Kopūstai ir alyvos, vanduo ir švilpukas

Tik senas ir tikras vilnietis žino ypatingus fenologinius Vilniaus ženklus. Štai jei Dzeržinkos turguje pradingsta raugintų kopūstų bačkos, tai reiškia greit sužydės alyvos. Visas Vilnius jomis pasipuoš neoficialiose vietose. Alyvose bus geriamas svaigus pavasario vynas ir bus meilė. Nėra kito puošnesnio dalyko pasaulyje nei Vilnius per alyvų žydėjimą. Mes kaip japonai turėtume neštis pikniko dėžutes ir stebėti savo sakurų žydėjimą – alyvas.

Dar viena pastraipa apie kopūstų bačkas. Jų stovėdavo iki 20 gerais laikais. Kaip skanu būdavo išragauti kiekvieną tuteišišką kūrinėlį. Visos bačkos skirdavosi rūgštumu, sūrumu, kietumu, skystumu. O tuteišės laukdavo pakorusios kopūstus samčiu kol prieisi ir josios kūrinio paragausi. O kaip gelbėdavo pagiriotus vyrus sekmadienio rytais puodelis rasalo. Įpildavo gailestingos moteriškės nusunkusios kopūstėlius. Vyrai tik susipurtydavo po puodelio ir žingsniuodavo jau žymiai žvalesni. Ateidavau tik pažiūrėti kopūstų ceremonijos rytais, ypač grįžęs iš kur toliau į Vilnių. Raugintų kopūstų statinės turguje man pasakydavo – tu namie.

Mano tėvas pasibaigus turguje raugintiems kopūstams bei prasprogus pirmiems alyvų žiedams iškilmingai išsitraukdavo švilpuką ir litrinį skardinį puoduką. Motina pykdavo, o mes išsišiepę po vakarienės laukdavome pramogos. 

Galingas kaip Kilimandžaras alyvų krūmas po langais savo chuliganiška violetine spalva ir svaigiu kvapu suviliodavo kas vakarą kokį pusšimtį žmonių. Laužydavo chuliganai jo šakas. Tad po vakarienės tėvas atidžiai prapūsdavo švilpuką, kad garsas būtų aidus ir skaidrus, pastatydavo balkone kibirėlį vandens, ne per daug šalto. Buvome humanistai. Tėvas atnešdavo į balkoną dvi taburetes - sau ir man. Ir laukdavome spoksodami žemyn pro balkono turėklus iš ketvirto aukšto.

Maždaug kas antras praeivis pro alyvą sustodavo ir neatlaikęs grožio kėsindavosi į alyvinio Kilimandžaro šakeles. Pirmiausia tėvas tik sušvilpdavo. Dažnas susinepatoginęs ir nulėkdavo šonan. Drąsesni, nepabūgę įspėjamo švilpuko, gaudavo dozę - standartinį puoduką vandens ant galvos. Vanduo krisdavo gana ilgai ir dar buvo galima kiek pakoreguoti jo skriejimo kryptį. Reakcijos būdavo ir tylios, ir su keiksmais, ir tuoj ateisiu duosiu tau į snukį. Tėvas ramiai atsakydavo - ateik. Bet nei vienas neužlipdavo. Gyvenome aukštai, ketvirtame aukšte be lifto, o gal švilpukas suteikdavo mūsų aktyvizmui kažkokį oficialumą. Nelaužomas alyvų krūmas tad ilgai klestėjo, kol pirmo aukšto kaimynas nukirto. Mat užgožė jo langus.

Dabar senajame bute nėra ką laistyti vandeniu ir nėra kam švilpti. Didžiuliai alyvų krūmai auga po kitais balkonais. Mūsų alyvos nebėra.

Mažė Operoje

Mažė(jau trys metukai) debiutavo operoje, pačioje toje tikriausioje Vilniaus operoje. Aišku tokiai mažai ir su balkaniško charakterio elementais  sunkoka paklusti baleto drausmei(realiai renka nuo 4 metų), bet kadangi kai kas labai svajojo pamatyti dukrą scenoje, tai ir įvyko. Paėmė į vaikų grupę kuri šoko. Kitos mergaitės galva  didesnės, mažė išsiskyrė savo mažumu ir nepriklausoma dvasia.

