėja  ne dienom, o valandom.

Iš sovietikos; taksi Vilniuje

Vilniuje sovietų taksi parkas įkurtas 1949 m. Iš pradžių buvo tik Pobiedos. Vėliau jau atsirado Moskvič 401, dar vėliau ir Gaz arba Volgos. Volgų buvo net ir krovininiai variantai.


Įprastai taksi turėjo priskirtas sau stovėjimo vietas ir ten privalėjo laukti klientų. Tačiau dalis buvo ir iškviečiamų pagal telefonų skambučius. Radijos stotelės automobiliuose atsirado žymiai vėliau.

Taksistų kolektyvas buvo labai margas. Tautos visos , kurios ir gyveno Vilniuje. Standartiškai buvo tautinės pravardės: lenkai- pšekai, rusai- burlaki, ukrianiečiai – chochly,žydai – moišos, kiek įdomiau vadino lietuvius ir baltarusius. Lietuviai – šešioliki_(kodėl taip keistai, pasakotojas negalėjo paaiškinti), baltarusiai – bulbasraji. Taksi parkas išlaikė stiprią futbolo komandą. Geriausi žaidėjai būdavo kažkodėl žydai.
Gerti taksistai mėgo Literatuose(kaip ir Širvys...).

Pavojingiausi rajonai, kurių taksistai privengė – Užupis(Zarečje) ir Dzūkų gatvė.
Prastą vardą turėjo ir Jaunimo sodo šokiai. Jaunimo sodas tai Sereikiškių parkas.
Bent kas keleri metai užmušdavo taksistą darbe. Tada visas parkas važiuodavo laidoti su taksi. Kaip ir protestas.

Labai graži istorija kaip Vilniaus taksi parkas atsisakė Moskvič 401 su moterimis-taksistėmis naudojimo ir organizuotai perėjo prie Volgų.

Chruščiovo laikais kažkas sugalvojo prie vairo naujų taksi Moskvič 401 pasodinti moteris. Pažangu, naujoviška, gražu. Deja, organizatoriai nebuvo skaitę apie Adamo Kozlevičiuas iš Aukso Veršio pragaištingus nuotykiu su taksi.. Lygiai taip pat atsitiko ir Vilniuje kaip aprašyta Ilfo ir Petrovo knygoje.

Taksi vairuotojomis įsidarbinę moterys buvo aiškiai linkę prie įvairių nuotykių. Tokių rizikuoti linkusių moteriškių rado apie penkiasdešimt. Iš pirmos pamainos beveik nei viena ir negrįžo. Moskvič 401 buvo rankiojami po paros ar kelių iš įvairių miškelių aplink Vilnių. Užklimpę, pamesti arba šiaip avarijose. Tiesiai šviesiai viena ir paaiškino taksi parko direktoriaus pavaduotojui, kuris rankiojo pasimetusių taksisčių pasiaiškinimus į storą sąsiuvinį:

- Ну давала я в лесу, а машина застряла.

Buvo operatyviai nutarta neteršti tarybinio taksi vardo užstringančiais Moskvičiais ir pražūvančiomis morališkai taksistėmis. Taip ir liko Vilniuje taksi ilgiems metams Volgos ir vyrai. Rūstus patyrimas.

Naktimis žmonės miega?

Bet ne visi.


Aš oficialiai lyg ir miegu nuo dešimt iki pusės septynių, bet su didelėmis pertraukomis ir guviai.

Pirmiausia prieš dešimtą jau pradedu nervintis, ar leis man pamiegoti šiąnakt. Ir aišku – ne.

Vakare kai jau snūduriuoju priskrenta Balkanų moteris, ji dabar pasidarė pati sau kelionių agentūra. Mes pagal jos planą jau važiavome ir planavome kelionę po Pietų Siciliją, Ukrainą, dabar Tunisas. Bet koks rastas įdomus kelionės variantas ir aš kviečiamas per visą butą skubiai prie kompo ir ji sako, žiūrėk kaip pigu arba kaip gražu. Aišku nevažiuosime niekur pagal jos planus, bet kaip jai smagu planuoti išvykas, nors ir tik su booking.com ar Google Earth. Suma reikalinga taip suplanuotai kelionei mane paprastai priverčia apeliuoti į dangų  ir kalbėti apie finansiškai sveiką protą. Apie pusvalandį jaučiu niekaip neleidžiančią užmigti  kaltę, kad neuždirbu Pietų Sicilijai.

