Karlitos kelias – 3

Šuo dar nepabėgo ir mes vis dar gyvename savo namuose. Visų atsitikimų auginant pirmą kartą gyvenime šunį nespėsiu papasakoti, tai šiam kartui atrinkau  kelis, ryškesnius: apie trenerį, tortą ir kalėdinę žiurkę.

Radome šunų trenerį. Dar tada buvo šalta ir treneris šeštadienio rytą tinkamai ryto šaltukui  kvepėjo degtine. Bet Karlita jo labai klausė, gal kai jis padvelkdavo savo akcentuotu kvapu tai ji prisimindavo  savo sunkios vaikystės dienas. Šiaip treneris man patiko ir su tuo degtinės kvapu. Jis visas buvo toks, kaip čia gražiau pasakius, sušunėjęs, į viską reaguodavo choleriškai it pats būtų šuo. BM niekinančiai įtarė, kad gal ir žmonos neturi, jam pakanka šunų. Aš pavydžiai žiūrėjau į taip susitvarkiusį gyvenimą vyrą.

Kai kelis kartus per stipriai  paspaudžiau Karlitos  nugarą, kai nevykdė komandos “gulėt”, tai treneris vos ne su siaubu atplėšė  mano ranką ir barėsi, kad taip žiauriai negalima. Patikėjau juo. Daviau 40 eurų ir treneris sakė visada savaitgaliais mūsų  lauks dar aštuonis kartus toje šunų aikštelėje Baltupiuose. Karlitai, matyt, treneris irgi paliko gilų įspūdį, nes kol atvažiavome namo ji apvėmė visą  opelio galą. Pati bandė susitvarkyti  - valė užpakalinėmis kojoms, bet  menkai  padėjo.

Karlita stengiasi. Tampo mane po gamtą. Aš tiek gamtos aplink savo namus dar nebuvau matęs. Dabar žinau visus aplinkinius kiek įdomesnius šunų (kai kurie gal net ne šunų) šūdus ir būtinai  kiekvieno pasivaikščiojimo metu  mes susirandame  tą pačią nudvėsusią per  Kalėdas žiurkę -  tai visų mūsų pasivaikščiojimų alfa ir omega,  nuo tos žiurkės jau abu ramiai sukame namo. Žiurkė tuoj baigs irti ir laikas mums pagalvoti apie  kitą pasivaikščiojimų tikslą.

Vakar, kai buvo mano gimtadienis, Karlita  apie  šeštą ryto pati pirmoji (net aplenkė BM) mane  pasveikino prie miegamojo durų. Aš skubėjau į tualetą ir staiga pajaučiau,  kad lekiu per daug greitai slydimo būdu. Pažiūrėjau žemyn įsitvėręs į sieną - prie durų mano draugė Karlita  padėjo mano gimtadienio proga  tortą iš kelių rudų šiltų ringių. Pasveikino. Tokios dovanos dar nebuvo  padovanojusi per  visas debiuto mūsų namuose savaites. Bet mano gimtadienio proga pasistengė.

Su šunimi labiau jaučiu  gyvenimo srautą, tas man buvo pažadėta Balkanų moters. Lyg anksčiau nebūčiau to srauto jautęs....

Yra ir pliusų. Miegu dabar geriau,  nes gaunu daug gryno oro gaiviais šeštos valandos rytais ir vėlai vakare, kai padorūs žmonės savo minkštuose krėsluose jaukiai  spokso į televizorius. 

Geras berniukas

Seniai, seniai, kai buvau  vienos vidutinės firmos direktoriumi geri vyrai paprašė: tokį gerą berniuką reiktų  įdarbinti. Gerų tėvų vaikas tas geras berniukas.