Generalinėje repeticijoje išvis atsisakė  dalyvauti. Per daug šviesų, per didelė scena. Baisu. Bet į patį koncertą išėjo. Painiojosi didesnėm po kojomis, bet atsilaikė, nepargriuvo  ir sėdo į antrą eilę mojuoti rankomis. Pamojavo, pavargo, atsigulė pagulėti. Buvo gražinta šnypštimu iš už kulisų į rikiuotę. Iš rikiuotės pabėgo šliauždama keturiomis į kitą scenos pusę, kur nesigirdėjo šnypštimo.

Kai  kurie žiūrovai jau sekė ne veiksmą scenoje, o mažę. Bet užgrojo linksmesnė muzika ir mažoji šokėja grįžo palakstyti į sceną meniniu būdu. Kai primos darė finalinį špagatą, ji irgi išsiveržė į pirmas eiles ir klesterėjo savo špagatą.

Palaipsniui pagal scenarijų visos mažosios šokėjėlės išbėgo iš scenos. Bet manoji – ne. Ji suko ir suko ratus (ne pagal scenarijų) mojuodama rankomis. Parteris su balkonais  staugė iš džiaugsmo, plojo ir juokėsi. Mažei tai buvo dar didesnis  įkvėpimas bėgti dar ir dar.

Palaužė mažę tik labai nuožmus šnypštimas iš už kulisų. Ji nenorom paliko  sceną....

Oi, jaučiu dar bus visko su tais baletais ir šokiais...

Kartą Madeiroje

Kai eilinis vairuotojas kokį aštuntą  kartą parodė kur parapija, kurioje Krištianu Ronaldu gimė ir pramoko futbolo  meno nutarėme geriau patys pavažinėti po salą. Nuomotu automobiliu. Arūnas vairavo, aš buvau kelionės programų ruošėjas ir šturmanas.

Viskas buvo gerai, kol nesugalvojome užvažiuoti į supermarketą. Dar buvo gerai kai apsipirkome vietinių skanumynų. Blogai, kai neberadome parduotuvės požeminiame parkinge automobilio.

Aš susinervinau pirmas. Šitoje vietoje turėjo būti. Tada Arūnas kaip ramesnis apėjo savo būdu aplink – nieko nėra, net panašaus. Per tą laiką šaltas prakaitas  išmušęs mano kūną kiek atvėsino mane ir aš pasiūliau kvadratinį lizdinį būdą. Apėjome visą patalpą  kvadratais atskiruose lizduose, niekur nebuvo. Jau vaikščiojome trise, prisijungė  beveik pilnametisArūno sūnus. Arūno žmona ramiai  laukė – trys vyrai, gal suveiks  ką nors...Arūnas dar pasiūlė labai logišką paieškos būdą. Kadangi patalpa beveik kvadratas, tai apeiname  horizontaliomis tiesėmis, po to vertikaliomis. Ir įstrižainėmis jei pirmos dvi vaikštynės nepavyks.

Nepavyko visos trys. Tada sūnus apibėgo greituoju jaunatvišku būdu. Tas pats nulinis rezultatas. Arūnas pradėjo skaičiuoti pamestos viduryje supermarketo mašinos kompensavimo  išlaidas. Ramino tik mintis: Madeira  - sala, gal nenuvarė toli mūsų mašinėlės. Net  portugalų policija surastų.

Artėjo skaičiumi Pi įvardijamas dalykas. Bet kaip visada mūsų vyrišką protą gelbėjo moterys. Arūno žmona  pasiūlė grįžti į supermarketą ir dar kartą praeiti tuo keliu, gal kas kam atsigaivins galvoje. Liūdesyje pakilome atgal, kur prekių salė. Galvoje skausmingai žiojėjo tuštuma. Variantų nebuvo. Kaip pamačiau pas kitus akyse tas pats. Vėl įėjome į liftą ir ten paklausiau žiūrėdamas mygtukų lentutėn, o tai mums kur į -2 ar –1.

Aaaaa, parkingas per du aukštus, to dar nebuvome matę Lietuvoje tuo metu....Mašina nachališkai kėpsojo ten,  kur ir derėjo jai. Tik kitame aukšte nei mes ieškojome. Moralo apie vyriškos logikos jėgą, kvadratus ir įstrižaines  nesakysiu. Kartosiuosi ....