Vėliau bunda mažylė. Ji susigalvojo naują naktinę pramogą – naktį pravirksta nei iš šio nei iš to, tada paima savo meškiuką beigertuvėlę ir keliauja po butą ieškoti besislapstančių tėvų. Ieškoma garsiai ir verkiant, kodėl mūsų nėra šalia jos lovelės. Randa, atsigula šalia, apčiupinėja, ar tikrai tie ir ramiai užmiega. Mes jau nebe. Ją reikia nešti atgal į lovelę. Bet ji dar ir grįžta. Kartais.

Apie penktą ryto čiulba prabudę paukščiai ir tada jau suaktyvėja katė. Paukščių čiulbėjimas jai suaktyvina virškinimo procesus ir ji klaikiai praalksta. Tiesiog miršta. Pradžiai laižo nuo mano veido druskos kristalus ar ką ten randa. Jei nebundu ir nepuolu šaldytuvan jai maisto, tai vistiek nors palaipo per veidą. Dar perbraukia uodega per veidą. Taip išreiškia savo meilę maisto padavėjui.

Taigi kiekviena mano naktis pilna įvykių ir negaliu sakyti, kad gyvenimas naktį tai išbrauktas laikas iš gyvenimo. Mano atvirkščiai - turiningas.

Kas gali paneigti galimybę, kad mano nervų sistema pradės riebiai keiktis rusiškai, jei ir šią naktį....

Liepa, Graikija – bankrotas ir ES permainos

Mano mažės krikštamotė graikė, bet tiesa svarbiau.


Liepą Graikija bankrutuos.

Tad apie jokį atostotgų planavimą tose beprotiškose salose, kur nemokami mokesčiai ir valstybės beveik nėra neverta planuoti. Galite iš ten ir neišvažiuoti jei liepą.

Tas pats beveik pasakytina apie Europos Sąjungą. Rodomi kažkokie išoriniai judesiai, trukčioja Sarkozy su Merkel, bet ir jų šalių bankams amba. Liepos vidury. Nes smarkiai jie skolino Graikijai. ES euras pastatytas ant molinių kojų pasakys atia. Estai paskubėjo. AMB su kirkilais padarė vieną gerą darbą – neįvedė euro Lietuvoje, kai galėjo.

Turite akcijų, kurios vertinamos eurais – parduokite.

Doleris pabrangs.

Keiskite turimus eurus į bet kokią valiutą(išskyrus zaičikus) – išlošite automatiškai.

Venkite verslo su žlungančiomis ES šalimis – Airija, Italija, Ispanija, Portugalija, Belgija.

Landsbergis įžvalgiai jau perspėjo – laukia didelės ES problemos. Ir jos nesibaigs vien euru. Bus kardinalesnių permainų.

Sudalyvavau šalies kebabizacijoje

Tai kalta vyriausia dukra. Ji pažangi mergina, valgo kebabus ir bet ką kas turi daug E ir šiaip nesveika. Vilniuje afganiški kebabai - nepatikėjau, pats nuvažiavau su abiem atžalomis…

Yra, stovi baltas plastmasinis kioskelis prie Sostinės turgaus Žalgirio gatvėje, kioskelis su užrašu Afganiški kebabai.

