Kaip suteikiamas nedidelis stresas Taškento taksistui

Neaprašytų memuarų krūvos senka. Ir tenka vis dažniau ištraukti tokius, kur aš bjauriai taupau centuką ar šiaip negražiai apgaudinėju žmones tiesiog dirbančius savo darbą.

Dar vienas toks bjaurokas memuaras.

Įvadiniai  istorijos duomenys tokie. Rusiškai laisvai skaitau galima sakyti be akcento, o kalbu su nedideliu pribaltijsku akcentu. Labai susikaupęs galiu kelis sakinius pavaryti beveik kaip tikras rusas, ypač jei klauso nerusas ir iš toliau.

Antras šiai istorijai  būtinas elementas:  Balkanų moteris Taškente su sulaužyta  koja įtvare, mažei tik pusantrų   ir ekskursauti po miestą  galime tik taksi.

O užsienietis, juolab šviesus  europietis,  moka už viską Uzbekijoje trigubai.  Rusai iš Rusijos Federacijos ir tie moka pigiau daugelyje vietų. Net muziejuose jiems atskiri pigesni tarifai. Jie kaip ir savi. O jau ES gyventojas  mokės ir trigubai, ir keturgubai. Kai kur net apsimesdavome rusais ar vietiniais Taškento rusais, bjauriai taupydami centus ir taip neparemdami Uzbekistano ekonomikos. Iki šiol vakarais prieš miegą gėda.

Taigi kaip vyksta pigaus taksi samdymas Taškente. Pakeliu ranką ir stoviu.  Po minutės koks žmogelis jau kala per ševrole (Uzbekistane kitų mašinų beveik nėra, turi jie ševrole pas save gamyklą) stabdžius. Aš prie takso neinu. Rėkiu iš tolo švariai  taškentskai:

-         На Сарыкульскую за мостом.

Jeigu tūpas taksistas nežino tokio žinomo taško, tai jis yra nevietinis ir aš jam dar turėsiu rodyti kelią nuo geležinkelio stoties. Maksimali kaina tokia tūpam taksistui – 3000 somų. Jei taksistas  linkteli – tai žino. Tai reiškia jis fruktas kietas. Ir reikia jį dabaigti žiniomis:

-         Старaя Tезиковка,  бывшая Першина.

Taip mestelėjus gilias Taškento  geografijos žinias – kaina tik 4000 somų. Esu aiškiai savas, vietinis. Uzbekai gatves neseniai pervadinę uzbekiškais pavadinimais, bet šios sovietinės imperijos rytų  atplaišos  gyventojai tebevartoja senus pavadinimus.

Kainą vietiniams  greit suderame (3000 arba 4000) ir drąsiai lipame į taksi. Mažė savo mėlynomis akimis ir visiškai šviesiais  plaukais sukelia lengvą įtarimą. Bet mes visada tylime kol nesulipame pilnu ekipažu. Tokia taktika. Pradedame važiuoti tada jau prašnekame lietuviškai.

Taksistas krūpteli. Veide jo susimeta gilaus rūpesčio raukšlės.. Ir jis paklausia: iš kur jūs? Gauna atsakymą – Lietuva. Ir tada jau visai nuliūdęs taksistas tepaklausia – jau Europos sąjunga? Aha, jau penki metai, atsakome niekšiškai. Likusį kelio gabalą taksistai važiuoja liūdname transe, tylomis skaičiuoja savo nuostolį. Nevietiniai rusai – reiškia  turėjo gauti visus  6000 somų. Jei iš evrosojuzo ir ne rusai  tai  visi 10000 somų.

Prakeikti fašistai imitavo tikrus taškentiečius.

Vienas vargšas taksistas net išmaldavo  iš manęs 2000 virš suderėtų, kai emocingai  papasakojo nuvežęs kaip jam skaudu prarasti turėtus gauti iš mūsų ne mažiau 10000, vaikai badauja ir kaip jį apmovėme. Nužudėme faktiškai...biznį  sugriovėme...

Serhijus Žadanas “Vorošilovgradas”

Žadaną pamėgau kai jis nepelnytai Lietuvoje atpigo iki 10 litų. Toks paklaikęs parūkantis žolę anarchistuojantis jaunuolis  iš posovietinio Charkovo, principingai rašantis tik ukrainietiškai, blaškėsi po gyvenimą ir vakarinę  Eurazijos dalį . Ber rašė taip, kad įsukdavo  grožio banga kiekvienoje  pastraipoje.

Dabar rusiškai išleistas pirmas  jo tikras romanas – Vorošilovgradas. Ir dabar tai jau tikrai nebus kam jo leisti Lietuvoje. Raudonokai visų keistų knygų leidyklai (ji leido Žadaną anksčiau) nereikalingas naujai iškeptas konservatorius. 

Vorošilovgrade Žadanas rašo apie vyrus, kurie gina savo benzino kolonėlę, savo moteris, savo žemę, savo vietą. Rašo apie  bendruomenę, kuri susirenka neleisti skriausti savų. Ir dar tai vyksta fantastinėje aplinkoje, stepėse kur Eurazijos kraštas, biznesmenas pusryčiams nusišauna avį, važinėjama niekur neinančiu geležinkeliu, rūke kontrabandininkai  naktimis kerta pasienį ir geležinkelį, mongolai keliauja į ES, moterys geros ir guodžia vyrus, vyrai kovoja arba važiuoja su reikalais.

Puiki knyga, puikus rašytojas. Retai taip skonėjausi knyga  šiais metais kaip Vorošilovgradu.

Jei slavams vėl pribręs politinis reikalas  duoti nobelį –  tikrai Žadanas bus pirmame kandidatų  trejetuke.