Respublika Belarus

Respublika Belarus vėl žaidžia su Europos Sąjunga  žaidimus. Paleidžia kelis kalintus opozicionierius, tiesiog akyse liberalėja. Matyt vengia taip sankcijų. Na mano galva ten niekas nesikeitė, nesikeičia ir nesikeis. Kol Lukašenka

Aš tiesiog prisiminiau ta tema savo asmeninius įspūdžius iš šitos šalies. Tiesa senoki, bet jau iš tų laikų kai  prie Lukašenkos.

Vyksta verslo derybos su galimais Lietuvos produkcijos pirkėjais. Partneriai šneka blėnius, tiksliau nusišneka, jei  tai galima apibūdinti tiesiais žodžiais. Bet biznis pas juos išplėtotas, taip negali būti, kad durni vadovai. Staiga jie pasiūlo apžiūrėti jų sandėlius už geležinkelio. Aš jau  nelabai ir noriu eiti, bet jie siūlo. Primygtinai.

Tada šalia geležinkelio bėgių dundant pro šalį traukiniams įvyksta normalus aiškus pokalbis su kortomis ant stalo. Išsiaiškiname. Partneriai visiškai protingi.

Sėkmingas  verslininkas kabinete net negalėjo  atvirai kalbėti. Įsitikinęs klausosi.

Kitas epizodas. Su Lietuvos diplomatu važiuojame vakarieniauti. Jis išlipa iš diplomatinės mašinos ir net nerakina. Kaip tai? Paaiškina. Turiu pastovią neoficialią apsaugą...ir rodo į kitą mašiną su tvirtais belarusiškais veidais. .

Trečias epizodas. Didelės gamyklos vadovas. Sėdėjau sako. Nedaug  – 3 mėnesius. Beveik visiems direktoriams teko po nedaug. Dabar jiems su mumis lengviau susišnekėti...

Iš emigranto laifo: gyvenimas feisbuke tęsiasi

Gal pamenate skirsnyje apie Angliją rašiau apie  emigranto vargus feisbuke.

 Kas įvyko per porą mėnesių. Daug. Pagrindinės draugės fotografija feisbuke jau pakeista tris kartus. Ne kiek pati fotografija, kiek keitėsi pagrindinės draugės statusą turinčios moterys. Susikūrė Nusivylusių širdžių klubas ir feisbuke terorizuoja vargšą emigrantą. Dar nepabuvusios klube reikalauja, kad dangus  ir joms atsiųstų tokį angelą. Klubo moteriškės aktyviai diskutuoja dėl tokio angeliško apibrėžimo ir tvirtina visai jis ne angelas. Tik taip atrodo....Keli palikti moterų vyrukai taip pat siūlo kartais į snukį.

Emigrantas  šiuo metu atsigauna  Lietuvoje. Visas pavargęs nuo klubo narių dėmesio.

Klausiau ką pasiekei ten Anglijoje. Na, sako, jau vienas velsietis kalbasi draugiškai darbe su manim. Bet jis šiaip psichas, o kiti draugai lietuviai, latviai ir keli makedonai. Na bet koks makedonas lietuviui draugas kai prisimeni Europos čempionato krachą. Tai pats supranti sukuosi tam pačiame rate.

–        Feisbuke? -  patikslinau.

–         Na taip...

Karjeros pažadus darbe turi, eina  į kažkus universitetinius kursus, alga didės, anglai nemušė nė karto. Kaip ir gyvenimas klostosi.

O moterys? Tai ir bėda yra...didžiausia...atsako, nei aš be jų, nei jos be manęs...

Po Dovydu

Jei iš Florencijos geležinkelio stoties eini link Sinjorijos tai beveik pakeliui yra turgus. Dvi valandas iš Romos traukiny praalkome ir pirmiau nutarėme  pažiūrėti florentietiškų skanumynų. Balkanų moteris buvo nusidažiusi plaukus tada labai tinkamo italams rudumo spalva ir mes gavome nemokamai iš italų vyrų supratimą apie visus turgaus skanėstus. Aš ėjau iš paskos ir ragavau arba kroviau į maišelius maisto pavyzdžius. Galų gale išsirinkome ir nusipirkome patys skanios arabiškos duonos, carciofi aliejuje ir avies sūrio gabalą.