Brangoki, 9 litai už mažą kebabą. Bet pamačiau savininką ir griežtai, na aišku kiek leidžia mano ramus būdas ir įgimtas takto jausmas, ištardžiau jį - lietuviškai su švelniu azijatišku akcentu žmogutis pasipasakojo esąs iš ten, iš Afganistano. Uzbekas, kažkodėl paklausiau? Ne, tadžikas. Na tadžikus aš gerbiu nuo seno(Masudas, Fanai) ir užsakiau kebabą. Aštrų. Meniu buvo dar ir plovas. Deja, jokių aiškių prietaisų plovo darymui kioskelyje nemačiau. Greičiau jau realiai bus galima pabandyti plovą Čaichanoje(nors net ir ten bijau susinervinti po prašmatnių Balkanų moters namie daromų taškentietiškų plovų). O kebabams toks plastmasinis kioskelis dar tinkamas.

Venintelis ryškus afganiško kebabo skirtumas nuo jau įprasto lietuviui patvorio tošniatiko kebabo buvo keptų fri bulvyčių įdėjimas ir labai aštrus skonis. Na atvirai sakant nepatikėjau to tadžiko tiksliu afganiškos receptūros išlaikymu. Mano giliu įsitikinimu afganų virtuvei keptos bulvytės nebūdingos. Kažkodėl padvelkė lengvu aferizmu. Vyresnei patiko, o ir mažesnė aktyviai reikalavo atplėšto nuo kebabo lavašo gabaliuko. Kokius penkis kartus.

Bet iš kitos pusės, žmogus nemiega, daro kažką, bando užimti nišą savo versliukui. Gal ir taip turi kurtis imigrantai - versliukas, lietuvių kalba, lengvas aferizmas, specifinė niša. Kai išaugins verslą gal paduos ir tikrą afganišką pilavą. Kas pas mus ragavę tuos jų patiekalus – keli kariai.

O kol kas valgysime afganišką kebabą su keptomis bulvytėmis...egzotika...

Lietuva 2030

Karaliaus heroldas visuose Vilniaus turguose paskelbė gerąją žinią:


- Šiandien jis bus pakartas Rotušės aikštėje. Karalius nepasigailėjo.

Moterys, kurios vis tiek jau neturėjo darbo, bet krūvas vaikų, plūdo iš visų Vilniaus pakraščių į aikštę. Gatvėse kilo stulpai dulkių, bet moterys ėjo. Tautai tai buvo didelis reginys ir šventė. Nei internetas , nei televizija jau po šeštojo krikščionių sukilimo neveikė. Vaikai verkė ir lakstė, mažesnieji išpūtę akis ir įsisegę į mamų sijonus žvalgėsi į margą minią. Moterys ėjo ir stumdėsi aikštės prieigose. Rotušės aikštė buvo prikimšta it silkių statinė. Gerai kad miesto ir karaliaus heroldai skelbė nuo stogų kas vyksta:

- Eina karališkoji gvardija! Eina alebardininkų kuopa!

Moterys caksėjo liežuviais ir net nematydamos apšnekinėjo kokie gražūs vyrai tie alebardininkai ir gvardija. Kas be ko, juk pilną maisto davinį gaudavo tik šios elitinės kariuomenės dalys. Pasieniečiai patys turėjo prasimaitinti iš plūstančių pro sienas pabėgėlių iš Londinijos ir Moskovijos. Milijonai žmonių ūmai prisiminė besą lietuviškos kilmės. Bet griežtieji pasieniečiai greit nuramindavo minias. Taip pabėgėliai pasieniuose ir tūnodavo mėnesių mėnesius prie chloruoto vandens statinių. Vis ramiau nei namuosna pas juos.

Heroldai toliau šaukė:

- Jau pasirodė oligarchai grandinėse. Jie tempia gėdos vežimą.

Moterys pradėjo skanduoti įprastą skanduotę:

- O-lius į kar-tu-ves! O-lius į kar-tu-ves!

Heroldai vos prarėkė įsiaudrinusią minią:

- Gėdos vežimas jau prie kartuvių. Atsidaro vežimo durys. Išnešamas iš ten…

Moterys sutartinai pradėjo spiegti:

- Kubilas!!!! Kubilas!!!!!