Kompotai

Ankstyvoje jaunystėje pereinamajame laikotarpyje nuo besimokančio link dirbančio išgirdau labai karštus pažadus apie šviesią savo karjeros perspektyvą.

Tada buvau praktikoje  - rimti žmonės statė Kretingoje grūdų elevatorius, o aš ten turėjau praktikuotis, tai yra mokytis iš rimtų statybos specų. Statybos vadovas buvo gana menkutis iš pažiūros žmogutis. Tačiau tais sovietų laikais statybininkai statė  ir instrumentais, ir keiksmais. Tai tas menkutis iš pažiūros žmogutis kaip pavarydavo triaukščiais – visi iki vieno, net rūsčiausi brigadininkai, nustėrdavo, sumažėdavo  ir puldavo  prie savo darbų.

Kelias dienas paslampinėjus man po objektą be aiškaus tikslo galų gale man buvo rasta vieta. Prie įvažiavimo į statybos teritoriją su vėliavėle nukreipinėti betono mašinas ten kur reikia. Iš ryto meistras pasakydavo kiek kuriai brigadai šiandien užsakyta betono, aš lengvai paskaičiuodavau kiek kuriai teks  mašinų ir prie vartų su vėliavėle tris nukreipdavau vienai brigadai, ketvirtą mašiną kitai. Vėl trys vienai, ketvirta kitai. Buvo dar šiltas metų laikas ir smėlio krūvoje išsėdėjau patogią formą pusiaugulomis, vairuotojai jau žinojo kur sėdžiu ir tik lengvu raudonos vėliavėlės mostu reguliavau   betono srautus toje visoje didelėje  statybos teritorijoje.

Statybos vadovą aišku nervinau savo pusiaugula  poza, bet iš esmės jis manęs negalėjo ištraukti iš smėlio krūvos, nes tada reikėtų kokį kvalifikuotą  statybininką vistiek kišti į tą smėlio krūvą. Tai jis per meistrą man nurodė  papildomą funkciją, kurią vėlgi galėjau atlikti pusiaugulomis – ant manęs užrašė gerą atlyginimą beveik 300 rublių į mėnesį, .paleis savaite anksčiau iš praktikos (man reikėjo į kalnus), bet atiduosiu tris  ketvirtadalius  algos fondui nenumatytiems atvejams. Man liks apie 70.

Aš sutikau.

Algų mokėjimo dieną meistras akimis manė ganė nuo pat ryto. Vos tik gavau pinigus ir pasirašiau kasininkei algalapyje nuvariau į valgyklą pavalgyti. Nes jau porą savaičių faktiškai badmiriavau. Prisikroviau pilną padėklą maisto. Meistras šalia pasiėmė kompoto. Susėdome prie vieno staliuko. Meistras pasakė: valgykloje tu neduok, išeisime į lauką.

Aš atsakiau – išvis neduosiu. Man pinigų irgi reikia. Praktikos parašus susitvarkiau anksčiau.

Meistras išpurkštė kompotą ant stalo. Tu žinai ką mes tau padarysime? Aš skaniai valgiau ir su pilna burna maisto į diskusijas apie hipotetinius veiksmus nesileidau. Dabar norėjau tik valgyti. Tai netikėtai stipriai  paveikė meistrą ir jis palikęs savo kompotą  išbėgo.

Grįžo su rimtu statybų vadovu. Tas irgi pasiėmė kompotą ir prisėdo prie mano stalo. Rėkti  valgykloje kaip ir neišėjo. Buvo aplinkui daug žmonių. Aš vis dar valgiau. Jis pasigrožėjo mano apetitu. Ir pasakė:

-Tiek to, tau paliekame šimtą rublių .

Ir štai šioje vietoje man atėjo į galvą mintis, kuri pravertė po to labai gyvenime. Jų derybinės pozicijos labai silpnos. Vieta deryboms tinkama – nerėks ir nemuš. Jie nebeturi kozirių. Aš baigiau valgyti. O aš  turiu visus pikus  – beveik trys šimtai mano  rankose. Jie tik gali paspringti kompotu.

Galų gale po kelių raundų kompotų sutarėme – atiduodu  pusę sumos 140 rublių. Man liko irgi 140. Man liekanti suma nuo pirmo kompoto iki paskutinio kompoto  padvigubėjo.

Tada ir išgirdau tuos pranašingus statybų vadovo žodžius apie savo šviesią karjeros perspektyvą atsisveikinant:

-         Toli, bachūras,  eisi, jei nelaimingų atsitikimų tau neatsitiks...

Tuo pažadu tikėjau ir karjera iš tikro nusisekė pusė velnio.

Viktoras stebisi

Viktoras prisėlino prie atsišaudymo angos savo troboje ir vėl, jau kažkelintą kartą per tas dvi savaites, iškart tik pažvelgus angon į akį pataikė kažkuo minkštu rudu ir šiltu. Tačiau  smirdėjo. Viktoro akis nerviškai sutrūkčiojo. Pats  nusikeikė:

-         Nu vysi prieš mani. Ikanomika mano jiems necinka.

Pagalvojo dar: o va kolegai  Bidzinai tai lengviau. Jis jau pažadėjo boržomį ir Kachetijos vyną vėl grąžinti rusams ant prekystalių, o mainais  atgauti Abchaziją ir  Cchinvalį. Kad man tokios sąlygos - atiduočiau vėl Lietuvai  prieš antrą turą Šalčininkus su Maišiogala ir gal net  Visaginą su atomine. Vot kaip dievą myliu. Visa Lietuva ant kelių  klūpotų tada kaip per atlaidus. O dabar cik ikanomika ir babkės..

