Šokau ir dainavau, pagaliau

Visais laikais nei vienas muzikos mokytojas net neįtarė, kad turiu nors kokius muzikinės klausos rudimentus. Šokti? Net meška cirke nelabai sugebėčiau dirbti.

Bet. Visada sakiau – anksčiau ar vėliau gyvenime privalo pasisekti. Tereikia atsipalaiduoti ir laukti. Vakar  šokau ir dainavau TV ekrane.

Vakar malėmės su maže “Chorų karų” filmavime ir prie mūsų priėję žmonės paprašė mūsų pašokti ir padainuoti kartu su aklųjų choru. Na aš tikrai  nelabai gerai matau, tą iškart pripažinau. Dainuoju dar blogiau. Tad tik pasitikslinau: 

-         Bet jie juk visi gerai dainuoja? O man neleisdavo dainuoti niekas niekada.

-         Nieko, jūs mojuosite balionėliais, galite ir nedainuoti. Daina “Stand by me”. Ten nėra ką dainuoti, tik svyruoti.

Taigi aš buvau nusamdytas šokti kordebalete, nes užmiršau pasakyti, kad ir šokti net Balkanų moteris  manęs neišmokė. Nors valso žingsniukus buvo kreida ryškiai išbraižiusi ant grindų.

Taigi vakar jei TV ekrane per Chorų karus aklųjų chore matėte dar ne visai aklą, raudonu megztuku  vilkintį labai laimingą artistą su keturiais balionėliais už viso choro nugarų – tai buvau aš. Kažkiek net pataikiau svyruoti. BM tvirtino, kad 4 balionėliai paskutinėje eilėje pataikė pasvyruoti visus penkis paskutinius "Stand by me" taktus. Mažė svyravo  priekinėje eilėje.

Gyvenime visada  pasiseka, tik tereikia kantriai  sulaukti to momento.

Pirmi požymiai, kad blogai

Vakar iš Lenkijos gavau dvi Grombčevskio knygas, tai naktį ir rytą virškinau kalnus naujos informacijos. Mažė atsikėlė anksti ir BM man ją įgrūdo jėga nuvežti į darželį Šiaip pati visada nuveža vėliau neskubėdama. O dabar užsigeidė - spėsi, maždaug, tėvas tu ar ne tėvas. Na šiek tiek laiko dar buvo, įsisodinau mažę į opelį. Pakeliui su maže  maloniai pagvildenome kelias temas: ar opeliai geriau ar škodos, kaip perskaityti visas knygas ir kada galima mažei  bus žaisti protmūšyje ir panašiai. Jau buvome beveik prie Sigmos, kai iš užpakalinės kėdės po ilgesnės pauzės pasigirdo  naujas klausimas  - kodėl nevedėme jos į cirką prie Ozo. (jo, padarėme taip negerai, patys nuėjome su BM į Cirque de soleil, nes baisiai  brangūs  bilietai, o mažės nepaėmėme...).

Ėėė, pagalvojau ūmai, kodėl  ji šneka ten iš galo? Taigi turėjo būti šiandien  darželyje ir šaltas prakaitas perliejo nugarą, taigi aš ir vežu mažę į darželį. O darželis tuose pačiuose Baltupiuose, mes juos seniai pravažiavome, atstovėjome nuo tų prakeiktų Baltupių  ilgiausią  kamštį...

O kaip mes lėkėme atgal į darželį, mirksėdami posūkių lempelėmis, opelis lėkė beveik kaip BMW. Iš darželio, kadangi jau vėlavau darban, važiavau, (sorry, komisare Skverneli), pažeisdamas visas taisykles ir per A juostą

BM ir kitos moterys, negalima vyrams duoti užduočių, iškrentančių  iš jų rutinos rato, nepavyks vyrams jų atlikti vistiek.

Karlita - 5 ir romanas –3

Na aišku vyrų žinovai pasakys, kad moterys yra svarbiausia vyro gyvenime, o ne kvaili šunys ar nesuprantami romanai. Bet atsakysiu taip:  po pirmo penkiasdešimtmečio prioritetai keičiasi. Vyro po 50 akiratis prasiplečia, jis aplinkui jau mato ne tik moteris. Kaip bus po antro  penkiasdešimtmečio dar nežinau. Bet  bus manau labai gerai jei skirsiu tamsą nuo šviesos.

Taigi kas geriau  romanas ar šuo?