Vargšas Andrius iš baimės suapvalėjusiomis akimis ir sudžiuvusiomis lūpomis bandė maldauti:

- Šemeta tai, Šemeta pradėjo, ne aš…

Tačiau budelis jau įprastai greitai sutvarkė reikalą. Minia net nusivylė nepamačiusi baisių pasmerktojo kančių. Heroldai tik tepasakė įprastą baigiamąją šventės frazę:

- Tvarka bus.

O žmonės išeidami šnekėjo, kad praeitais metais vien penkių didžiųjų miestų merų pakorimas buvo šimtą kartų gražesnis bei kad laikas jau pakarti naująjį finansų ministrą…

Tėvynė ir Svajonė

Beveik kas rytą pravažiuoju klubą Niujorkas, kuris anksčiau buvo kinoteatras Tėvynė.


Nėra Vilniuje taiklesnio įstaigų pavadinimų pasikeitimo. Na nebent dar vienas pavadinimų pasikeitimas Gedimino/Jogailos kampe. Ten kur anksčiau buvo Svajonė(kavinukė, konditerija), o dabar Makdonaldas.

Įsiklausėte? gavome ko norėjome. Ir kas dabar…visiškai atsakingai pareiškiu suvokiu ir džiaugiuosi, kad dingome iš to marazmo kuris buvo sovietais. Bet taip pat aštriai jaučiu svajonių ir tėvynių pradingimą iš žmonių galvų. Pasikeitė. Tačiau lieka nuoskauda.

Svajonė buvo gražesnė.

Pagaliau; intelektualinis forumas Dešinioji mintis

Lietuvoje kuriamas diskusijoms skirtas bendraminčių intelektualinis forumas „Dešinioji mintis“. Judėjimas pasisako už tradicinę šeimą, dorovines normas, tikėjimo laisvę, tačiau didžiausiomis vertybėmis nelaiko pliuralizmo ir tolerancijos, pasisako prieš „europinį standartą“ žmogaus teisių srityje.
Citata iš čia:
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=46639471

Mano komentaras. Gėjuomenė ir NK95 jau pavadino šį judėjimą fašistiniu. Vadinasi teisingu keliu einame.
Tikiuosi Dešinioji mintis anksčiau ar vėliau pavirs  į iškilų reiškinį Lietuvoje.
Gerb. -vg- nurodė jų puslapį:
http://www.desinieji.lt/

Tremtis

Birželio 14, tremties diena, kadaise valstietiška sėsli tauta  galų gale pamatė platųjį pasaulį - Sibiras, Kazachstanas ir Amerika. Nuo tada ir nesustojame išvažiuoti.

33

Paskutiniojo Teismo dieną mus prikels visus tokius kai mums buvo 33 metai. Taip Biblijoje pažadėta. Va toks amžiaus pasirinkimas. Tai kiek suprantu  geriausi vyrui metai. Ir tam pritariu. Pats tas. Jau prote ir dar jėgoje.
Vyrui tai puiku, bet moteriai gal kiek per vėlyvas amžius?

Ramybės tako 40 ežiukų istorija

Savaitgalį teko praleisti Ramybės take. Take vaikščiojo labai kultūringas essininkas Rolandas Rastauskas(nepainioti su esesininku, tai visiškai skirtingi dalykai, nors abu su kepurėm), prašmatnaus namo kieme važinėjo robotas – šiukšlininkas, viename tako gale smūksojo pižoniška(na šiek tiek jau) įstaiga- kavinė Vila Ramybė, kitame tako gale stadionas. Net baikeris suomis Ramybės take mano mažę maloniai sodino ant savo Harlejaus Davidsono, nes ta tinkamai pavadino jo motociklą pupupu, o kas yra harlejų savininkui maloniau nei jo motoro pupupu garsas. Kaip jau tikriausiasi suvokėte visiškai kultūringas takas ir žmonės jame tai ne Basanavičiuas gatvė.


Istorija kurią pasakoju tai paliudys.