Įdarbinau jį  tokio mažo sunkvežimiuko vairuotoju. Vežiojo alų. Jei pamatysiu, kad vikriai sukasi - tai gal ir į pardavimo agentus kada nors pateks. Berniukas tikrai  buvo geras, tylus, vardu Marius. Bet kažkas buvo su jo akimis, per mėnesį jis du kartus nepataikė į mūsų sandėlio rampą ir vieną kartą kažkur susirado stogelį, gana  aukštai ir į jį įvažiavo. Man pasidarė labai gaila sunkvežimiuko.

Marius gangreit atnešė pareiškimą, išeisiąs jis iš darbo, Geras berniukas: pats susiprato - nekoks jis darbininkas. Ir į pardavimo agentus neiškops, per tylus ir per daug bijantis žmonių. Tą aptarę – atsisveikinome.

Paskui jį kelis kartus mačiau per žinias, trečiame ar ketvirtame plane tarp rimtų žmonių.

Ir štai skaitau:

Marius Janukonis paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje.

 Tas pats geras berniukas, kur daužė sunkvežimiuką…Tikrai Viešpaties keliai kartais nežinomi….

Iš karinių memuarų - AK 47 patikrinimas

Neseniai žiūrėjau Discovery laidą apie Kalašnikovo automatą ir ten rodė kaip AK 47 nebijo smėlio...tada prisiminiau...

Po aukštosios sovietų laikais teko pakliūti į tokius trumpus kursus miške prie Kauno, kur ruošė iš mūsų studentų karininkus. Per vieną paskaitą netyčia pabudau, kai majoras entuziastingai lygino amerikonų šautuvą M 8 su rusiškuoju AK 47. Kiek supratau AK 47 ir smėlio nebijo, ir vandeny neskęsta. Na beveik.
Kitą dieną davė kovinius šovinius ir poligone reikėjo šaudyti. Aš naiviai patikėjęs paskaita (majoras buvo rimtas vyras, ką tik iš Afgano) sugrūdau automatą vamzdžiu žemyn į smėlį, dar pasukiojau kelis kartus ir nustėrusiems kolegoms paaiškinau:
- Ką? Miegojote per paskaitą? Kalašnikovas nebijo smėlio.
Ir dribau šaudymo gulom pozicijon. Automatas nešaudė. Pertraukiau spyną, smėlis byrėjo, bet automatas nešaudė.
- Majore, - pašaukiau, - nešaudo.
- Na, parodyk, - dalykiškai priėjo prie naujokėlio karo veteranas.
Paklausė ar koviniai šoviniai, vizualiai apžiūrėjo automatą, trūktelėjo automato spyną, iš ten išvirto puskilogramis smėlio. Majoras nepatikėjo savo akimis. Dar kartą truktelėjo. Vėl puskilis smėlio. Majoras paraudonavo. Aš apdairiai pradėjau ieškoti atsitraukimo pozicijos. Apie taktiką bei strategiją jau buvau girdėjęs. Majoras pradėjo kaukti kaip sirena. Iš pradžių ultragarsu, po to jau matu. Rusišku nuoširdžiuoju. Mojuodamas automatu kaip kuoka pirmykštis žmogus pasileido link manęs.
Kažkaip nepataikė užtvoti ir net nepagavo. Laikiausi subordinacijos, toli nebėgau. Vis palaukdavau. Žmogus užduso rėkti ir bėgti.
Po to tik prašvokštė seržantui, kad man ginklo neduoti. Niekada. Jokio. Leisti sienlaikraštį ir į virtuvę. Man tiko. Tiesa po pirmojo sienlaikraščio numerio išleidimo jau pulko vadas sudraskė sienlaikraštį, uždraudė man bet kokią veiklą jo pulke, atėmė kelnes, kelnių diržą ir uždarė į dizenterikų palatą. Ten jau buvo visai ramu.
Visiems.

Мы из преглауды. 2 dalis

Prieglaudinis padaras tūnojo kampe koridoriuje ir jokio progreso nebuvo. Šuo liūdėjo ir nebendravo. Po gero pusdienio depresinė šuns savijauta pasiekė ir mus. Reikia kažką daryti. Nes lytis jo neaiški, besijaudindami užmiršome prieglaudoje pasitikslinti,  bet pažiūrėti bijojome, nes įkąs. Toks tylus kampe tūnantis neaišku kas  su dideliais aštriais dantimis.

