2011. Metų topai

2011. Metų topai.




1. Šie metai tebeturėjo 12 mėnesių. Kiek galima? Tūkstantį metų tas pats...

2. Jubiliejus buvo...blet.

3. Vaikai auga. Ir jie turi jau savų poreikių bei gabumų. Netikėta tai tačiau, iš jų tikėjomės pagarbos ir sekimo, o jie nachalai turi savo gyvenimo liniją.

4. Blogo draugai kažkur dingę, komentarų ir skaitytojų skaičius katastrofiškai mažėja. Kur visi dingo - G+ ar FB? Nepalikite manęs vieno - aš bijau.

5. Europa artėja link Peru miesto Nahui. Gaila. Tikėjausi tvirtesnių kojų iš ES. Bet gerai kad ten pat eina ir Putinas, Berluskonis bei kiti politiniai debilai iš arabų pasaulio.

6. Balkanų moteris rimsta. Gal vis tik senatvė bus rami?

7. Alus brangs. Kiek galima kartoti visiems vyriausybių vadovams Hašeko frazę apie pakeltų alaus kainų pasėkmes?

8. Regbio ir krepšinio populiarumo Lietuvoje palyginimas. Juokinga? Bet kaip tai neteisinga.

9. 200 šalių pasaulyje, o buvau tik 40-tyje. Įtariu, kad nespėsiu visų aplankyti...

10. Pinigų kartais buvo, bet neužteko. Su akcijomis pradirbau. Paguoda - bent jau nereikės mokesčių mokėti kaip 2010m už sėkmingą prekybą

Prašmatni tūkstančio kojinių kvapo mėsa

Ožys tikrai siaubingai smirda ir teisios moterys taip vadindamos kai kuriuos vyrus. Aš žinau. Bet ši istorija apie tikrą Tadžikijos kalnų ožį.


Tadžikijoje besileisdami nuo kalnų nešėmės per daug druskos. Vos ne pusę kilo. Nešt sunku, kuris idiotas taip suplanavo jau nebežinojme. Sunkius atsibodusius mėsos konservus iškeitėme su sutiktais kalnuose rusais iš Sibiro. Gavome puikios sibirietiškos šaltalankių uogienės skalbimo miltelių plastmasinėse pakuotėse. Sakė išplovė labai smarkiai. Rusai gavo mėsos. Mainininkai buvome labai laimingi – primenu tai sovietų laikai, mėsa ir Rusija tada buvo nesuderinami dalykai.

Taigi prisėdome pailsėti prie piemenų stovyklos. Pasidėjome šalia druską ir pasisveikinome. Pasisodinome gražesnę moteriškę šalia. Tą kuri visada sutranzuodavo mašiną nors ir dykumoje. Ir tada piemenys priėjo. Galvojome - moteriškė. Bet ne. Jie jau ilgai nematė druskos. Pasirodo druskos trūkumas kokį mėnesį ir tau lengva narkotinės abstinencijos forma. Kaip jie džiaugėsi tuo druskos puskiliu. Galvojome vis tiek ką nors gero mainais gausime, galime ir nakvoti prie jų. Piemenys nusprendė padėkoti intelektualiai. Vienas mokėjo du tūkstančius Rudaki poezijos eilučių ir mums skaitė iš atminties. Pats skaitovas nemokėjo rusiškai, tai vienas piemuo vertė mums Rudaki eiles į rusų kalbą, bet tai žinote estetinio džiaugsmo tame vertime jau nebuvo – mėnuo, naktis, gražuolė, karas, tiek ir tesupratome. Paprašėm ko paprastesnio, tai kaip durneliams pasekė pasakų. Tadžikai tokie, persų giminės, ir pati labiausiai civilizuota Centrinės Azijos tauta. Nuo seno juos gerbiu.

Taigi piemenys savo inteligentišku vidumi suvokė, kad Rudaki poezijos ir pasakų už druską nepakaks. Pasakė ruoškitės nakvynei, mes padengsime vaišių stalą. Už druską. Bus prašmatnus stalas.

Mes susėdome ir laukėme šventės.

Piemenys atvedė patį seniausią kaimenės barzdotą ožį. Dvokė jis kaip tūkstantis neplautų vyriškų kojinių rastų sovchozo civilinės gynybos sandėlyje nevėdintame nuo Kazachijos plėšinių įsisavinimo pradžios. Kaimenės avys bei ožkos galėjo būti ir aklos. Vedlio dvoko joms tikrai pakako orientuotis kalnuose. Ožys kaip kaimenės lyderis mekeno ir muistėsi. Piemuo parvertė ožį įgudusiu judesiu ir perrėžė jam gerklę. Prapjovė pilvą. Žarnas išvertė į kalnų upelį. Pamerkė skerdieną ten pat. Tačiau tyras kalnų upelio vanduo nepadėjo – vis dar dvokė tuo minėtu tūkstančiu.

Mes likome išsižioję. Gerdavome tokį vandenį. Ir tas tūkstantis kojinių mūsų prašmatniai vakarienei?