Praeitais metais per du namus, nuo ten kur gyvenome, moteriškė vakarais iš avižinių dribsnių virdavo tokią putrą. Apie 23 valandą vakare pasirodydavo pirmieji didesni vyresni ežiukai. Jau vėliau juos pasekdavo apie 24val mažiukai, matyt vyresnieji patikrindavo ar viskas gerai. Žmonės iš Ramybės tako suskaičiavo jų vieną vakarą besimėgaujančių avižiniais dribsniais lygiai 40. Ežiukai susirinkdavo iš pusės Ramybės tako.

O kas atsitiko šiemet? Paklausėme, nes mažei būtinai reikėtų parodyti 40 ežiukų marširuojančių naktį prie avižinės košės. Valgytų gal geriau ežiukų košę….

Pasirodo prakeiktas progresas bei krizės pabaiga. Visas takas pradėjo pokrizinius remontus, sugriovė senas malkines, pastatė naujas tvoras, užtaisė senas landas. Taip pražudė 36 ežiukus. Nes dabar teateina maitintis kokie 4 ežiukai, o ir tie labai išsigandę. Grožis ir remontai pragaištingi ežiukams. Būčiau užstalėje tai dabar pakelčiau taurę už tai, kad ežiukų būtų visada 40, o ne 4, bet progreso nesustabdysi….

Žurnalistų vadas prakalbo

Keista, bet visos Lietuvos žurnalistų vadas Radzevičius galų gale prakalbo apie Wikileaks medžiagą
http://www.gzi.lt/gzi.php?strid=4979&id=8922
Visiškai netikėtai Tomkus ir Vainauskas įvardijami blogiu. Tiesa yra keli pasimaivymai ar tikras tas dokumentas(profas, dėl visa ko, o gal reikės atsimazinti savo žodžių). Bet bendras fonas  - aha, tikrai blogai pas mumi. Bet tada tokie klausimai Lietuvos žurnalistų vadui:
1. Ar tai didelė naujiena pačiam, Radzevičiau? Nebuvai girdėjęs? Prabudai ką tik?
2. Ką nuveikei, Radzevičiau, kad spauda tokiame šūdiname stovyje?
Šiaip abu, futbolo vadas Varanavičius ir žurnalistų  vadas Radzevičius, savo Augijo arklides valyti geriau pasikviestų Heraklį. Laikas jau.
O patiems  - į sodą. Žemę kapstyti, daugiau niekam netinkami.
P.S. Žurnalistikos etalonas Artūras vis dar išmaniai tyli apie Wikileaks medžiagą. Nepastebi. Patogi pozicija. Lengviau gaudyti bilietukų neduodančius mikriukų vairuotojus.

Arbūzai ir tyros kaip dangaus virš Samarkando mėlynė akys

Dabar taip karšta, kad nevalingai įsivaizduoji kaip suleidi dantis į arbūzą, ištrauktą iš pavėsyje linksmai almančio aryko. Tas arbūzas vėsus. Minkštimas vos treška ir sultys krenta riebiais lašais kai panyri dantimis arbūzan iki ausų .


O kaip daroma, jei karštis toks pats, tarybinė Azija, pinigų nė kapeikos ir arbūzai kėpso prieš akis.

Pasakoju. Man tai net nebuvo galima tranzuoti, nes mašinos paprasčiausiai nestodavo. Tik iš mandagumo patranzuodavau savo pamainą ir pavažiuodavome į priekį tik kai draugelio pamaina. Aš ne azijatiškas tipas, greičiau europietiškas, bet truputį per grubiai gamtos sudėliotas. Draugelis gi buvo visiškas blondinas ir tyromis mėlynomis akimis. Sportbatyje vežėsi kai ką iš Ču slėnio įvyniotą į sidabriuką . Nuo to akys dar labiau pamėlynavo. Turguje - garbės žodis – pirmą kartą tai atsitiko visai netyčia. Draugelis paėmęs arbūzą stovėjo eilėje ir galvojo kaip čia pasakyti, kad pinigų neturi, o valgyti - atvirkščiai. Bet tas nedaugelis jo galvoje buvusių rusiškų žodžių iškrito, o uzbekiškų ir šiaip nebuvo. Dechkanas - kai priėjo tylinčio draugelio eilė - pamojo ranka, varyk, tiek to, nekliudyk eilei.