1. Šuo visada namie, laižo rankas ir tik tereikia švilptelėti – atbėga vizgindamas uodegą. Romanas dabar toli, leidykloje, vėliau bus kažkur lietuvių raštijos pakampėse, ir ką ten su juo darys kokie negeri žmonės (kritikai)  - juoda paslaptis. Jam jau nebešvilptelėsi.
2. Šuo tuštinasi ir šlapinasi, šunį sekioji  su maišeliu ar netgi dviem. Romanas tuo požiūriu švaresnis, neteršia aplinkos visiškai. Nebent nusivylę skaitytojai perskaitę keiksis ir mėtys sudraskytas romano liekanas autoriui po langais....
3. Dresuoti reikia abu. Romanas gal net sunkiau pasiduoda  dresūrai, linkęs gyventi nepriklausomą  gyvenimą. Šuo gi komandas “gulėt” ir “sėdėt” vykdo,  net kai liepia BM. Romanas gi komandos “rašykis pats, blet” – niekada. Viską už romaną reikia padaryti pačiam.
4. Pažintys vedžiojant šunį yra, tačiau daugiau  - kaip čia mandagiau pasakius – pensijinio amžiaus arba arti. Romano pažintys gal dar bus, bet kol kas niekam neįdomu kas tas autorius. Reikia pačiam verktis  emaile, kad atsakinga darbuotuoja  iš leidykos susimylėtų ir paguostų  -  viskas tvarkoje, neverk, bus gerai.
5. Pinigus šuo atim, romans - duod.

Kaip mes rašėme romaną – 2

Romaną pabaigiau Čeburaškos (šiaip Kūlverstuko, bet labai jau rusai juokiasi, kai išgirsta) ir krokodilo Genos metodu. Žodis žodin  kaip jie sakė per iškilmingą prakalbą atidarant objektą – mes statėmė, statėme ir pastatėme.

 Rašiau, rašiau ir parašiau. Tai bene lengviausia romano dalis. Kiūtai  sau kur kamputyje, paprašęs labai nejudinti, ir tavo ranką kažkas vedžioja. Easy. Lyg šokti Trinidade  karnavalą. Bet po to pradeda rodyti savo intelektą gerieji žmonės iš Sezuano (sorry, leidyklos). Taip  paprastai pasako -  reikia perrašyti pirmus  dešimt skyrių. Mažokai teksto ten, ir trūksta naratyvo.

Štai šitą žodį – naratyvas - labai gerbiu. Dar gerbiu ir kitus tokius žodžius – onomatopėją, oksiumoroną. Jie dvelkia dulkėtu senosios graikų kalbos profesoriaus  kabinetu ir pasiutusia filologine   išmintimi.Vienu žodžiu aš jo nesuvokiu. Bet. Panaudodamas savo protų kovų veterano patirtį išmąsčiau taip. Naranjo – ispaniškai apelsinas. O ta pabaiga tyvas tai savaime suprantama aperityvas. Įsivaizduokite blogą labai Gvadalacharos priemieistį. Įeini į dar blogesnę nei rajonas bodegą:

-         Uno naratyvo, per favor.

Barmenas, trumpomis indėniškomis kojytėmis  ir  su ilgais ūsais, pastūmia tau drumsto gėrimo ir  iš po sombrero prakošia pro dantis:

-         Dos pesos. 

Tu paragauji ir iškart  išspjauni tą naratyvą už du pesus. Jokio apelsinų skonio, tik baisus saulėje džiovintos kirmėlės skonis. Tėški  stiklą atgal ant barstalio, pasakai - no dos pesos, bet ūmai tau krūitnę perplėšia pistoleto kulka.

Spėji tik išstenėti  niekšui barmenui po sombrero:

-         Perche?

Niekšas gvadalacharietis nusispjauna ant tavo vėstančio lavono (pagaliau nebekaršta ir Meksikoje) ir atsako:

-         Perche....perche...naratyvo pericoloso!

Taigi perrrrrrašiau trečdalį romano. O antrą kartą rašyti tai jau sunkus darbas, o ne Karibų salos karnavalas. Vėl skaito gerieji žmonės iš leidyklos ir nieko nesako. Bus kontrolinis šūvis ar ne? Skaito gal mėnesį. Ir staiga liepia atvažiuoti. Ir pasako antrą svarbų tarptautinį žodį, susijusį su lenkišku honoru. Šitą žodį tai aš jau suprantu (nes tikras vilenčikas ir augau prie turgaus) ir gerbiu. Honoraras. Gerieji žmonės iš leidyklos man praneša, kad naratyvas geras, netgi pagaunantis, sunku atsitraukti nuo teksto, ir liko mums  tik aptarti menką honoraro klausimą. 

Karlitos kelias – 4

O pas mus vyko šuns kilimas savo savivokos laiptais į  viršų. Dar daug ko bijome, pavyzdžiui mašinų, bet tai ir gerai. Labai bijojome  žmogaus su lempute ant galvos vaikštančio ankstyvą tamsų rytą, bet ir aš tokio privengiau. Kai pamačiau pirmą kartą jį besiblaškantį po mūsų miškelį ilgai galvojau – gerai, Donbaso šachtininkas, bet ką jis čia mūsų biednoje Baltupių žemelėje gali naktį išsikasti? Dabar rytais jau  pakankamai šviesu, tai ir žmogus su lempute ant galvos nebesirodo.