Aš kaip visada nuėjau spręsti problemos. Malonusis vertėjas patvirtino mano įtarimus. Paaiškino, kad tai didelė garbė, mums bus geriausi gabaliukai – atrodo tai kepenys ir inkstai. Atsisakyti negalima, įžeisime visą tadžikų tautą ir kalnus. Bus blogai tada.

Grįžau prie savų ir paaiškinau, kad reikės valgyti ožieną ir net nesiraukyti. Su plačia šypsena. Tai didelė garbė mums ir baisus įžeidimas jei nevalgysime. Peilius skerdimui matėte?

Ožio mėsa virė ilgai ir visą tą laiką kvapas nuo puodo su kaimenės ilgamečio vedlio mėsa negerėjo. Kai susėdome prie patiesto ant žolės audeklo virėjai pagarbiai geriausius gabaliukus rankomis mums padavė pirmiems. Pradėjo nuo vyrų, bet davė ir moterims. Tai buvo kažkokie glitūs virti ožio subproduktų gabaliukai ir net ne raumuo. Dvokas nuo jų sklido dvigubas. Mes padėkojome ir paėmėme. Tadžikai po mūsų patys stvėrė paprastesnius mėsos gabalus ir džiugiai valgė. Gal kokį mėnesį jie nebuvo matę nei druskos, nei ožienos. Matyt.

Kiekvienas lietuvis elgėsi su prašmatnia vakariene kaip išmanė. Kas iškart slėpė už savęs į žolę gabaliukus, kas bandė valgyti, bet žiaugčiojo. Laimei netoliese gulinėjo didžiuliai aviganiai. Tai jie džiugiai sudorojo ir sukaišiotus žolėn gabaliukus, ir vėmalus. Kitą dieną šunys mus sekė gerą pusdienį. Tokių gerų žmonių jie nebuvo sutikę...

Koks šios istorijos moralas? Paprastas. Net gerus darbus reikia daryti pagalvojus, labai įvertinus visas galimas gero poelgio pasėkmes.

Švediškai britiškai ramios Kalėdos

Mano Kalėdos praėjo tyrai minimalistiškai. Balkaniškoji pusė išvyko Britų salosna. Tai įsivaizduojate koks triukšmo bei lakstymo kiekis paliko namuose - apie nulį. Tai aš saikingai pagėriau kelias dienas svečiuose tik po 200g viskio ir vsio. Net neprireikė Boržomio protingai paruoštų šventėms atsargų skrandžio problemų reguliavimui. Kalėdų laiką pašvenčiau ramybei, pasivaikščiojimui po slidų miestą be jokio reikalo, knygai ir filmams. Netyčia tai buvo gana britiškai švediška.


Filmas “Eni, beni, šnipas”(taip turėtų vadintis, bet vadinosi kvailai ir neištariamai - BASTŪNAS, SIUVĖJAS, KAREIVIS, ŠNIPAS), o režisierius švedas Alfredsonas. Tai jis kaip ir aš susižavėjo benykstančios Britų imperijos grožiu ir vadžias atidavė dailininkams, kurie gerai perteikė epochą. Žavingą, stilingą. Bet nepaliko vilčių užsikabinti eiliniam žiūrovui. Šalia sėdėjusi vidutinio intelekto porelė visą filmą blaškėsi tarp nenusakytų aiškiai siužeto vingių ir klaidžiojo geografiniusoe paklydimuose(antai Maskvą painiojo su Stambulu, debilai).

Taigi jei bandysite “Eni, beni, šnipas”, tai tik jei gerai perskaitę Le Kare ir visokias vikipedijas apie Kembridžo penketuką su Kimu Filbiu. Kaip intelektualūs gėjai marksistai išduoda Britų imperiją. Panašu į NK 95, ar ne? Kitu atveju prarasite pinigus.

Kitas NK95 produktas buvo Stigo Larssono Mergaitė su Drakono tatuiruote. Visiško NK95 stiliumi indoktrinuoto autoriaus produktas(štai vienas niekingiausių personažų pelnytai baigia savo niekingą fašistinę karjerą ir gyvenimą Suomijos Žiemos kare). Gėdingesnio fiasko nėra kaip ir įsivaizduoti(tai pagal Larssoną). Bet knyga pagaunanti, lenkiu galvą, seniai taip skaniai neprarijau detektyvo. Faktiškai 600 puslapių per vieną dieną su trumpu užbėgimu į svečius šimto gramų viskio.

Švediškai britiškai ramios Kalėdos retkarčiais visai puiku...