Valgydami ir mataruodami kojomis sutarėme – visiškam kaifui reikėtų dar vien arbūzo. Tiesiog su kitu uzbeku pabandyti – gal duos. Ir tikrai davė.

Taigi atpasakoju visiškai tiksliai mirtinai veikiantį baleto numerį “Arbūzo paėmimas nemokamai Vidurinės Azijos turguje”. Mėlynakis blondinas prieina prie arbūzų krūvos ir išmaniai išsirenka skanų egzempliorių. Po to prieina prie pardavėjo ir ramiai stovi su išsirinktu arbūzu Tada tylomis ir stengdamasis mėlynuoti tiesiai į akis arbūzų prekijui savo akimis stovi ir žiūri. Tyli ilgai. Nedaro jokių staigių judesių. Tik žiūri. Uzbekas kelis kartus pasimuisto, jaučia kažką darąs ne taip, bet numoja ranka, keistas toks blondinas ir to nematyto mėlynumo akys. Ir tyli, kai keistasis žmogus lėtai nueina su jo arbūzu. Tik retas šūkteldavo;

- O pinigai?

Ir pats iškart žiauriai pasigailėdavo, kai blondinas lyg timpteltas už virvutės sugrįždavo, padėdavo žiūrėdamas jam į akis arbūzą ant žemės ir paniekinančiai nusišypsojęs lėtai nueidavo. Tiems kas taip kvailai šūkaliodavo apie pinigus naktimis į galvą sulysdavo džinai, šaitanai ir dervišai. Rytą pakirdę šlapi nuo priešmirtinio prakaito pasižadėdavo sau atiduoti be kalbų tą nereikalingą daržovę jei vėl prieis anas mėlynomis akimis.

Bet didžioji dalis uzbekų arbūzą atiduodavo be kalbų. Juk svarbu nevogti.

Taip ir išgyvenome tą kartą. Arbūzais ir duona. Ir akimis.

Karšta.Tingiu. Todėl tik plakatas

Iš tokio blogo:
http://urvas.wordpress.com/2011/06/08/revoliucine-agitacija-vol-4/#comment-2530

Wikileaks; apie apsidergusią iki ausų Lietuvos žiniasklaidą

Citata iš čia;
http://verslas.delfi.lt/Media/article.php?id=46302199
Įslaptintame dokumente amerikiečiai reiškia susirūpinimą dėl didžiųjų laikraščių savininkų veiklos metodų. Medžiagą ataskaitai rinkę diplomatai pabrėžia, kad žiniasklaidos priežiūros institucijos mažai ką tegali padaryti, o padėtį pagerintų naujienų portalų augimas, užsienio kapitalo įmonių valdomų žiniasklaidos priemonių gausėjimas arba esamų laikraščių savininkų pasikeitimas. „Tačiau nematyti, kad tai nutiks greitai, nes laikraščius valdantys asmenys pernelyg vertina turimą galią“, – teigiama dokumente.

Anokia naujiena, bet dar kartą mums primena apie Respublikos ir Lietuvos Ryto  darbo metodus -  šantažas, melas, reketas, korupcija. Lietuvos žiniasklaida rimtai serga. Liga nepagydoma. Ligonis beviltiškas.
Didieji Lietuvos žurnalistai tyli pridėję į kelnes. Nėra ką paaiškinti tamsiems žmonėms...

Nežinomi garsūs lietuviai

Štai rusų laivyno kapitonas Zigmas  Žilaitis vienas buriavo  aplink pasaulį, bet mirė Centrinėje Amerikoje  pakeliui į savo svajonės išsipildymą.
http://vasisualij.livejournal.com/381769.html
O Vanuatu valstybės atstovas prie SNO Donald Kalpokas labai nenorėjo  pripažinti, kad Vanuatu užmezgė diplomatinius  santykius  su Abchazija. Gana lietuviškas požiūris.
http://en.wikipedia.org/wiki/Donald_Kalpokas
Gal ir nemokėjo abu lietuviškai, bet pavardės labai jau  tokios, tautinės.

