Reikia
susitvarkyti Gruzijos įspūdžius. Kai užrašai geriau atsimeni. Tad apie šventas
vietas ir pirštus. Nuo Tbilisio metro
stoties Didube su turgumi, kaip pas mus prieš 30 metų per blokadą, iki
Mcchetos važiuoja maršrutka tik už 1 larį.
Mcchetoje yra Sveticchovelis, pagrindinė Gruzijos
šventykla, stovi nuo XI amžiaus. Šventa vieta. Kaip tik pro mus pakiliai nusiteikę vyrai nešė aukojimui gyvus avinukus. Tolėliau, šešėlyje juos ir
papjovė. Psichės patvorinės gidės šūkavo, kad tik už 20 larių viską mums
parodys. Ir, kai atsisakiau tų patvorinių gidžių, mane po šventyklą vedžiojo
Dievo pirštas. Pirmiau parodė vieno iš
karališkosios gruzinų giminės Bagrationų antkapį šventovės grindyse, kuris žuvo tik 22 metų daugybę
rusų pražudžiusiame buko Muravjovo
turkiškojo Karso šturme. Pasižymėjau sau – rašiau apie tai VK straipsnį.
Tada dar
pasislinkau į dešinę nuo altoriaus ir ten. ..Šito net negalėjua
įsivaizduoti, antrasis
pirštas.parodė – ten palaidotas mano
romano personažo grafo Simoničiaus sūnus, miręs paauglystėje.Toks prisilietimas
prie istorijos (paliečiau antkapį pirštu), kurioje pats buvau paskendęs ir
skandinau kitus savo romane –labai stipriai užkabino. Toks geras šiltas
bendrumo su gruzinų šventove jausmas mane užplūdo. Kas dar laukia manęs
Mcchetoje? Gruzijoje? Ką dar parodys dangiškieji pirštai?
Mcchetoje
suvenyrų gatvėje pirštas, išdrožtas iš medžio, parodė kur eiti į Wine Cellar.
Ten mūsų laukė Zigfrydas. Šnekus senas tvirtas
gruzinas, tik gal kiek drebančiais nuo parkinsono pirštais ir
mamos trauma dėl tokio vardo nuo vaikystės, nes šiaip jis normalus
Grigolašvilis, o mama mėgo Vagnerį, visiškai beprotiškai.
Taigi Zigfrydas
dvi valandas mums pasakojo ir vaišino
savo naminiais vynais, o jo šou viršūnė buvo
vynuogių degtinė. Čača tai degtinė iš vyno išspaudų, o Zigfrydas varė
degtinę iš saperavi vyninių vynuogių sulčių. Patikėkitė – kaip diena ir naktis
skyrėsi Grigolašvilio vynuogių degtinė nuo įprastos gruziniškos
čačos. Nusipirkome pas jį tos gerosios degtinės - puslitrį. Kainą gėda ir
sakyti – tik 5 lariai. Primenu: Mcchetoje rodo medinis pirštas su užrašu Wine
cellar į tuos dangiškuosius slėpinius.
Ir paskutinis
parodymas pirštu, kurio nesupratau. Po
kelių dienų Kachetijoje į vyno kelią išvykome vienu taksu su anglais Pam (nors
ji airė) ir Tomu. Po kelių vyninių išsikalbėjome. Malonia su Tomu sutarėme, kad rytų europiečiai geria geriau
nei britai, kad britų imperija buvo gerai bei ohoho ir nėra čia ko jiems (Tomui
ir kitiems britams) atgailauti, kad abu stovėjome regbyje pirmoje linijoje,
sustojome grumtynių stovėseną, tikome vienas kitam, tik jis žaidė regbį
Oksforde ir dar truputį mokėsi ten, tad
sutarėme vakare išbandyti Zigfrydo degtinę pas mus ketvirtame aukšte su vaizdu
į Alazanio slėnį. Ir jie pasiteisinę – kad yra supuvę degeneratai iš
Vakarų - nuėjo pamiegoti prieš naktinį
vaizdą balkone į Alazanio slėnį.
Mane sudomino
jaunojo Tomo atostogų planas – Gruzija, Armėnija, Rusija ir Mongolija per 2
vasaros mėnesius. Va taip, pagalvojau, ruošiami dar Secret Service kadrai senais
metodais, paima iš Oksfordo klasikinį filologą, truputį sportininką, išmoko
gerti su rytų europiečiais ir pasiunčia
į pažintinę kelionę po buvusios Rusijos imperijos pakraščius. Bliamba, kaip būsimame mano
antrame romane.
Tad smagiai
grįžau ir pravėręs šaldytuvo dureles
apšąlau. Zigfrydo puikiojo pusbutelio ten nebuvo. Namų tvarkytoja (namų
darkytoja, po velnių) pasirodo viską tvarkė ir kažkodėl sugalvojo išpilti
išvažiavusių svečių gėrimus velniop. Atgailavo šeimininkai, atgailavo tvarkytoja-darkytoja.
Gruzinams negali neatleisti. Atleidau, jie atnešė čačos. Bet vakarėlis jau buvo
apgadintas. Tas britas, pasiųstas į
buvusios rusų imperijos pakraščius, būtų įvertinęs Zigfrydo degtinę, o dabar
kažko trūko....
Ir tai buvo
paskutinis Dievo pirštas Gruzijoje, bet ką jie ten, viršuje, man juo norėjo parodyti?
Gal kad antrasis
romanas bus geresnis už pirmąjį? Ir jau laikas jį rašyti?