Apie Taškento milicininkus

Viena įdomiausių žmonių grupių po liuli(tokie Azijos čigonai) Taškente yra milicininkai. Vargšų vargšai. Pats Uzbekijos prezidentas neapsikentęs liepė išvyti vieną dieną visus pilvotus(vien už šitą niekšybę man Karimovas nelabai) milicininkus iš darbo. Stambesnius gerus darbuotojus vadovybė slėpdavo slaptuose kabinetuose ar tolimuose dykumų kišlakuose. Tai kažkoks padoresnis išorinis vaizdas gatvėse porą mėnesių buvo. Kol prisimaitino didesnius pilvus seniau buvę liesi...Azijoje juk taip yra, tik riebus žmogus, su gražiai ant kelnių griuvančiu pilvu yra viršininkas ar autoritetas. Štai dykumų Bucharos emyrai rengdavosi po septynis chalatus tik dėl valdžios autoriteto palaikymo. Ir atrodė tada kaip emyrai, tauta pamatę tokį nežmoniškai storą žmogų iškart klūpdavo ant kelių.
Bet koks užsieniečio kreipimasis(pats bandžiau) dėl nuorodų kur yra kas sukelia baisią sumaištį vargšo milicininko smegenyse. Nes tai gali būti - prokuratūros patikrinimas, saugumo provokacija, šiaip teroristas ir tuoj sprogs. Vienu žodžiu atsakyti kur tokia ar kitokia gatvė nuo streso milicininkas nebepajėgus. Geriau prie jų nelysti su sunkiais klausimais. Kaip pasakojo vietiniai žinantys, norinčių dirbti milicininkais pakanka ir vadovybei paprasčiau skundų netirti, o iškart atleisti apskųstą pareigūną. O darbų nėra, taigi milicininkauti norinčių eilės. Šioje vietoje paminėsiu dar vieną visiškai antgamtišką Uzbekijos ypatybę, ten duodami kyšiai, kad pakliūti į kariuomenę. Mano galva tai vienintelė pasaulyje valstybė kur moki pinigus, kad pakliūti kariuomenėn. Tik po kariuomenės gali gauti valdišką tarnybą, tame tarpe ir milicininko darbą.

Jei Vidurinėje Azijoje prasideda kokie rimtesni neramumai pirmi slepiasi milicininkai. Nes juos iškart žudo abi pusės. Ir milicininkai tą žino iš anksto. Jie nekenčiami kaip klasė. Po darbo milicijoje negausi jokio kito darbo. Joks padorus darbdavys nepriims į darbą milicininko. Kolektyvas nesupras. Vienintelis variantas vairuoti taksi.

Ką dar sugeba Taškento milicininkas: tai gracingu lėtu šokančiu Odesos vagies žingsniu mojuojant krivūle prieiti pasiimti duoklės iš prasikaltusių vairuotojų. Lėto inspektoriaus priėjimo ceremonijos metu vairuotojas jautriau pajaučia visą savo situacijos tragizmą bei tik kelių tūkstančių somų praradimo neviltis sušvelnėja. Šitas reginys įspūdingas ir milicijos mokykloje tik to matyt ir moko. Dar labai gracingai milicininkas vos pajudina ranką, kai reikia stacionariame kelių patikrinimo poste praleisti automobilių virtinę. Man rodėsi tai tik suvirpėjo įkaitęs miesto oras, lengvai, lengvai, lyg Hokusajaus teptukas ant šilko piešdamas mažytį lapelį. Bet tikras taškentietis sugeba įžvelgti tame praleidžiantį pro postą milicininko rankos judesį. Aš nepastebėdavau.

Ir paskutinė baika šia tema. Taškento kelių milicijos viršininku buvo specialiai paskirtas žmogus be giminių. Ir pirmą savo darbo dieną liepė areštuoti visus kurie prisistatys jo giminaičiais. Kitą rytą visose Taškento areštinėse nesutilpo viršininko naujieji giminaičiai.

Led Zeppelin ir neįvykdytas planas

Šitai irgi atsitiko Kalvarijų gatvėje. Juk ji tokia ilga. Visas mano gyvenimas toje gatvėje prasidėjo prie upės ir centro, o dabar jau palinkęs arčiau Jeruzalės. Simboliška. Tada dar ta gatvė vadinosi Dzeržinka. O kur dabar Ibrahimo mašinų stovėjimo aikštelė buvo Dzeržinkos fotoatelje. Ten dirbo veikėjas, kuris vėliau tapo skulptoriumi Aučyna.

Antras personažas – Dalius. Taip, tas pats pulko sienlaikraščio dailininkas bei daugybės kitų mano memuarų personažas.

Taigi mums buvo po 19 metų ir reikėjo kažką daryti, nes pasaulis (tiksliau merginos) vieningai mūsų nemylėjo. Mes mašinėle nusiskutome plikai galvas. Aučyna pasakė padarys mums menines nuotraukas. Nes fotoatelje pardavimų plano savaitę po savaitės atkakliai nedarė, nebuvo žydas (vien tuo iškrito iš bendro visų Vilniaus fotoatelje konteksto) ir todėl jautė šeštuoju jausmu – neilgai jis dirbs toje fotoatelje. Ir tais laikais Kalvarijų gyventojai nebuvo linkę įsiamžinti mene.

Nuotraukos pavyko gražios, skulptūriškai išryškėjo visas mūsų liūdesys, ausys ir kaukolės gumbai. Nuotraukos tos iki šiol puošia daug man žinomų albumų. Sujaudinti įvykusio mūsų akyse ir su mumis meno fakto ištraukėme visus mano institutiniame portfelyje slėptus butelius vyno. Visus ir ištuštinome. Išbaidydami dar kelis paskutinius fotoatelje klientus. Paskutinius ir tos dienos laiko požiūriu, ir apskritai, nes juk retas norėtų fotografuotis fotoatelje, kurioje Led Zeppelin visu garsu klauso girti devyniolikamečiai plikiai. Aučyna dar ne kartą vakarėlio metu apgailėjo planą. Man iš Aučynos raudojimų užsifiksavo dienos apyvarta 12 rublių. Būsimasis skulptorius išėmęs iš kasos juos gailiai rodė ir sakė uždarys mus, oi uždarys. Po to mane įveikė nekokybiškas matyt ir tada Anykščių vyno produktas, todėl tamsoje užkulisiuose nuėjau ieškoti kibiro. Kibiro neradau, radau keistą vonią su raudona šviesa ir ten paslydęs įvirtau. Skystis vonioje buvo nešaltas, ten buvo patogu ir taip ramiai leidausi sapnų karalijon.

Ūmai pakirdau tamsoje. Įvairūs skardiniai prietaisai barškėjo man į juos trankantis ir niekas neatėjo manęs gelbėti. Nei vieno žmogaus, net jokio murzino fotoatelje katino. Pašaukiau draugus. Iš užkulisių prasibroviau iki pagrindinės patalpos. Tamsi tyla. Durys užrakintos. Aš spąstuose.

Visiškoje neviltyje plavinėjau po tamsą. Palaipsniui galvoje susidėliojau patalpų planą. Patalpos turi krosnį ir du išėjimus. Šilta krosnis gerai nenumirti nuo šalčio. Bet laisvė geriau. Sukaupęs jėgas bei drąsą išmušiau pečiu duris, kurios į kiemą.

Laisvė. Vakaras jau buvo vėlyvas. Ir malonus krosnimis kvepiantis Dzeržinkos laisvės oras skverbėsi į mano plaučius. Pilna krūtine įkvėpiau.

Portfelis, bliamba. Pagal TSKP istorijos užrašus su go-bango partijomis mane kaip įsilaužėlį ras kaip mat. Retas studentas tais laikais mokėjo žaisti go-bangą Visiukuose. Vienas grįžti bijojau. Išlindau gatvėn, pasižvalgyti galimų draugų. Akurat, prie pat gatvės kampo nuobodžiavo vietinis nepilnametis Dzeržinkos gatvės kontingentas. Primenu – mano galva šviežiai plika kaip biliardo kamuolys. Iškart rusiškai jiems pavariau, kasoje 12 rublių, einam брать фотоателье, man atiduodate tik portfelį.

Ir įvyko tai, ką tikroji Kalvarijų gatvės kultūros istorija gėdingai nutyli. Vietinis kontingentas pabalo, pasakė eik tu ..., o dar man artėjant paaiškinti užduoties lengvumo dėjo į kojas.

Likau išsižiojęs ir visiškai nesupratęs kriminalinio mentaliteto. To dar nebuvo.

Tuo laiku privažiavo voronokas (milicijos mašina) ir išlaipino Aučyną su Daliumi. Pasirodo juos išvežė iš fotoatelje į skyrių, nes vakarėliui įsisiūbavus būsimas skulptorius griaudint Led Zeppelin atidarė fotoateljė duris ir pradėjo mėtyti studijines lempas į Felikso Edmundovičiaus Dzeržinskio gatvės vidurį, nes lempų nebereikės, nes plano nėra, nebus ir gyvenimo irgi nėra. Milicija abu aktyvius nihilistinės akcijos dalyvius parišo. Trumpai profilaktikai. Manęs tykiai miegančio ryškalų vonioje draugai neišdavė, bet aš to nežinodamas pats vos neprisiviriau košės.
Ačiū tuometiniam Dzeržinkės kriminaliniam elementui, kuris su manim jaunu durnu nesusidėjo. O juk jau buvau ryškiai pasukęs pėdą į nusikaltėlių šunkelius…

Iš sovietikos: degtinė Zolotoje kolco

Zolotoje kolco tai Rusijos senųjų miestų ratas. Turistinis maršrutas reklamuotas anais laikais.

Vertimas būtų Aukso ratas. Tokiu pat pavadinimu buvo ir degtinė tik po blatu - 1,5 litro ir su rankena. Tokie daktarai laikė ją bare kaip prestižo simbolį. Kai kuriuose geruose namuose net stovėdavo Cinzano buteliai. Barai tie faktiškai buvo nejudinami metų metus. Gerdavo paprastesnius gėrimus, o anie tik parodymui.

Daktarai turėjo dvi dukras ir laikas nuo laiko kažkur ilgam išvažiuodavo. Tada ateidavome mes. Be pinigų bet su idėjomis.

Besikankinant jau kelintą valandą ką visiems įdomaus šeštadienį nuveikus toks A. stovėdamas prie baro paklausė:

-Tai jūs ir švirkštą namie turite? Daktarai juk?

Švirkštai tada dar buvo daugkartiniai metaliniai. Vienkartinių net nežinojome.

- Yra kažkur, - atsakė šeimininkės.

A. pasakė:

- Tai mes nusiurbsime nedaug, niekas ir nesupras.