Dar pažvelgė pro angą. Turniškėse vaikėsi jo paskutinius rinkėjus Kubilioko ir senelio Ansbergio  vyrai su štakietais. Viktoras nusispjovė, ar tokie bailūs turi būti  bachūrai?  Pinigus paėmė ir visi beveik į krūmus....Keli bachūrai pamatė Viktoro akį ir suriko:

-         Viktoras, gelbėk.

 - Cik po antro rinkimų turo,  - atsakė Viktoras ir vėl nusivalė nuo veido naują minkštą rudą ir šiltą. Tačiau  smirdantį. Akis vėl nerviškai sutrūkčiojo

Iš emigrantų laifo: Džekas

Gal pamenate anksčiau rašiau apie emigrantą, kuris net ir feisbuke neturi ramybės nuo moterų, jos ten jį karštai dalinosi, net įsivėlė anglų policija į moterų dalybas. Susinervinę polismenai vieną kovotoją tik su kojinėmis paleido kitame miesto  galė atvėsimui.

Rasite blogo kairėje pusėje po etikete  Anglija tas istorijas  jei nepamenate. Arba šio teksto apačioje etiketę Anglija

Tai štai minėtas emigrantas galų gale susitupėjo, aprimo ir su viena moteriške kuri turi dukrą  jau gyvena kartu meiliai stabiliai ir net pusę metų. Buto nuoma irgi stabilizavosi. Alga gera. Fabrike  matyti karjeros perspektyvos. Gyvenimas vienu žodžiu rieda tiesia  vaga..

Tad prisireikė jam normalaus šeimyninio gyvenimo simbolio – katės. Lietuvoje visada augindavo katę. Ir principingai į šeimos draugus  pasirinko vyriškį – mažą naglą gražutį juodai baltą katiną Džeką. Džiaugėsi juo dvi savaites.

***

Vakar liūdnai pranešė: Džekas yra  Tekila.

Mergaitė vėl....

Mažė kalba - 3

Kartais susirūpinu mažės kultūriniu lygiu. Vakar vėl tas pats susirūpinimas mane ištiko ir sakau mažei:
- Gal knygutę paskaitom. Va Liūtas karalius.
Mažė linkteli:
- Gerai. Tik tyliai skaityk. Aš filmuką žiūriu.

Devintas rikiuotėje

Tikriausiai  visi yra padalyvavę  pramoginiuose renginiuose  Kernavėje ar Trakuose kurie vadinami gyvąja istorija. Žiedžiamos  puodynės iš molio ir  dekoratyviniai riteriai atlieka baletą su kardais. Tačiau būna ir kitokia gyvoji istorija.

Mus perspėjo – Jonas vyras rimtas solidus, buvęs kramtomos gumos gamyklos bosas ir net gali nepriimti gyventi tai porai savaičių. Priims tik jei jūs jam patiksite  – viena sąlyga. Prieš mišias tame šiauriniame Ilinojaus valstijos miestelyje spėjome tik pasisveikinti. Jau po mišių, kurias atliko toks čigoniškas katalikų kunigas, kad jau žvalgėmės ar  tai Tikėjimo žodžio bažnyčia, o joks Rymo katalikų sambūris, taigi jau po mišių pradėjome pažindintis. Kas iš kur. Jonas buvo rūstus. Jautėme  – oi pirksimės už savo babkes viešbutį.  Netyčia pasisakiau  - kilimo  iš Vyžuonų.

 - Iš VYŽANŲ? – vos nenukrito Jonas nuo bažnyčios laiptų. Iškart perėjo nuo American Lithuanian  su gerrra raide R į aukštaitišką šnektą. Jis irgi buvo iš Vyžuonų, gerai pažinojo mano senelį ir  visą giminę. Mes su kolega džiugiai  buvome priimti į didelius Jono ir žmonos namus dviems  savaitėms  su geriausiu kanadišku viskiu ir puikiu maitinimu. Teko prisiminti visą gimtojo Jono miestelio topografiją, keliukus ir visus pusšimčio metų pletkus apie kaimynus. Savaitė tekėjo sklandžiai ir maloniai, tik Rokfordo policijos ekipažas  mus sekdavo kai eidavome stažuotės vieton. Vieninteliai miestelyje vaikščiojome pėsti. Tai savaime suprantamas šerifo murodymas mus sekti. Vietiniai  matyt gimdavo  mašinose, daugindavosi ir mirdavo ten pat.

Taigi gėrėme vakarais kanadiškąjį,  plepėjome jau visą savaitę ir Jonas ūmai prisiminė kalbėdamas apie kažką, kad tai buvo tada kai jie išėjo į rinktinę. Generolo Plechavičiaus. Jono žmona išsigandusi pakilo.  Jonas pradėjo kalbėti kapotai, atskiromis frazėmis - Ašmena, kas dešimtą, šalia manęs. Verkė tikromis ašaromis  ir purtėsi  visu kūnu. Mes nebeatpažinome buvusio  didelės Amerikos gamyklos boso. Žmona parodė – išeikite. Nervinis priepuolis. Jam negalima apie Plechavičių ir rinktinę. Tada rikiuotėje jis buvo devintas ir sušaudė jo draugą – dešimtą.

Tai buvo tikra gyvoji žiaurioji istorija ne iš knygos. Kažką kažkur prabėgšmais buvau girdėjęs apie decimaciją Ašmenoje, kad vokiečiai sušaudė kas dešimtą plechavičiuką už  ką tik suformuotos rinktinės  bailumą  pirmame mūšyje prieš lenkus. Nuo tada visada prisimenu devintą rikiuotėje  kai kalbama  apie plechavičiukus  ar Plechavičių. Vietinės rinktinės tragediją  mačiau  gyvai.