Po to nuėjome prie Dovydo. Jis buvo aukštai, mano moteris pamatė vyriško grožio etaloną ir prisiminė turgų. Ten paliko skarelę. Ji pati nueis ir grįš. Aš likau sėdėti po Dovydu ant laiptų. Kitos sėdimos vietos Sinjorijos aikštėje buvo tik kavinėse. Bet man kaip senam turistui tiko ir ant laiptų po Dovydu. Vietą išsirinkau visiškai tinkamą stebėti gyvenimą, o tiksliau moteris.

Vizualiai tiesiog mačiau ką jos veikė praeitą naktį. Tos kurios vyrų nematė metus, - iškart nusisukdavo, tik tiek pažiūrėdavo Dovydą kiek rekomendavo kelionių vadovas. Moterys kurioms sekėsi gyvenime maloniai sau pažiūrėdavo nuogą Dovydą net ir iš užpakalio. Apeidavo, sukiodavosi, būtų marmurinis vyrukas žemiau net matyt paplekšnotų per minkštą vietą. Kai kurios kažką prisimindavo, kitos net plėšriai laižydavo lūpas.

Aš visas tas moterų reakcijas stebėjau ir kartu vis paimdavau gabalėlį duonos, ar sūrio, ar griebdavau pirštais varvantį aliejumi carciofi iš plastmasinės talpos. Duona ir sūris trupėjo. Na galvojau vėliau apsivalysiu, kai baigsiu stebėti bei valgyti.

Viena juodukė ispanė, tad maža, bet graži, žiūrėjo į Dovydą ilgai. Jai jis labai patiko. Ji užsižiūrėdama net glostėsi savo džinsus ties apatine kūno dalimi, kur apimtis 90. Jai buvo visai malonu. Toje aikštėje. Ispanė pasakė kažką nueinančioms draugėms. Ji pasiliko.

Pažiūrėjo dar į šoną palei skulptūrą, aš kaip tik kabinau varvančiais aliejumi pirštais carciofi. Ji išplėtė akis. Bandžiau apsivalyti ir aliejuotais pirštais nubraukiau trupinius. Situacija su švara ant mano kūno dar pablogėjo. Ispanė pakėlė akis į dangų. Ten stovėjo nenumaldomai tobulas Dovydas, nealiejuotais pirštais ir be trupinių ir be pilvo. Po to vėl pažiūrėjo į mane. Aš supratau nebeverta trūkčioti, aliejus ir trupiniai ant mano didelio pilvo kaip ypatingai nedovydiško pasaulinės vyrijos atstovo kabo nenuplaunamai gėdingai.

Ispanė nuėjo liūdna, atsisukdama tik į Dovydą. Balkanų moteris grįžo su skarele ir dar papildomai mane išbarė už bendrą Sinjorijos aikštės vaizdo gadinimą. Radai vietą užkandžiauti, ji barė.

Jau žinau, atsakiau...

Apie blogo rašymą

Apie blogo rašymą Balkanų moteris taip pasakė:
- Ai, jei duodi panešioti savo kortelę, tai daryk ką nori, kiti vyrai dar ne tokių durnysčių susigalvoja.
...ir po pauzės bei kiek pagalvojusi:
- Tu dar palyginus su kitais  ramus.

Moralas; rašysiu ir toliau.

Mėlynas brazilo motociklas

Kai lankėmės  Briuselyje, gyvenome Sen Žilyje, pusiau marokiečių, pusiau brazilų rajone. Ant pačios tautoskyros ribos. Po langais buvo brazilų-portugalų kavinė, kur geriamas tik Sagres alus bei rodoma Šakira, o porą namų žemiau jau marokiečių kirpykla. Arbata ir visai kita muzika.