Truputis degtinės į taures, kokteiliai su namine uogiene, vanduo atgal į butelį, kamščio uždailinimas. Sukratėme – gražu. Butelis kaip naujas. Nė šuo nesulojo.

Dar keli savaitgaliai be daktarų po trupučiuką ir jau patiems nebesinorėjo gilintis į to neaiškaus gėrimo turinį. Vanduo smirdantis. Dar kažkokiais žaliuojančiais krašteliais. Lyg ir bando žydėti. Kiek pagalvojome žiūrėdami viens kitam į akis - ar gydytojai patikėtų kad degtinė Zolotoje kolco pražydo nei iš šio, nei iš to lyg koks nepratekantis Aukštaitijos ežeras. Ko gero ne ir net mums tai buvo nesuderinama su negausiomis chemijos žiniomis. Neramiai laukėme atomazgos. Viena dieną daktarų dukra paskambino verkdama:

- Išnešė. Dovanų kažkam. Kas dabar bus?

Bet gydytojai yra gydytojai. Butelių juk gauna daug, žmonės išsilavinę ir jų humoro jausmas grubus bet sveikas. Nuo tada gydytojus gerbiu.

Jie tik pasijuokė iš jaunimo, iš vaišinančio visus smirdančiu vandeniu kažkokia didele proga Zolotoje kolco savininko ir išsitraukė savo, niekada ilgai nelaikytą prestižiniame bare, spiritą medicininį. Sakė kėlė tostus ir už gerai prasisukantį jaunimą.

O aš nuo to laiko bijau gerti alkoholinius gėrimus, kurie stovėjo ilgai palikti vieni namuose su paaugliais.

Po 50

Aha, pagalvojote šitas alkoholio mėgėjas vėl rašys ape savo nuotykius po padarytų 50 gramų alkoholio. Ne.


Aš apie įžadus. Po 50. Vienas tvirtas toks buvo, kad jokio agresyvmo viešoje vietoje. Nes jau greitis ir reakcija visai nebe ta. Liko tik gera masė. Bet juk kiek pamenu iš mokyklinės fizikos vadovėlio smūgio impulsas tai masė padauginta iš greičio ir aš galiu be didesnio vargo pralaimėti greituoju būdu bet kokią gatvės kovą. Bet kuris statistinis vidutinis Vilniaus gatvės chuliganas atlups.

Dar treniruojamas jaunimas taip laukė manęs aikštelėje per sezono uždarymą. Mačiau akyse dega troškimas pagriebti trenerį už kojų ir į žemę. Taip daug aiškina kaip ką daryti. Reikia jį patį pabandyti. Aš – kaip intelektualas - labai aiškiai tą pamačiau ir nėjau įaikštę kur laukė aštuoniolikiniai vilkai. Pasakiau nugarą skauda. Kuri skauda jau 15 metų ir tai joks logiškas paaiškinimas.

Antras įžadas apie moteris. Vedęs, vaikas mažas ir beveik jau man jos nerūpi. Pereinu į vieno seno gruzino išmintį. Jis sakė kažkaip taip - anksčiau aš jas norėdavau...., o dabar jau turiu laiko matyti jose grožį.

Trečio įžado nėra. Kažkaip jau per daug ir tų dviejų...Gal perkelti įžadus po 60? Juk maitinuosi gerai, gyvenu be didesnio streso(jei eliminuoti mintyse Balkanų moterį, o ir ji stengiasi būti mažiau emocionali), saikingai vartoju ir sportuoju?

Trūksta dar kebabų ir šašlykų iki visiškai lietuviškos virtuvės

Iš lietuviško restorano Hamburge prisistatymo:

Restorane gaminama čeburekų ir  kibinų, bet ir skiriamas didžiulis dėmesys lietuviškai virtuvei. “Teigtasche” restorano  meniu esantys lietuviški patiekalai ir originalūs gėrimai, patiks net išrankiausiam gurmanui. Paskanauti čeburekų, kibinų, lietuvių virtuvės kviečiame  ne tik svečius iš visos Vokietijos, bet ir turistų grupes iš svetimų šalių.
Iš čia;
http://www.hamburgas.de/2011/10/08/lietuviskas-restoranas-teigtasche-hamburge/

Traukinys Maskva - Berlynas - Paryžius

Ir kodėl gi man neramiai atrodo, kad ne tik traukinys Maskva - Berlynas  - Paryžius(beje per Varšuvą), bet ir dar kai kas slapta organizuojama  tokia ašimi Maskva - Berlynas -Paryžius...

Kam Hamletas?

Vienas iš pespektyvių mano treniruojamųjų pasakė:
 - Na kam mums Hamletas?
Mokyklinė programa. Suprantu. Bet pats pasitikrinau  dar kartą - ir aš nuo tada neskaitęs. Vakare prieš miegą griebiau pats Hamletą, skaičiau, dar nebaigiau. Malonu rasti tuos nutampytus:
 Kažkas papuvę Danų karalystėj
Kas tau Hekuba ir kas  tu Hekubai
Jie iš Hamleto. Skaitant  dar vis trukdė Smoktunovskio vėlė. Vis lindo su savo povyza iš Kozincevo filmo.
Bet ir aš varyčiau velniop iš treniruotės Hamletą. Koks iš jo regbistas. Nei pareigos, nei drąsos, tik minčių pilstymas. Man tokio mėmės kaip ir nereikia ir dar jo mėmliojimus skaityti...nors iš kitos pusės - šiuolaikinis labai, toks skystas...