Esto doleriai

Taip susiklostė  tolimais  Vilniaus brigados klestėjimo bei  kitokios  kapitalizmo aušros Lietuvoje laikais, kad estas paliko Lietuvoje  vagoną su kroviniu. Estui buvo blogai ir aš pagelbėjau. Gelbėjimo operacija buvo sėkminga ir estas kitame laido gale ryškiai su palengvėjimu atsiduso, kai jam po visų reikalų  liko iš to vagono apie  16,5 tūkstančio Amerikos dolerių ir rami galva – bo pinigus turiu  aš ir greit atiduosiu.

Deja, kapitalizmo aušroje nėra pradinio kapitalo. Na žinote pirmas  milijonas kuris kruvinas ir taip toliau. Ir kadangi dar buvo galimybių greitai prasukti tuos esto pinigus jie ir buvo prasukti. Tik jau nebepavyko iš viso puikaus plano  vienas žodelis   - greitai.

Du mėnesiai ir estui,  ir man  besukant  tuos pinigus prailgo. Kol vieną kartą ramusis estas pratrūko keiksmais ir pradėjo vardinti blogų vaikinų iš Talino klikuchas ir pavardes. Buvo net armėniškos. Ir dar net pasakė – jų atstovai  tikrai atvažiuos pas tave. Pasitikrinau  vėliau pas kai ką – aha, rimtos pavardės ir klikuchos...

-         Nūū, Urmas, začem tak, vsio sdelajem - atsakiau, bet pradėjau krutėti.

16,5 tūkstančio Amerikos dolerių tai dabar gal nieko, tada tai buvo maždaug keturi vieno kambario butai Lazdynuose. Na gal trys. Per savaitę sukrapščiau. Šaltiniai buvo skirtingi, tai kaip filme gražiai sudėti į lagaminą pagal nominalus nepavyko.  Tik  marga įvairialypė krūvelė  žalianugarių suspaustų gumelėmis.  Nominalai dažniau  po 20 nei po 100. Buvo ir po dolerį...

Urmas sutiko tik su viena nuolaida, pinigų perdavimas vyks Lietuvoje, Pasvalyje, aikštelėje prie bažnyčios.  Nes tada  dar veikė sienos tarp visų Baltijos šalių ir su pinigais grynais rizikos daug. Jei deklaruosi – muitininkai perduos pakelės plėšikams, jei ne - dar ras netyčia.

Nusisamdžiau vairuotoją su nežaisliniu pistoletu, daugiau žadėdamas  įtraukti  į reikalus, nei pinigais. Ir išvykome.

Atvažiavome valanda anksčiau, pinigus palikome konspiraciniame žiguliuke. Konspiracinis  nes visai  giblas iš išorės. Tik motoras žvėris. Patys kavinėje prieš bažnyčią susėdome ir žvalgėmės ar ramu.

Estas atvyko su naujausia Opel Vectra. Bet su jau matytu vairuotoju ir jokių netikėtumų neturėjo su savimi. Net kalbėjo ramiai. Pinigus skaičiavome visi keturi sulipę jo vektron. Pistoleto Urmui nerodėme. Jis mums irgi nieko nerodė. Atsiskaitėme,  paspaudėme  rankas ir estai išvažiavo.

Šiame memuare  kulminacijos nebus. Jokių šaudymų, gaudymų, nes gi aš pats gyvas sveikas kaip suprantate iš gausių memuarų.  Ir vėliau gyvenime su kitais partneriais atsiskaitydavau anksčiau ar vėliau. Liko tik vienas moralas iš esto. Kurį jis pasakė maždaug  po dviejų savaičių kai paskambinau dėl kitų vagonų:

-         Ne, vagonų daugiau nebus. Labai jau varganu  darbu uždirbti atrodė tie  tavo doleriai ir tavo maišiukas iš  Amsterdamo oro uosto. Sėkmės tau gyvenime.

***

Bliamba, o aš taip stengiausi. Net į maišiuką gražų užsienietišką dolerius dėjau...

Du Bucharos fotografai

Du Bucharos fotografai

Bucharos žydų laidotuvės

Kai mano moterys apsirgo skrandžiu vieną vakarą jos išleido mane vieną paslampinėti po Bucharą. Gyvenome viešbutyje beveik senamiesčio centre prie pat Liabi-Hauso tvenkinio. Vienas sugalvojau paeiti kiek į šonus, praplėsti turistinės Bucharos ribas. Gretimame  kvartale  užtikau Bucharos žydų (tokia visiškai atskira tauta) sinagogą, bet ji buvo užrakinta. Senukas  iš kitapus gatvelės  šūktelėjo – vėliau atidarysime. Užeikite dabar čia. Tai buvo fotografijų nedidelė galerija. Tada pirmą kartą pamačiau Anzoro Bucharskio fotografijas. Galerijoje jis taikliai taikė tiesiai  į piniginę turistams. Buvo pilna realios  Uzbekistano egzotikos – išsišiepęs korėjietis su šuns skerdiena  maistui ir t.t.. Pasidrovėjau  paklausti  ar Anzoras iš Bucharos žydų.  Bet įsidėmėjau šį vardą ateičiai.

Nuklydęs dar toliau link Samanidų mauzoliejaus jau beveik neturistinėje Bucharoje radau dar vieną karavansarajų su  dirbtuvėmis ir visokiais kultūriniais objektais. Ten nuobodžiavęs žmogelis maloniai pakvietė vienos galerijos vidun. Vėl fotografas. Vėl  tos realistinės bet egzotinės šalies fotografijos, buvo ten ir kažkur anksčiau matytas garsusis čigonas  vagiantis vandenį – firminė Šovkato Boltajevo fotografija. Išsikalbėjome,  fotografas buvo tyliakalbis  ir labai kuklus. Pasisakė esąs iš ironi. Tada nesupratau to reikšmės, bet vėliau sužinojau – ironi buvo persų vergų kasta Bucharoje. Bene žemiausias visuomenės laiptelis. Šovkatas gerai žinojo Sutkų. Labai gerbė visą Lietuvos  fotografijos mokyklą.