Karlita vis drąsiau uostinėja aplinką ir neseniai atliko pati sau žygdarbį. Išdidžiai pakėlusi uodegą man atnešė  kalėdinės žiurkės (tos pačios iki kurios mes eidavom ir pagarbiai apuostę nuo jos sukdavome namo) gerai fermentuotą lavonėlį. Tiksliau jo pavasarines liekanas, prilaikomas atskirų kailio fragmentų. Įveikusi žiurkės lavonėlio baimę  -   ji jau  beveik nieko nebebijo.

Tiesa, Karlitą  sterilizavome. Dabar ji vos  juda, bet aš jai viską atleidau. Kai jai buvo  visai  blogai, tai ji glaudėsi  prie manęs, laižė švelniu liežuviu mano rankas (šimtą kartų  švelnesniu  nei  kačių liežuviai) ir didžiulėmis drėgnomis akimis žvelgė į mano sąžinę. Aš jai buvau svarbiausias žmogus, bosas ir šeimininkas. Išdidžiai  tą nuostabų  Karlitos suvokimą apie hierachiją šeimoje nurodžiau BM bei mažei. Jos  suprato ir pagarbiai nekomentavo. Ilgai – ko gero visą gyvenimą -  tokio momento laukiau.

Aš – šeimininkas Nr.1. Mane laižo liežuviu visada pirmą. Teisingas  šuo.

 Gyvenimas gerėja.

Kauno ponia arba iš mano vasarų kaimo istorijų

Graži Kauno ponia Pulcherija iki karo  buvo ištekėjusi už aukšto Lietuvos karininko.

Atėjo bolševikai ir nukankino jos vyrą. Taip sakydavo kaime ji ir po karo, ir dukra jos taip garsiai sakydavo.

Pulga sugebėjo išsisaugoti save ir dukrą savo kaime, jų neištrėmė. Buvusi karininkienė tapo gera kaimo siuvėja, ilgai sovietų laikais sėkmingai  siuvo  ikikariniu Kauno stiliumi. Išsižiojusioms kaimo mergoms pasakojo apie  šilkines apatines  Kauno ponių kelnaites. Kai nutrunka jų gumelė, tai šilkas toks švelnus, toks slidus, kad kelnaitės iškart nukrenta žemiau kelių. Laimė, kad  ponios Kaune nešiojo ilgas sukneles, tai ji sustojo, kai taip jai atsitiko,  ir įsidėjo  kelnaites į rankinuką. Ir toliau vaikščiojo po Kauną.

Pulga antrą kartą  neištekėjo, bet draugavo su kunigu iš tolimos parapijos. Važiuodavo į svečius pasipuošusi. Bet ir tas kunigas po karo  pakliuvo į bolševikų kalėjimą. 

Jos dukra buvo irgi graži ir gero būdo. Bet susirado biedną vyrą. Buvusi Kauno ponia  labai nenorėjo tokio žento. Kai jis šiais  laikais  bandė ūkininkauti,  tai juodųjų kalakutų nesugebėjo  auginti  Jo juodieji kalakutai tupėdavo aplinkiniuose medžiuose. Kalakutai išskrisdavo pas kaimynus, kaimynai neatiduodavo kalakutų. Mūsų anys – niauriai atsakydavo į prašymus gražinti skraiduolius. Nudobti irgi negalėjo kalakutų, nes žinojo jų vardus. Tai pragyveno su tokiu gero būdo vyru Pulgos duktė 53 metus. Sakė tiek metų ir nesibarė.

Palaidojome Kauno ponios dukterį šią  savaitę. Ikikarinis Kauno ponios Pulcherijos stilius  buvo bematomas tik  pas vyresnę anūkę, kita, išaugusi pilkame  provincijos mieste, jau suvis nebeturėjo laikinosios sostinės  šarmo, o proanūkė...Proanūkė  - jau  visiškai  gariūninė  mergikė.

Per tris kartas visiškai pradingo Kauno ponių stilius. 

Kaip mes parašėme romaną - 1

Pirmiausia  tai man atsirado noras. Kiekviename amžiaus dešimtmetyje  ką nors įdomaus  nuveikdavau, tai dabar  atėjo baisiai  niežtintis noras parašyti didelę popierinę knygą. Po trumpos analizės išsiaiškinau, kad reikia rašyti romanus. Juos skaitytojai  dar skaito. Apsakymų ir eilėraščių skaitytojai neskaito. Tad paskambinau  į vieną mažytę leidyklytę. Sako gerai, rašyk, spausdinsime, tik 10000 litų reiktų iš tavęs. Visada įsivaizdavau, kad rašytojams moka honorarus, o ne  rašytojai moka pinigus skaitytojams, kad skaitytų.  Nors matyt vėl  atitrūkau nuo septynmyliais žingsniais šuoliuojančio progreso. Bet nutariau kreiptis į dar vieną, jau didelę leidyklą.