Ir aš apie rinkimus Rusijoje: tegu žydi šimtas gėlių

Gruodį dar buvo rinkimai Pietų Osetijoje ir Padniestrėje. Ten taip pat jau matėsi Kremliaus rinkimų fabrikavimo  stiliaus pasimetimas, kuris peraugo į šimtątūkstantinį mitingą Bolotnajos aikštėje.
 ....na mano galva stilių Kremlius tuoj ras naują. Manau prezidento Putino rinkimams pritaikys kinietišką Šimto gėlių metodą. leis daugeliui dalyvauti  rinkimuose, kol visi aiškinsis tarpusavyje laikas praeis ir Putinas taps prezidentu beveik legaliai, be didesnių machinacijų. Neatiduos Rusijos valdžios jos paragavę.

Bet rusų nenoriu nuvertinti. Bolotnajos mitingas mane pribloškė. Taikūs demokratijos ištroškę rusai....
Bet  valdžios Kremliuje vistiek  be smūtos nepakeis.
P.S. 2010,12,13, - Pirmoji gėlė pražydo. Tai Michailas Prochorovas paskelbė kandidatuosiąs į prezidentus.. Kaip greitai...

Kurmio kūrėjas mirė

Sulaukęs 90 metų mirė Zdenekas Mileris - čekų animacinio herojaus Kurmio(Krtek)- kūrėjas.
Jei jis nebūtų likęs Čekijoje, o pabandęs išlėkti kur plačiau - manau būtų garsus kaip koks Voltas Disnėjus. Bet žmogui buvo gerai, kaip pats pasakojo piešdavo po 16 val. per dieną ir tuo patenkintas.
Visą gyvenimėlį  darė animacinius filmukus, virš 40 metų tik Kurmis.  Kurmį įgarsino jo dukros. Štai toks jaukus geras šeimyninis versliukas su teisinguoju Kurmiu.
Čia  už savo mažę parašiau. Ji dar nemokėtų taip, bet iš akių įbestų televizoriun į Kurmį suprantu, kad pritartų tokiam tekstui.

Kaip Justas Paleckis sėkmingai nepastebėjo rinkimų machinancijų Rusijoje

Paleckiai savo stichijoje. Justas Paleckis stebėjo rinkimus Rusijoje, nusifografavo kaip gražiai ir viskas  jam buvo gerai. O tada prasidėjo machinacijos. Viskas dailiai surašyta blogerio nuorodoje.
Na kodėl taip viskas sutampa su Paleckiais ir Uspaskiu ir su Rusija. Kai tik Rusijai reikia, jiems pasiseka visada pasakyti  - jest.
Žmogaus iš foto su Paleckiu įspūdžiai;
В соседней 9 комиссии после подведения итогов у Едра всего 208 голосов, а это 19% у них и председатель свалив все бюллетени в мешок не подписывая протоколов сбежала вместе с замом и секретарем с участка в неизвестном направлении
Daugiau tiesioginių įspūdžių iš rinkimų machinacijų čia:
http://cifidiol.livejournal.com/1600.html

Dešimt daiktų, būtinų patyrusiam vairuotojui

Kažkur iš pasąmonės gelmių man išnyra tokia sąvoka kaip KET(kelių eismo taisyklės). Esu matęs, varčiau prieš 30 metų. Gal net ir dabar yra. Bet – čia daugiau apeliuoju į jaunimą, kuris mokosi ir vargsta dabar – yra patyrusio vairuotojo 10 daiktų(vietoj taisyklių). Su tais 10 daiktų ir išgyvenu visur, pvz. net vairuodamas Rumunijoje ar Karaliaučiuje.




1. Vairuotojas turi turėti akis. Jomis ir žiūri ką veikia kiti eismo dalyviai(jei trumpiau idiotai ir debilai). Važiuok visada su visais ir būsi teisus. Jei visi mirksi šviesomis ir signalizuoja ko gero tai vienos krypties gatvė. Tada jau reikia panikuoti ir sugalvoti ką čia padarius. Be to akimis reikia žiūrėti kas automobilyje prieš tave sėdi. Jei vairuoja žmogus su kepure arba prisisiurbęs kaip moliuskas prie vairo – bijoti ir greit tokį aplenkti.

2. Pirštai. Svarbi kūno dalis vairavimui. Pirštais įsikabini į vairą bei viduriniu pirštu parodai visas savo nuomones apie kitų eismo dalyvių vairavimo kultūrą ir sugebėjimus.

3. Garsinis sugnalas. Skirtas jausmų pilnatvei išreikšti. Kuo labiau į Pietus, tuo dažniau. Tuose kraštuose pakeičia dažnai net posūkio signalą. Taip pat puiki auklėjimo priemonė mažamečiams vaikams. Leisdamas padaryti pi-pi savo autoritetą pakeli virš debesų.