O kaip gyvenimas – atsakė labai sunku. Nemoka jis prie dabarties rinkos ir kitų dalykų prisitaikyti. Kai paminėjau Bucharskio galeriją, atsakė aha, anas tai  gerai prisitaikęs. Bucharskis net  Maskvoje masterklasus, parodas  daro. Paminėsiu – Maskva uzbekams tai ir Paryžius, ir Niujorkas, nėra galingesnio miesto pasaulyje. O jis va užkampyje, niekas čion beveik neužeina. Darbų neperka. Nors jo fotografijos gal ir geresnės.

Tai va. Bucharoje du fotomenininkai ir tie nesikalba. Bucharskio pilna internete ir ten jo fotografijos  taip gražiai žaidžia šviesa,  spalva ir egzotika. O Boltajevo juodai balto realizmo internete beveik nėra. Jis nemoka gyventi šiuolaikiškai. Čia įdedu Š.Boltajevo fotografiją. O Anzoro foto nuorodoje:

 http://pavel-kosenko.livejournal.com/400259.html
 

 Įžūlus jaunimas atima iš senųjų meistrų duoną...kaip tai pažįstama...

Emanuelės kova

Apie naujausius Vakarų išradimus ideologinių  diversijų prieš brandų socializmą sferoje  sužinojau  apie 1979-1980 metus. Puikiai  žinojau Queen, džinsus, kramtomąją gumą  ir radiją, tačiau tada pirmą kartą išgirdau apie mažus kompiuterius kurie gali laisvai perdirbti milžiniškos apimties informaciją  ir ja keistis privačiai. Šaltinis iš aukštai sakė – ideologinis pavojus, ojojoj  ir po kelių metų partija Taškento konferencijoje sustiprino rusų kalbos mokymą. Taip durnai sureagavo į tokius pavojus kaip kompiuteris ir Emanuelė.

Vakar mirusi Emanuelė irgi buvo viena didžiausių CCCP griovėjų. Apie 1985 –86 metus Vilniuje pasklido nauja pramoga. Susimeti po 25 rublius, buterbrodai ir  kiek  alkoholio,  apie 20 žmonių susigrūdę vienam kambaryje žiūri kiaurą naktį video. Pinigai video suteneriui, jie videoaparatūrą  pirkdavo pas jūrininkus Klaipėdoje, 7-8 filmai per naktį įvairaus žanro. Pirmiausia Emanuelė ir Istorija O. Po to kokie Suvalgyti gyvi ir Gyvieji numirėliai. Dar kokia aštri dokumentika, parodydavo ir kokį sensacingesnį rimtą filmą. Filmai įgarsinti tokio nepamirštamo sniaukrojančio pro nosį ruso vertėjo. Sako  užsispausdavo nosį specialiai,  kad neatpažintų kam nereikia. Filmus parinkdavo gyvo demokratiško balsavimo būdu. Bet jei dabar prisiminti balsų daugiausia visada surinkdavo   Emanuelė. Jos vienos buvo gal šeši filmai. Ji viena savo liaunu nuogu kūnu stodavo  prieš milijoninę ideologinių darbuotojų bei  KGB armiją. Ir laimėdavo.

Aišku partija lengvai nepasidavė. Ji  priešinosi. Štai slaptieji video salonai buvo gaudomi taip: kvartale naktį išjungiama elektra. Jei  iš kažkur pliupteri  krūva žmonių svajingomis akimis – čiupk, griebk - aiškūs emanuelistai. Taigi iš buto po peržiūrų liepdavo išeiti su pauzėmis  ir po du.

Aišku  pasodindavo pogrindinių peržiūrų organizatorius. Bet pelnas buvo toks greitas ir nežmoniškas (per vakarą įplaukos gerų trijų mėnesinių atlyginimų), kad į pagautų vietą stodavo nauji ir nauji emanuelinio fronto  kovotojai.

Aš pamenu filmus žiūrėdavau pas Seriogą Viršuliškėse. Serioga gal dabar jau miręs, nes ir tada jau buvo nestiprios sveikatos, kažkas blogai su kojomis ir širdimi, vietoj filmų linkdavo virtuvėje panaikinti atsineštus žiūrovų alkoholius. Nes pirmus kartus taip buvo įdomu, kad ir gerti nesinorėdavo. Kitas jau tiksliai amžiną atilsį videoperžiūrų magnatas Mongirdas prie Dzeržinkės turgaus taip pat  neilgai išsilaikė – prasidėjo jam didelės problemos. Bet po kiek laiko perestroika ir glasnost pabėrė visai viešus videosalonus. Ten dar Emanuelė tęsė savo pergalingą  žygį naikindama paskutinius komunizmo likučius mūsų sąmonėje.

Taigi kaip keistai sukasi istorijos ratas ir kas sunaikina imperinius monstrus – gražios nuogos moterys. Amžiną joms atilsį.

Viktoras generuoja

Viktoras jau buvo beveik išsimiegojęs po rinkimų, bet vėl rytą prie jo trobos su gonkomis Turniškėse pradėjo būriuotis bachūrai ir triukšmauti. Viktoras susinervino, nū kas vėl, bet atsikėlė. Juk bachūrai jo patys tikrieji rinkėjai. Užsitempė savo raudonuosius šarovarus ir žengė šokuojančiu pachano žingsneliu ant gonkų:

-         Nū labas rytelis , bachūrai.