 BM prisiminė, kad jai zooprekėse įpiršo šunų šampūną su makadamijų aliejumi, tad gal pabandome tą būtybę  iš to tamsaus  kampo nuprausti.

Dviese nunešėme šunį į vonią. Šuo iš pradžių nenorėjo, bet paskui atsipalaidavo. Švelniai kalbindami išprausėme. Iš po tamsaus prieglaudinio anglių ir geležinkelio rajono atspalvio pasirodė tikroji šuns spalva, malonus rudas atspalvis su lengva geltonumo nuojauta. Visai gražus šunėkas.

Šuo nuo šilto vandens ir žmogaus rankų  glamonių  suzmeko, atsipalaidavo ant kilimo jau arčiau mūsų ir, klastingai tuo  pasinaudoję, mes jį dviese apvertėme  ir sužiūrome, kas jis? Tarp užpakalinių kojų juodavo  kažkokia dėmelė. Ilgai žiūrėjome į ją. Nes mūsų patirtis buvo tik katiniškoji. Jis ar ji? BM nežinojo, todėl nežinojau ir aš, nes visus praktinius gyvenimo klausimus kuruoja ji, aš tik ten reikalingas kur reikia daugiau intelekto, tai yra  beveik niekada.  

 - Kiaušiukų nėra, -  po kelių minučių, neramiai laukiant kitiems šeimos nariams, nusprendė BM – Karlita.

Jeeee!Valio! 

Karlita. Kalytė. Šuniui leidome vėl atsiversti ant kojų. Makadamijų aliejaus atpalaiduota gera kosmetika kvepianti Karlita pradėjo šokinėti, žaisti  ir mes atsikratėme įtampos, kad turime piktą iš padilbų pakampėje  spoksantį  monstrą, kuris tik telaukia patogios progos  suleisti dantis į kokį minkštą mūsų šeimos narį.

Mes turime šunį.  

Мы из преглауды. 1 dalis.

Mūsų katė mirė ir Balkanų moteris pasiūlė įsigyvūninti šunį. Nes, pasirodo,  mūsų šeimos (pabrėžiu, visų iki vieno šeimos narių) svajonė buvo šuo. Kaip visada maloniai nustebau, pasipriešinau tik lengvais perbėgimais toldamas nuo apšaudymo zonos.

Tada išsirinkau kompe man gražiausią šunį -  rudąjį trumpaplaukį vengrų vižlą. Jei vižlo negausime  - tai  nors Burbonų braką.

Pats pigiausias – brokuotas brakas be dėmių -  kainavo 450 eurų. Jei su visomis dėmėmis tai kažkur į kosmosą nuo 1000 eurų.

Bet juk galima daryti ir šiaip gerus darbus, nebūtinai būti konsumerizmo auka ir vedžiotis tik pižoniškų veislių šunį su paltuku. Yra prieglaudos, kur išgelbėjęs šunį nuo mirties gali gauti grąžos  mana dangiškąja.

Šunų prieglaudoje taip dvokė, kad net aš susiriečiau  ir pasakiau:

-         Taigi kai tie šunys taip smirda, kur mes jį laikysime? Namie? Balkone?

-         Tėti, - paaiškino mažė, -  ir tu kartais smirdi, bet laikome namie...

Tada pareikalavau nors berniuko, nes namie moterų diktatūra man jau įkyrėjo. Sutiko. Prieglaudoje visi šunys kaip išprotėję lojo ir draskėsi nuo lenciūgų. Kampe radome liūdną šuniuką, kuris vienintelis nelojo. Užsimezgė kontaktas. Pavedžiojome, lakstė su mumis ir liūdnai nelojo. Aplankėme kelis karus tą prieglaudą. Mūsų šuo vis labiau nebelojo ir kiūtojo kampe. Tik labai švelniu liežuviu laižė mūsų rankas.