4. Gazas. Gazuok visu smarkumu visur net 5 metrus pavažiudamas. Tuo parodai savo vyriškojo prado dominavimą prieš visus dirbtinai suneštus kultūrinius klodus.

5. Smilkinys. Patogi vieta pasukioti pirštu greta stovinčiam nesusipratusiam vairuotojui.

6. Kumštis. Vartojamas parodymui su pakratimu jei greta stovintis nesupranta daikto parodymo iš 5-o punkto.

7. Beisbolo lazda bagažinėje. Padidina vairuotojo pasitikėjimą savimi, jei yra problemų su saviverte bei savivoka.

8. Žibintai. Informacinė lenta visoms eismo kelyje situacijoms. Gali reikšti nuo vau, kokios gražios Jūsų kojos, madam, iki pasitrauk, kvaily, nematai - aš važiuoju.

9. Piniginė. Kraštutiniu atveju jos dėka pratęsiama vairuotojo teisių galiojimo trukmė.

10. Ausys. Skirtos atsiriboti nuo varginančių eismo dirgiklių garsiai paleistos muzikos klausimu. Taip pat jos gerai prilaiko mobilų įspaudus tarp pečių ir ausies, kad galima būtų kalbant telefonu kartu šauniai laviruoti po eiles.

Ai, rekomenduosiu - Septyni virtieniai

Kartais man pasitaiko susitikti visokių princų. Jie turi visko, tik niekaip neranda princesės. Pavyzdžiui Italijoje kai buvau ir ėjau apytuščiu keliu pasivaikščioti, sutikau Pagyvenusį Princą, stovintį šalia kelio. “Gal turi kokią draugę, kuri norėtų su manimi gyventi?”,- paklausė jis. Pasakė, kad turi penkiasdešimt ožkų, kurios ganosi netoliese. Sako, buvo parašęs skelbimą į laikraštį, kad ieško draugės, bet laiškų negavo. Paklausiau, ar jis turi internetą, atsakė, kad ne, nu tai kuom jam galėčiau padėt?
Beiruto princas neturi ožkų, tačiau turi didelį vaismedžių sodą gražiame šlaite ir beveik pastatytą namą. Atvyko pakeliauti po Italiją, gal kartais suras kokią princesę, bet čia jam pasitaikėm tik mes, ir šiaip nelabai viskas sklandu. Beiruto Princui nepatinka virtuvėje atrasti salamandras, o prie lovos – skorpionus, ir jam nepatinka, kai lyja į kambarį, bet šiaip jis yra gražus, protingas, vegetaras, ir su juo malonu bendrauti.
Klausiu jo, kokį patiekalą gamina mama, kaip jo mėgstamiausią, kai pasiilgusi sulaukia jo iš kelionių. Jis sumurma kažką kaip “mždra”. Kaip gaminamas?- klausiu. Jis tiksliai nežino, pataria man recepto paieškot internete, o paieškos žodį MJADARA įrašo į mano sąsiuviniuką (nes su mždra nieko nebūč radusi).

Toliau mžadaros receptas ir kiti Dalios tekstai čia;
http://www.7ravioli.com/mjadar/#comments
 
Skalsiai taip parašo moteriškė receptus moteriškėms. Bet malonu  skaityti ir vyrams. Tad rekomenduoju.
Šiaip labai jau  atskirai inete blogerės moterys ir blogeriai vyrai, visi savo pakampėse. Tartum nebūtų reikalo suartėti laikas nuo laiko ...

Tadas Blinda. Pagaliau

Ejau iš anksto susinervinęs į tą filmą. Na kiek galima vozoti tą Blindą.
Grįžau laimingas. Pirmą kartą Lietuvoje padarytas filmas be kvailo menininkavimo. Puiku. Filmas patriotinis, nuotykinis ir su meilės istorija. Herojai gražūs, niekšai niekšiški. Rodyti emigrantams. Daugiau tokių.
Beje filmas netgi postmodernistinis. Tai - pastaba sinefilams, jei jau labai norisi kažko tokio.

Poliglotas

Gyvenime teko kalbėti dviem labai retomis kalbomis – gėlų (tikroji airių kalba, airiai tai ne anglai, kas nežino), kita dar retesnė – uigūrų. Aišku moku ir kelias normalias kalbas.


Uigūrų kalba buvau priverstas pašnekėti dar sovietiniame Vilniuje, kai buvo sunku gauti alkoholio. Draugeliai žinojo pas tokią Miglę esant puikaus svarainių naminio stipraus gėrimo. Bet ji ištraukdavo svaraininę ne bet kam ir draugeliams seniai nebuvo jokių šansų. Tam reikėjo gero svečio, klaikiai įdomaus, kokio nors garsaus meninyko. Mano fantazijos šuoliai buvo žinomi nuo jaunystės ir jie kreipėsi į mane, padėk, tada ir tau įpilsime.

- Gerai, - atsakiau , - uigūrui tikrai įpils.

Kas tai? Jie pagarbiai sužiūro į mane, bet juos nuraminau, tai tokia tauta Kinijoje, mažai girdėta, duokite man tiubeteiką ir aš pabūsiu žmogumi, kuriam verta statyti butelį svaraininės. O gal ir du.