-         Labas,  Viktoras, - suošė rinkėjai

Išėjo į priekį pats drąsiausias ir maigydamas rankoje kepurę išmemleno:

-         Viktoras, tu mumi paaiškink paprastai – kas tas yr generuojanti ikanomika. Juokiasi visokie  portugalai iš mumi, kad nesuprantame.

-         Gerai, klausote visi čia. Aiškinu. Vot paimu 10 litų, duodu juos jumi kiekvienam prieš rinkimus, tai yra generuoju. Aš gaunu jumi balsus. Aišku?

-         Aiškuuuu,  - suošė bachūrai, -  visiii  gavooom...

-         Toliau. Dabar aš imsiu iš biudžeto ir pats generuosiu tuos pinigus. Kai vėl bus rinkimai duosiu jumi jau po 20 litų. Vot ir generuojanti ikanomika.

Žmonės skirstėsi nenoromis, ilgai dar aptarinėjo generuojančią ekonomiką ir vis džiaugėsi  per kitus rinkimus gausią dvigubai

Ūsai

Mažė prieš kelias dienas ilgai tylėjo toli nuo svetainės ir nerimastinga tyla palaužė Balkanų moterį. Ji nuėjo išsigandusi pažiūrėti kas vyksta. Mažė virtuvėje ant grindų dvigubu nelsonu buvo užlaužusi katei kaklą ir ant tų pačių grindų mėtėsi daug nukirptų baltų šerių. Mažė tylomis ir susikaupusi žirklėmis taikė į dar likusį katei nebedidelį orumą.

Aišku BM atėmė žirkles, bet jau man įvykį atpasakojo nesulaikydama pro ašaras juoko. Aš išklausiau įvykio versiją ir pasidariau savo išvadas. Pats nusidžyrinau ūsus. Šiek tiek iš solidarumo su kate, o šiek tiek ir dėl viso pikto.

Vakarais kai mažė užmigdoma  katė ateina pamurkti pas mane ant kelių ir trinasi šiurkščiais ataugančių ūsų galiukais. Aš atsakau  tuo pačiu. 

Džiaugsmas buvo ankstyvas

Važiuojant nuo Jasų į Bukareštą kelias beveik puikus ir galima atsipalaiduoti Rumunijos stebėjimui ir kas vyksta pakelėse. Ogi Vincea regione pakelėse vis dažniau matome vyną ir kitus puikius žemės ūkio produktus kaip pavyzdžiui  persikus.

Keliolika kilometrų tokio vaizdo ir aš paklausiau Balkanų moters;

-         O gal ir neblogai būtų sustojus, laiko yra, vakare paragautume tikro liaudiško rumunų  produkto.

Dar papasakojau kaip teko žiauriai trankyti galva sieną iš apmaudo  neparagavus panašaus  pakelės produkto Austrijoje. Ten jis buvo faktiškai nemokamas. Rumunijoje  bus  tas pats. Įtikinta  mano  moteris  leido sustoti.

Valstietis su sena Dacia kalbų nemokėjo, bet ženklais parodžiau norįs išgerti daug šito produkto. Bagažinėje  Rumunijos lygumų sūnus turėjo šlangelį nusiurbti iš didelės talpos vyno paragavimui. Atsargiai siurbtelėjau  balto ir  po to vino rošu(raudono vyno).Ohooo, intensyvus paprastas ir tirštas raudonas vynas. Puikus produktas.  Imsiu, tik kiek? Paskaičiavau, skiedžiant vandeniu (nes labai intensyvus),  10 litrų savaitei prie jūros bus pats tas. Paklausiau dieči  ke kosta (tai maždaug mano supratimu rumuniškai reiškia kiek  dešimt kainuoja)? Bet valstietis suprato. Atsakė kainą  - o jeee, tinkama  piguva visiška. Prileido man vieną didelį indą to savo  vino rošu. Paėmiau pas valstietį dar persikų  ir laimingas  su vyno  bambaliu  nustraksėjau  pas savas moteriškes link opelio. Moku ir aš apsipirkti  pigiai bei gudriai. Ne tik Balkanų žinovė.

Valstietis dar kažką aiškino ir rodė dar bagažinėn, bet aš sakiau:  Ok, gudbai. Viską jie tau parduotų, tik pirk.

Po keliolikos  kilometrų  Balkanų moteris  pasidomėjo kokia  kaina  to  vyno, kad aš toks laimingas. Atsakiau už 10 litrų paėmė tik n lėjų.

-         O tai kur antras bambalis, - paklausė Balkanų žinovė.

-          Koks antras, vieną paėmiau, - kiek pristabdžiau ir įtariau jau negerą dalyką.

-         Čia penki litrai, - paaiškino ji.

Nebegrįžome pasiimti palikto bambalio. Per toli.

Bliamba niekingas beraštis valstietis nesugebėjo man paaiškinti, kad privalo  už tą kainą man paduoti dar vieną 5 litrų bambalį. Bandė tiesa, bet aš skridau laimingas ant sėkmingo biznio sparnų ir į vietinių slebizavojimus nebekreipiau dėmesio.... Kelias dienas, vos pasiūlęs vyno, gaudavau barti. Tad pajūrio poilsio pradžia kiek atsirūgo. Juolab kad Eforie Sud kurorte  vynas buvo nelabai brangesnis nei pakelėje.

Moralas – nesidžiaukite per anksti. Pagalvokite ar jau viską paėmėte. Tinka ir rinkimams.