Geologinis

Balkanų moters draugė po ilgų metų Australijoje jau  gerokai praturtėjo(tiksliau matyt jos vyras), pasakė mes tuos didmiesčius, perką porą opalų kasybos sklypų Centrinėje Australijoje ir ten apsigyvens. Kai įsikurs pakvies Balkanų moterį į svečius ir aišku kaip prielipą mane. Ne tokį sėkmingą žmogų, kad galėtų sau leisti pirkti opalų sklypus.
Ši mano ne tokia  sėkminga moteris dar gavo žiedą su opalu nuo draugės dovanų. Triumfuodama parodė man. Grožėjosi visą savaitę. O ką  aš, aš tylėjau, opalai kalba patys už save. Kelias savaites man Balkanų moteris pasakojo apie opalus ir kasyklas iš draugės žodžių.
Norėjau pereiti į kitą temą  tai pasiūliau  Balkanų moteriai kelionę žiemą į Siciliją, nes laikas jau gaudyti pigius bilietukus. O Sicilijoje  sakiau pirmiausia  tai lipsime į Etną, tai toks veikiantis iki šiol ugnikalnis. Krateriai, iš ten spjaudomas purvas, juodas vulkaninis smėlis  ir kunkuliuoja lava.
Toliau cituoju Balkanų  moterį:
- Na jau tokia geologija manęs nedomina.
Po kiek laiko suprato pasakiusi ne visai tą,  ką reikėjo pasakyti po savaitės kalbų apie kasyklas:
-  Išskyrus geologiją ant piršto.

Nepelnyta pravardė

Kartą gyvenime esu gavęs nepelnytą ir netgi labai griozdišką pravardę. Ir dar rusiškai. Вождь Бaльшой Гора.
Apie bėdą sužinojome tik Alma - Atoje. Į šiaurinį Tianšanį nieko neįleidžia, kalnuose praėjo selis ir galime skristi atgal. Liūdėjome, toks kelias, tiek organizacinio darbo. Vien ką reiškė grynas medicininis spiritas užkonservuotas skardinėse kaip kondensuotas pienas fabrikiniu būdu. Ir tai gūdžiais tarybinio deficito laikais.

Grupės pasitarime kaip vadovas pasiūliau eiti į kalnus neoficialiai, aktyvaus kyšių perdavimo milicijos postams būdu. Jei bus labai baisu kalnuose – pažadėjau – varysime atgal. O jei nelabai baisu, tai eisime kaip planavome iki Issyk-Kulio ežero. Liaudis dar nežinojo koks iš manęs kalnų turizmo vadas ir naiviai sutiko. Po ilgų paieškų radome PAZiką(toks nevykęs tarybinis autobusiukas), kurio vairuotojas pažadėjo už rublius nuvežti kur reikia į kalnus. Tik liepė vykdyti komandą ant grindų greitai jam liepus. Taip ir pravažiavome pro blokpostus iki pat selio pradžios sugulę ant PAZiko dugno. Kainavo pigiau, kyšis tik už vairuotoją su PAZiku.

Kai išlipome... kai išlipome šiurptelėjome, horizonte švietė šviežiu gruntu keli selio nupjauti kalnai. Visi pažiūrėjo į mane. Pasakiau, negi grįšime? Dar taip įdomiau. Tai nuotykis, ką aš jums ir žadėjau...