Tiubeteiką užsidėjau tik prieš Miglės duris ir pristatomas elgiausi neįtikėtinai kukliai, kaip žmogus pirmą kartą atsidūręs Europoje ir dar Lietuvoje. Bevartant Čiurlionio albumus ir besiklausant įdomiausių uigūrams pasakojimų apie Vilnių ir Lietuvą nepastebimai buvo įpusėtas antrasis svaraininės butelis. Visa laimė, kad Miglė išbėgdavo į virtuvę ko nors paruošti, tada galėdavau šiek tiek atgauti kvapą ir maldauti draugelių – gal jau baigiame, aš nebegaliu, aš tuoj numirsiu nuo susilaikymo.

-Ne, - sakė vyrai, - tęsiame.

Miglei buvo kilęs įtarimas, kad kaip uigūras kiek per šviesus ir akys nevisai siauros, bet paaiškinau uigūrai gyveno ant pačio Šilko kelio vidurio tai genų turi visokių.

Dar jai pasakiau kaip uigūriškai “myliu” ir “mergina”. To užteko nuraminti merginą.

Miglei prisipažinome tik kitą dieną. Mergina ilgai negalėjo pratarti žodžio kai uigūras išdėliojo ilgiausią atsiprašymo tekstą lietuviškai. Ir ta mano padaryta uigūriška trauma jai atsiliepė - ji prarado tikėjimą šviesiąja žmonijos puse, o po kelių dienų - kaip sakė draugeliai - tapo nėščia. Bet gyvenimas Miglei susiklostė gražiai - dabar ji vieno garsaus dvaro savininko žmona.

Gėlų kalba teko kalbėtis Zalcburge prieš kelis metus. Sutikau ten žmogų(iš Lietuvos, bet daugiau detalių negaliu nurodyti dėl suprantamų priežasčių) besislapstantį nuo įvairių šalių teisingumo. Taigi žmogus besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo jau buvo tvirtai padėjęs koją ant austriškos visuomenės žemiausio laiptelio ir parke ant upės kranto mus pakvietė pasivaišinti alumi. Papasakojo kaip jam vargstasi ir perspėjo, kad mes visai netyčia jau kalbame gėlų kalba. Maloniai nustebau: Maironis ir Beresnevičius rašė gėliškai?

Jo draugas vietinis alkoholikas Klausas net nuvažiavo dviračiu iki parduotuvės dar alaus iš pagarbos mūsų retai kalbai. Ką gi, kalbėjau gėliškai ir šypsojausi Klausui. Klausas pagarbiai klausėsi senosios airių kalbos ir sakė – labai melodinga.

Pasirodo žmogus besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo jau buvo gavęs airišką pasą, pavardę ir dar kažkokias identifikacijas, tad jį aplankančius žmones buvo priverstas vadinti airiais, kad kažkaip nuslėptų savo lietuvišką pėdsaką.

Taigi gyvenimas kartais priverčia palavinti kalbos padargus labai retomis kalbomis.

Jos visur aplink mane, net ir šeštą ryto…

Beveik galiu garantuoti , kad ir mirties patale paskutinį vaizdą kurį pamatysiu , tai bus pražiota slaugutės burna bebaranti mane, kad vėl prišikau į pampersus. Moterys yra visur aplink mane bet kada ir bet kur. Gal ir regbiu žavėjausi-žaviuosi, kad ne taip daug jame moteriškių. Nors jau jų ir ten yra.


Rytą, kai prabundu apie šeštą, kiek galėdamas tyliau išslenku šaldytuvo kryptimi. Gal niekam neužkliūsiu. Bet tik durimis virst, tikrai visiškai tyliai(kiek leidžia 115 kg), katė jau čia ir išmokusi iš aplinkinių savo giminės atstovių paleidžia graudžią kakarinę. Duok ir jai. Meilės arba ko nors.

Darbe – moterys. Jei mikriuku – vien moterys. Mašinose gatvėse sprendžiant iš vairavimo stiliaus – du trečdaliai be sveikos nuovokos bei orientacijos, patys suprantate kas jose.

Vakare tik pro duris ir jau yra kitas klyksmas – tėtė atėjo pažaisti.

Po kelių minučių pasigirsta kiek solidesni priekaištai ir paraginimai tvarkytis. Tai vyresnioji mano namų moterų dalis. Pati rafinuočiausia vyrų engime.

Bet nustoju nevyriškai skųstis ir siūlau tokį demografinį patobulinmą. Visas moteris reikia įkurdinti saloje. Jokios mechaninės transporto priemonės į tą salą. Tik rankomis plaukte. Arba meilės sparnais oru. Ir atlikti eksperimentą – kiek vyrų ryšis beveik savižudybei aplankyti savo moteris toje tos vienos lyties saloje? Ir kaip ilgai sėkmingai sugebės tvarkytis vienos moterys toje saloje? Nes viską jos žino kaip ką daryti.

Turiu įtarimus kokie būtų eksperimento rezultatai, bet nesakysiu. Vieša vieta. Dar į kalėjimą pasodins už mažumų niekinimą.