Prieš rinkimus. Monarchija yra ze best

 

Lietuvoje monarchija yra gyvybiškai būtina. Bent tą matome dabar kai artėja rinkimai ir žmonės neturi iš ko rinktis ir rinkti.
Prielaidos:
1. Žmonių bukumas. Laikinai nebėra ryškiai populistinių gelbėtojų, bet tuoj vėl atsiras koks Pilypas iš kanapių ir pažadės visiems laimę now. Apsaugoti liumpeniškąjį sluoksnį nuo savo kvailumo  geriausiai tinka monarchijos institutas.
2. Partijų cirkas irgi save išsėmė. Dabar per rinkimus tikėtinai  išrinkta nauja koalicija  nesugebės atlaikyti  eilinės krizės. Nebeturi jokio pasitikėjimo sustingusi dabartinė partinė sistema. Geriausias pavyzdys kaip politinių žaidimų dėka aukštyn buvo iškeltas mekenantis Muntianas. Tipiškas nulis.
3. Žavėjimasis monarchija akumuliuos liumpenų energiją, kurią jie netyčia gali panaudoti valstybės destrukcijai.
4. Valstybės mažas dydis reikalauja papildomų saugiklių, kurių vienas gali būti geri dinastiniai ryšiai su garsia monarchų dinastija. Kadangi beveik visi Europos monarchai turi gediminaičių kraujo - tai rinktis mums. Kukliai siūlyčiau pagalvoti apie Hario Windsoro kandidatūrą.
5. Estetinis elementas. Monarchija tiesiog gražu. Įsivaizduokite kiekvieną sekmadienį 12 valandą puošniai pasirėdęs karalius Haris I su karaliene (vardas jau nesvarbu, by tik graži) iššauna simbolinį šūvį XVII a. patrankėle Maskvos pusėn. Gražu, pamokoma ir tautai malonu...

Stasiukas, tarakonai ir šachmatai

Chruščiovas sprendė butų darbo žmonėms problemą. Štai mano tėvai dar prieš Gagarino skrydį gavo vieną kambarį bendrame 3 kambarių bute. Pamenu bendrą linksmą atmosferą vaikystėje. Virtuvėje trys šeimininkės ir keturi maži vaikai. Virtuvė gera didelė – 12 m2. Taigi stambesnės šeimininkės susitrenkdavo  nedažnai minkštomis vietomis. Bet susitrenkdavo. Įtampą virtuvėje galima buvo kabinti kaip uogienę – šaukštu..Gerai  trečioji šeima buvo cecho viršininko ir jie gan greit išsikėlė. Mes gavome tada  ir antrąjį kambarį. Erdvė prasiplėtė neįtikėtinai lyg nuo Novovileikos iki Vladivostoko..

Bet likusi kaimynų šeima man dar davė ilgiems gyvenimo metams nemeilę šachmatams, gebėjimą  keiktis  figūringai bei sugebėjimą sutarti su tarakonų armija.

Šachmatai. Mano tėvas kaldavosi su kaimynu šachmatais virtuvėje. Pramoga tokia neutrali, žmonos lyg ir neturėtų uiti. Bet jie ten tokį aukštą lygį pasiekdavo, kad man pradėti šachmatininko karjerą nebuvo šansų. Po keliolikos ėjimų   mane išdurindavo bei  liepdavo ant taburetės  pasimokyti žiūrint į jų -  meistrų  - ėjimus. O už praloštą/laimėtą  partiją pakeldavo slapta ir taurelę. Ketvirta penkta partijos  jau vykdavo padidintu garsingumu, beveik kaip futbolas stadione.

 Taip įgavau tvirtą imunitetą šiam inetektualiam žaidimui. Tiesa su Balkanų moterimi žaisdavome karkasoną, bet ji irgi  ten sukčiaudavo. Aš vėl pralošdavau. Tai dabar jokio intelektualaus žaidimo nežaidžiu ir man ramu.

Figūringi keiksmai prasidėdavo kaimyno žmonai bandant padiskutuoti apie šachmatų žalą šeimos biudžetui bei kepenims. Gerai įsiminiau  kažkodėl vieną figūringą – užčiaupk savo prirūgusį srėbtuvą – bet buvo ir daugiau žymiai ilgesnių figūringų tekstų įvairiomis  Vilniaus kalbomis. Suvokiau  gerai užraityto keiksmažodžio efektyvumą kai oponentas  net negali įsiterpti į srautulingą tiradą ir lieka pritrėkštas.

Bet bene keisčiausias užsiėmimas žiūrint iš šiandienos  higieniškų laikų – tarakonų nameliai. Kadangi mūsų namas gerai susisiekė šiluminėmis trasomis  su maisto produktų parduotuve  tai tarakonai klestėjo. Užžiebus netikėtai šviesą virtuvėje tekdavo kiek palūkėti  kol šiugždantis kilimas išsivaikščios ir bus vietos  pastatyti pėdą su šlepete.

Aišku  su jais kovojom, bet po nuodijimo po savaitės vėl subėgdavo nauji ūsuoti imigrantai.  O sovietiniai nuodai klaikiai  smirdėjo ir kildavo įtarimas, jog  net bando ir mus žmones išnovyti tie nuodai.Taigi su kaimynų Stasiuku rungtyniaudavome kas pastatys gražesnį namelį tarakonams iš vaikiško konstruktoriaus plastmasinių kubelių ir kurio tarakonai ilgiau bei gausiau  išgyvens namelyje. Dažnai laimėdavau tas architektūriškai- sanitarines  varžybas. Jei pralošdavau, tai atlupdavau Stasiųą, nes jis buvo porą metų jaunesnis ir lankė šachmatų būrelį.

Po to po ilgų manipuliacijų  mūsų šeima  iškraustė  kaimynus į atskirą dviejų kambarių  butą anuometinio tarybinio Vilnaus neįsivaizduojamame  pakraštyje - Baltupiuose. Baigėsi bendrabutinis  gyvenimas, baigėsi ir  socializmas, kažkaip pradingo tame bute netgi  tarakonai....