Kadangi brazilai laikėsi arčiau mūsų, tai kas rytą ir kas vakarą gerai matėme kavinės įvykius. Pagrindinis žmogus ten buvo revoliucionierius. Virš 50 metų, dvimetrinis ir kasdien su naujais marškinėliais. Laisvu nuo kavinės laiku (naktimis?) jis matyt turėjo savo versliuką – štampavo revoliucines maikes. Tad kasdien buvo su nauju revoliuciniu vaizdeliu ant pilvo alui. Revoliucinių marškinėlių pagrindinis ir vienintelis dizaino elementas buvo spalvotas revoliucionieriaus veidas per visą pilvą juodame fone, ten buvo standartinis Če Gevara, Fidelis, of course, kitų taip tiksliai neįvardysiu, bet lyg ir Salvadoras Aljende ir netgi Gabrielis Garsija Markesas. Buvo ir rinkinukas su visų Lotynų Amerikos didvyrių veidais išdėstytais per marškinėlius vėduokle. Matyt pradedant Kuautemoku su Bolivaru.

Kitas į akis visiškai įstringantis dalykas buvo revoliucioneriaus veidas. Jei ūgis du metrai, tai ilgutėlis veidas pusė ūgio, rauplėtas, plaukai ilgi, nukarę iki pečių. Ir dar indėniški bruožai veide. Galvojau jį taip revoliucinėje jaunystėje kankino priešai jankiai. Pririšo prie veido kažkokius svorius ir tempė  veidą iki metro ilgio. Ir apleido raupais. Žmogus neatlaikė tokių kankinimų ir pabėgo su žaizdomis visam gyvenimui į humaniškąjį Briuselį.

Taigi nuo ryto kavinėje virdavo revoliucinės diskusijos, grįždavome vakare ir dar girdėdavme revoliušjon, Norjega, Panama, kontrevoliušjon, Amerika Latina. Rytą gerdami kavą - Ugo Čaves, Lima, Sendero liuminoso, sošializmu.

Daugiausia griaudėdavo bosu didysis revoliucionierius. Visą dieną jo klausyti niekas neišgalėjo, suprantama klausytojai keisdavosi. Kalbėtojas nesikeisdavo.

Bene ištikimiausias klausytojas buvo mėlyno britvinio motociklo savininkas. Jo turtas buvo ne revoliucinių marškinėlių dirbtuvės, o tik mėlynas kaip svajonė motociklas. Benzinui pinigų jau nebeužteko. Tad kiauras dienas ir stovėdavo mėlynasis gražuolis prie kavinės durų.

Taigi brazilai kalbėdavo ir kalbėdavo, alų pirkdavo retai, jie mokėjo gerti 0,33 litro Sagres buteliuką tris valandas. Kavinės savininkas taip buvo visiškai morališkai pritrėkštas kai aš prie baro iškart išgėriau alų. Jis to nebuvo matęs. Mes praeidami visada sustodavome. Mažei toks gražus motociklas buvo, ji jį liesdavo ir glostydavo. Net savo guviu dvimetės protu išskirdavo prie staliukų motociklo savininką, žiūrėdavo į jį. Ir paskutinėmis dienomis priėjusi net bandydavo paduoti jam ranką. Pagarbiai pasisveikinti. Ir gal net tada užsisodins ant mėlynojo motociklo tas vyras kaip vienas suomis baikeris padarė anksčiau ant savo harlėjaus prieš mėnesį....

Motociklo savininkas, kavinės revoliucionierius, taip niekada ir nepadavė rankos mažytei blondinei mergytei. Net nepasižiūrėjo į ją. Jie visą laiką prakalbėjo apie revoliuciją.

Apie leidėjus ir redaktorius

Vakar  turėjau aukštą spaudimą bei sunervavo BM, tai piktybiškai pakenkiau šeimos biudžetui nusipirkdamas III Mileniumo dalį, Stiego Larssono Mergaitę su ......
Na ir vakar leidėjai (Obuolys) bei vertėja (tiek to vardą) visiškai pribaigė tos knygos aukštu vertimo ir redagavimo lygiu nuo pat pirmų puslapių, ten peršaunamas žmogus su alebarda. Ilgai galvojau kaip tai galima padaryti ir kokio stiprumo turi būti ta guma, kuria buvo įtempta alebarda ir iššauta. Raudonskūris Larssonas matyt tokios kvailystės nerašė.
Po to prisiminiau, ne visi tokio aukšto intelekto  lygio kaip aš. Supainiojo matyt su arbaletu, skamba panašiai, abu Viduramžių ginklai. Tik šaunamasis, deja, tik arbaletas. 42 litai už nedidelį intelektualinio pranašumo jausmą.
Spaudimas nuo tokių knyginių liapsusų nesumažėjo.