Kalnų žemėlapiai matyt buvo kažkokia tarybinė karinė paslaptis, tad tos Tianšanio vietos žemėlapio kopiją buvau gavęs šviestą peršviestą. Visi kalnagūbriai buvo pažymėti vienada stora linija ir ir perėjos dviem mažais pagaliukais bei skaičiukais. Ir viskas. Žygis turėjo būti labai paprastas per miškingas vietas, tad nepaėmėme net virvių ir net primuso. Toks lengvas pasivaikščiojimas. Tad nenuostabu, kad antrą žygio dieną, kai pradėjo snigti ant galvos, dingo paskutiniai medeliai ir nedviprasmiškai baltavo gerai apgraužti stambių kanopinių kaulai, mane pradėjo lankyti negeros mintys. Mintis negeros lankė, lankė, bet bendrą grupės optimizmą vis dar bandžiau išsaugoti. Galų gale antros dienos pabaigoje pamatėme perėją. Sniegas drėbė jau didžiuliais kąsniais ir buvo velniškai šalta. Aš jau jaučiau kad perėja tikrai ne ta. Ir kur mes – velniai žino. Bet paprašiau, kad vienas jaunuolis pažiūrėtų turą. Turas - tokia piramidė iš akmenų, kur skardinėje paslėptas raštelis paskutinių perėjoje buvusių žmonių. Rastas raštelis buvo jau gerai apiręs. Ilgai studijavome, bet supratome tik kad paskutiniai žmonės perėjoje buvo prieš kokius dešimt metų ir tai tikrai ne mūsų planuotas maršrutas. Grupė visai teisėtai man uždavė kelis klausimus:

- Kur mes? Ir koks čia aukštis? Koks perėjos pavadinimas?

Atsakiau ką žinojau:

- Aukštis turbūt didelis...einam iš čia...ką aš žinau kas čia per pavadinimas, koks nors Бальшой Гора...


Sniegas klojo perėją stora marška. Šaltis ir vėjas priminė Prano Juozapo Žemę, o ne saulėtąjį Kazachstaną. Nusileidimo kelio matėme vos keliolika metrų. Apačioje tūnojo pilka nerami nežinia. Laimei po geros valandos sniego košėje pamatėme palapinę. Vietiniai alpinistai nustėro, kad mes iš Ten nusileidome. Jie paklausė kelis klausimus apie selį. Ir po to uždavė man likiminį klausimą:

- Какой дурак вас сюда привел? Koks kvailys jus čia atvedė?
Visi parodė į mane:
- Вот вождь. Štai vadas.

Kažkokia palapinėje atšilusi ir todėl atsigavusi niekinga asmenybė papildė:

- Вождь Бальшой Гора. Vadas Didelis Kalnas.

Visi nuo juoko išgriuvo.
Ir nors toliau žygis vyko sėkmingai, bet man visam gyvenimui prilipo ši griozdiška rusiška pravardė. O frazė Aukštis turbūt didelis buvo kaišiojama kur reikia ir kur nereikia dvidešimt metų. Nepelnytai. Kaltas juk selis ir nekokybiški sovietiniai žemelapiai...

Milijonas milijonierių

Štai ir pasiektas vienas svarbiausių  Mao Cze Duno ir Den Siao Pino tikslų. Kinijoje yra milijonas miljonierių nuo vakar. Galinga jėga ta Kinijos komunistų partija. Bet ir gražu, komunistai nebeužsiima klasių kova, žmonių žudymu ir kultūrine revoliucija, o augina milijoną milijonierių. Tikiuosi nesustos dirbti tokia kryptimi. Dar pamatysiu savo gyvenime ir du milijonus milijonierių  ten, o gal ir visus tris.
Mes, lietuviai, su savo varganais romanovais ir numavičiais  tiksime tuoj tik batus valyti kiniečiams ir rusams, jei jie dar teiksis atvažiuot iki mūsų .
Kita kiniečių valstybė - Singapūras  - yra didžiausios Žemėje milijonierių koncentracijos vieta. Ten 15,5 porc. gyventojų yra milijonieriai. Kaip gerai kad Balkanų moteris atšaukė kelionės planavimą tenais. Gėda būtų, nes alaus bokalas  pasirodo ten kainuoja apie 20 litų, vyno pigiausia bonka  nuo 30 litų. Kitos prifarširuotos milijonierių vietos - Šveicarija(  9,9proc.), Kataras( 8,9proc.) ir Hongkongas( 8,7 proc., vėl kiniečiai).
Jaučiate Azijos jėgą?
Iš čia;
http://www.bloomberg.com/news/2011-05-31/china-s-millionaires-jump-past-one-million-on-savings-growth.html