Balkanų moteris aiškina sąvokas

Balkanų  moteris susinervino dėl kilogramų ir paaiškino sąvokas:
Nuoga moteris iki gimdymų - estetika, o po gimdymų - vulgarumas.

Vėl regbis Vilniuje

Sekmadienį , spalio 7 d. 14 val.
Vingio parko regbio stadione
Lietuvos  vyrų čempionato II grupės varžybos

Vilniaus Geležinis Vilkas - Jurbarko Lūšis

Įėjimas  vis dar nemokamas

Panegirika moterims

Jos kaip magnetas. Besiblaškantį po sėkmes ir nesėkmes vyrą pritraukia prie šaltinio ir pagrindo – prie vaikų, šeimos ir namų.

Nuramina, pasodina ir taria:

-         Čia  - visada, o ten kur jūs, lėkimas ir testosteronas, pirmi ir pralaimėję.

Nieko tokio nėra, yra tik visada.

Jei vaikai ne prie kompiuterio

Antai tėvai irgi kiti pedagogikon linkę  baisaujasi dabartinių vaikų sėdėjimu prie kompiuterių ir televizorių. Sėdi ir sėdi  į kuprą susimetę.  Lyg nėra kas daugiau veikti.

Aš pasakysiu taip: gal ir gerai, kad sėdi.

Štai kokios būdavo paauglių ir vaikų pramogos sovietų laikais prie dabartinio Kalvarijų turgaus kai tik viena   tv progama ir ta apie TSKP suvažiavimą. O kompiuteriaus  pavadinimą žinojo tik labai specialūs  GRU  žvalgai užsienyje.

Išskirčiau tris pagrindines ano meto vaikėzų pramogas - futbolas, moterų bendrabutis ir turgaus šunų lodymas. Vienintelis pliusas – viskas greta. Netoli namų. Nes mobilių nebuvo,  tai tėvai prisišaukdavo saviškius tik daugiadecibeliu staugimu nuo balkonų:

- Jureeek, iiiidz do chatyyyy.

Gal krepšinis brežnevinės stagnacijos metais   Lietuvoje neblizgėjo kaip dabar milijonierių algomis, tad vaikigaliai kieme labiau žaidėme futbolą. Žalgiro futbolo stadionas tai  greta. Ilgais rudens vakarais tėvai stėbėdavosi ką jūs tamsoje matote. Na mes tamsoje matydavome, nes jos duše užsidegdavo šviesą. Nieko nesupratote?

 Aiškinu nuosekliau, nes matyt vaikystę praleidote liūdnesnėje vietoje nei  Dzeržinkės turgaus apylinkės. Asfaltuota futbolo aikštelė buvo prie pat moterų bendrabučio. Tas bendrabutis vėliau buvo viešbučiu Kolūkietis, dabar irgi pirmas aukštas dėvėtų rūbų iš Europos komercinis, o antrame pilna keistų žmonių su daug apskurusių vaikigalių. To bendrabučio čakros aiškiai nevalytos nuo pat sovietmečio, tad  blogis taip ir taikosi sugriebti kiekvieną gyventoją ar šiaip praeivį už gerklės. Tiesiogine ir perkeltine prasme.

Taigi sovietų laikais moterų bendrabutis buvo taip sėkmingai organizuotas, kad viso bendrabučio moterų dušai buvo tik pirmo aukšto pusrūsyje su langais į futbolo aikštelę. Tik pritemus  pamatydavome jau švieselę iš tų langų ir konspiratyviai spirdavome kamuolį link švieselių. Tačiau taip paprastai  prisėlinti  negalėjai. Kolegialios moterys apipildavo verdančiu vandeniu sėlintojus, apmėtydavo šiukšlėmis, dušo langus uždažydavo, apkaldavo fanera ar skarda.

Bet ar tai rimtos kliūtys imliam paauglio protui?

Dažytus langus išdauždavo, fanerą pragręždavo, skardą irgi pramušdavo kaltuku. Kai kurios moteriškės nusispjaudavo  į stebinčius ir maudėsi po dušu. Kitos net leisdavosi į ilgas diskusijas su žiūrovais. Gražesnio kūno  maloniai, kitos piktai. Gražesnės turėdavo net savo gerbėjus, kurie kuldavo eilinius  stebėtojus ir žiūrėdavo į savas tik patys. Kitų neprileisdavo.

Nuvarytieji  eidavo prie turgaus tvoros, kur siautėjo užrakinti teitorijoje žvėriški volkodavai. Labai malonu kaip žinoma erzinti išprotėjuį šunį su  jo lojimo aidu per gerą kilometrą pačiam būnant už tvoros. O drąsa rodoma  buvo taip:

Vieni lodo kitame turgaus gale šunis. Tada drąsūs lipa iš čia per tvorą ir skuodžia kiek gali išgirdę šunis lojant kiek artyn. Jei pamatai juos vizualiai – jau kapiec. Nespėsi pabėgt. Reikėdavo skuosti įsiklausius į garsą.

 Taip ilgai linksmybės vyko, kol šunys sudraskė nespėjusią paskui brolį mergaitę. Mergaitę daktarai išgelbėjo, tik daug randų liko ant jos rankų. Bet šią smagią pramogą tėvai kardinaliai uždraudė. Sakė patys užmuš jei ras prie turgaus tvoros.

Ir dar daug tokių pramogų buvo prie Dzeržinkės turgaus  – arbūzų krovimas pavyzdžiui, gilzių kaulijimas iš kareivių palei karinio dalinio tvorą arba motociklų nuvarymas iš vogtų transporto priemonių sandėliuko prie Lenino rajono milicijos skyriaus.

Tai va aš ir   sakau – gal kartais ir gerai, kai vaikai prie  kompiuterio ar televizoriaus....