Didelės leidyklos bosė su atsakinga darbuotoja  sutiko mane kaip žmonės. Pavaišino restorane moderniomis salotoms iš  stiklinių (mano laikais degtinė buvo geriama iš tokių) ir paklausė:

- Nu, tai apie  ką norite rašyti?

Sakau;

-         Šnipų romanas. XIX amžius.

-         Tai kažką jau turite parašęs?

-         Ne, aš net nepradėjau, nes nežinau kaip rašomi romanai. Planą tik turiu.

-         Ai nieko, - atsakė didelės leidyklos bosė, - nelabai kas Lietuvoje ir žino kaip rašyti romaną. Na gal išskyrus ...ėėė...na....

Stojo nemaloni pauzė. Visoje lietuvių literatūroje greitai neatsirado šauniai  suregzto romano pavyzdžio. Tada aš pademonstravau romanų rašybos žinias:

-  Noriu parašyti kaip Diuma ir Balys Sruoga.

-         O, gerai,   - atsakė bosė, - tinka.

Tada dar paprašiau duoti man moteriškę, kuri man paaiškintų kas yra romanas ir taisytų nukrypimus visokius nereikalingus.

Patarėja buvo paskirta ta pati atsakinga darbuotoja. Ji paaiškino, kad 90 procentų skaitytojų yra moterys ir romane būtina meilės  linija. Tų linijų pagal planą ir buvo vos dvi, tai trečia man visai nekliudė. Pagalvojau, ogi tikrai, pagrindiniai herojai tai kieti vyrai, moterys turi sukiotis aplink tokius, tad meilės linijas laisvai įtrauksiu. Ir visi patarimai.

Sakė, atsiųsk kai ką nors parašysi. Kai atsiunčiau  beveik trečdalį romano skyrių, tai atsakinga darbuotoja  paaiškino:

-         Kažkas gali pavykti. Romano rašymas tai du žodžiai: integralumas ir intensyvumas.

Ir liepė dar perskaityti tris knygas. Velso fantasto, amerikonės iš Sanfrancisko ir ruso iš Niujorko apie knygų skaitymą. Velso fantastas visai nepatiko ir neskaičiau. Rusas patiko, perskaičiau. Amerikonės  knygos ir negavau. Parašiau pusę skyrių. Nusiunčiau.

Atsakinga darbuotoja  pasakė:

-         Jau geriau. Matau supratai  tuos žodžius apie integralumą r intensyvumą. Perskaitei tas knygas?

-         Na tik vieną...

-         Ai, tai gerai, daugiau ir neskaityk nieko. Ir rusiškų knygų neskaityk. Nes labai  rusiškai galvoji. Rašyk tik. Kuo daugiau parašai, tuo geriau. Paskui pradžią perrašysime.

Ilgai galvojau, kodėl  išrinko mane romano rašymui taip iš karto ir ilgai negalvojusios. Ir supratau - visi šiuolaikiniai rašytojai liesi, geibūs ir nukvakę nuo meno   žmogeliai. Aš buvau storas ir didelis ir ne nuo meno. Joms tai patiko. Tai yra aš patikau. Taigi šio romano atsiradimo pirma priežastis – aš gražus.

Tokių rinkimų mums nereikia

Pasipiktinau visiškai nedemokratišku rinkimų komisijos darbu Krutulio rinkiminėje apylinkėje  Vilniuje. Kaip paruošiami, man labai įdomu, dirbti su rinkėjais tokie žmonės? Jie dar pinigus už tai gauna? Kur žiūri Justinas Žilinskas?

Atšuoliavome su maže - ir pašnekėję pakeliui apie demokratiją - prie komisijos staliuko visiškai laimingi ir mums ten davė visokių popieriukų. Mažė laiminga paėmė ir kultūringai (nes su nauju anglišku raudonu paltuku) padėkojo:

-         Ačiū.

Rinkimų komisijos narė susileido ir pasakė:

-         Šaunuolė, kad senelį  atsivedei į rinkimus.

Mažė net apsižvalgė, kur ir koks  tas  rinkiminis senelis. Man daėjo kaip visada vėliau.

-         Tėvas aš, - rūsčiai paaiškinau.

Bet rinkimus nepataisomai subjaurojo. Demokratijos neliko, mažė susidomėjo savo rinkiminiu seneliu. Mums  tokių rinkimų nereikia.