Palūžau.

 Jamam.

Tada prieglaudos vadė apžiūrėjo mus (žmones, ne šunį) ir pasakė, kad mums tikriausiai nepavyks, nes mes katininkai ir šiaip  iš išvaizdos...na žodžiu, netiki ji mumis. Na manimi tikėjo turkai, kurdės ir švedai. O dabar kažkur Rasų gatvės užkampyje  man neduos nelojančio šuns?

Atidavė.

Karlita. Taip pasirodo prieglaudoje buvo vadintas  mūsų šuo.  Galūnė -a truputį mane įtempė. Bet pagalvojau kaip visada blogai nugirdau. Karlito. Senas geras filmas “Karlito kelias” su Al Pačino. Garbingas gangsterio vardas. Mano šuniui tiks.

Smirdantis Karlito parvažiavo drebėdamas su mumis namo ir iškart apmyžo svetainės parketą. Atsargi  prieglauda prikrovė pusę mašinos senų laikraščių. Dabar supratau kodėl  klausė ar didelis namas?. Reikės uždengti tais senais laikraščiais visų keturių kambarių ir virtuvės parketą, nes visur gangsteriškai pridirbs mūsų šuo. Lyg čia jam būtų Niujorkogatvės.

Lėtas ir trys

Kas vakarą, kai parvežu mažę iš darželio, ji šaukia:

-         Kas greičiau iki durų! Viens, du, trys!

Ir lekia, aš paknopstomis kinkuoju iš paskos. O lauke žiema, ledas, sniegas, slidu. Ir, bebėgdamas šimtą metrų  iki amžinos antros vietos, prisimenu.

Jaunas naiviai įsivaizdavau – žmogus, sulaukęs penkiasdešimties, sėdi visiškai paskendęs minkštame odiniame  fotelyje, rūko pypkę su kvapniu egiptietišku tabaku ir gurkšnoja iš storos stiklinės viskį. Per vakarą pasako kelias protingas mintis, gyvena lėtai,  savo memuarams palikęs  visus nuotykius. Ir mada dabar tokia yra. Lėto valgio restoranai, lėtos dvasingos merginos, lėtas kuisimasis  savo sodelyje.

Deja. Jei vakare opera, tai po darbo leki uždusęs, nes nespėsi, jei tavo  moteris, kuri turėtų būti geroji namų dvasia, tai ji visa triukšminga ir sako davaj, davaj, nesėdėk, mes nieko nespėjame, jei mama, tai ją dar visur reikia nuvežti, irgi nesėdi vienoje vietoje, jei redaktorius, tai jis su visokiais dedlainais, sugalvotais pažiūrėjus  filmą “Dingti per 60 sekundžių”, jei darbe -  tai tik avarijos, jokio planingo lėto darbo. Jei ir dirba kas lėtai, tai elektrikai ir santechnikai, kurie tvarko tas avarijas.

Taigi bėgu paskutinius metrus iki finišo, žingsnis, kitas ir ūmai pasaulis apsiverčia. Guliu ant žemės, matau dangų, vėl prisitvojau. Aš taip įspūdingai griūnu. Aukštas gana  ūgis ir nežmoniškas svoris ir dar taip kvailai nuo regbio laikų įpratęs kristi ne ant rankos (nes sulūš), o visa kūno plokštuma. Garsas didelis ir dulkės arba snaigės pakila nuo žemės geru pusmetriu. Žmonės, kurie tai mato, paprastai puola prie manęs. Žilas vyriškis, tikriausiai mirė, pagalvoja. Nes taip garsiai ir plačiai krito. Aš paprastai atsikeliu pats, rankos pagalbos neimu. Negi kiekvienam aiškinsiu  – dar turiu tuos kritimo refleksus.

Prakeiktas  lėtas gyvenimas, kur jis ir kas jį matė? Šią žiemą jau taip virtau  - nuo skubam, lekiam, greičiau  - tris kartus.