Tai mano pirmasis
sąmoningas prisiminimas iš “Žalgirio”
stadiono. Kai Miša Averbuchas buvo “Žalgirio” vartininku aš buvau mažutėlis.
Tėvas tempdavosi mane į stadioną. Gyvendamas
tarp turgaus ir stadiono gyvenimo aistros kupinus garsus girdėdavau iš
abiejų vietų. Turgaus naktiniai garsai – tai volkodavų lojimas naktimis bei
liūto stūgavimai tarp socialistinio lagerio blokinių namų kai atvažiuodavo keliaujantis zoocirkas. Egzotika visiška. Stadiono garsai
buvo trys: kai goooolas, kai penalkė ir kai mazila
nepataikė. Tie trys garsai buvo
skirtingi. Penalkė dvigubu piku,
nes pirmas pagarsėjimas kai tėisėjas rodo ranka į tašką, antras kai įmuša.
Odinio kamuolio meistrai penalkes
įmušdavo. Įvartis iš žaidimo buvo vieno garsinio piko. O nepataikyta
šimtaprocentė proga tai staugsmas su
skausmingai krintančia žemyn kreive aaaaaaaaa.
Taigi Averbuchas buvo galingo stoto vartininkas,
bet su kažkokiu keistu teatrališkumu. Jei plodavosi ant žemės, tai vizualiai
labai skausmingai. Tribūnos to jo teatrališkumo nelabai mėgo. Bet Miša buvo pranašas. Šių laikų futbolininkai pamėgo tą traumų simuliaciją, vaidybą, viską
ką darė Miša, tai galite įsivaizduoti tą pirmąjį futbolo artistą. O dabar
epizodas, kurį prisimenu pirmą iš futbolo stadiono.
Smūgis į
“Žalgirio” vartus. Averbuchas bando
pagauti kamuolį, lyg ir nugriūna ant kamuolio, bet kamuolys prasisuka
pro jo rankas ir lėtai lėtai rieda į vartus. Averbuchas tragiškai išsidrėbęs ant
žolės – padariau ką galėjau, dėl įvarčio kalti žiopli gynėjai.
Publika rėkia
visom Vilniaus kalbom:
-
Pažiūrėk
atgal, kvaily! Gaudyk kamuolį!
Averbuchas vis dar tragedingoje
scenoje, guli ir rodo kaip jis
stengėsi, tai gynėjai kalti. Bet publikos riksmai pasiekia ir jo ausis.
Kamuolys dar rieda , kitas vikresnis būtų pagavęs, bet Averbuchas didelis ir
vis dar savo tragiškoje rolėje. Neišeina iš vaidmens.. Ji nebėga paskui
kamuolį.Kamuolys lėtai lėtai įrieda į vartus.Atrodo nuo tada Averbuchas ir liko
tokiu prastu vartininku, psichologiškai palaužtu, sirgalių nenumylėtiniu.
Nuo tada tvirtai žinojau visos Žalgirio bėdos per tuos nevykusius vartininkus, kol į vartus stojo Jurkus
ir prasidėjo Lietuvos futbolo aukso
amžius su Zelkevičiumi, Danisevičiumi, Mackevičiumi, Ivanausku, Narbekovu
iIr kitais. Geresnio, nematyto Lietuvoje
nei dabar, nei anksčiau, futbolo
meistrais..
Bet tai istorija visai ne apie futbolą. O apie poeziją. Didysis Averbuchas
sužinojo, kad poetas valkata iš Piterio parašė eilėraštį kaip futbolininkas dulkinasi
Neringos kavinės pagalbinėse patalpose
su žmona, aukštai pakėlęs ant stalo jos kojas. Poetas Averbuchui
pavydėjo gražios žmonos.Vartininkas žadėjo užmušti poetą, jei pagautų.
Kaip pasisuka likimas. Dabar tas nepadorus eilėraštis apie dulkinamą
vartininko žmoną yra atspausdintas “Neringos’ kavinės meniu garbingoje
vietoje. Vartininką Averbuchą prisimena tik tokie trenkti įrūdiję vinys iš
dvidešimto amžiaus (citata iš “Svetimų” poezijos) kaip aš, o tą eilėraštį parašė būsimas Nobelio premijos laureatas.
Irgi žydas, berods pavarde Brodskis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą