Makiaveliška naktis

Kai būna labai rami naktis, tai sode girdime geležinkelio triukšmus nuo Naujos Vilnios arba Antakalnio tolimą ūžimą. Dienomis ūžia bolgarkės ir vejapjovės. Sodų  nakties pagrindiniai garsai  – tai šunų lojimas, bet neseniai mus ištiko ir ypatinga garsų kupina naktis. Prieš Jonines.

Prie sudeginto sodo namelio pasistatę didelę palapinę kartais pašvęsti susirenka taksistų (vyrai) bei troleibusų vairuotojų (moterys) šeima. Lietuviai, nes groja Ivanovos Bunkės Zvonkės Dilės melodijas. Ir aš  beveik suprantu Dilį, Zvonkų bei Bunkų – Ivanovos garsų neįmanoma ištverti  ilgiau nei pusvalandį. Apie tai informavau taksistų šeimą labai mandagiai, bet garsiai, priėjęs prie jų tvoros.

-         Taigi rytoj Joninės, - nustebę  atsakė taksistai,  - mes švenčiame.

Tačiau sukluso ir išjungė savo garsus. Pabandė tyliai gerti. Bet po penkių minučių ir kelių stikliuko ratų – vėl įjungė Įvanovos dainas. Ir da garsiau. Na negimė toks žmogus, kuris sugebėtų tyliai  gerti.

BM paaiškinau – kiekybinė persvara bei stiprėjanti alkoholinė intoksikacija taksistų šeimos pusėje. Tada BM pasiūlė makiavelišką  planą: iškviesti policiją ir gal taip jie nurims. Mes net nenujautėme  kas prasidės.

Policija atvažiavo ir policijos efektas buvo toks pats, kaip mano parėkavimas prie tvoros. Lygiai penkios minutės tylos. Bet. Taksistams pasidarė įdomu, kas gi tas negerasis Joninių nemėgėjas soduose. Ir jie greit vieningai nutarė – Mečkos darbas. Mečka - na jus supratote, kurio kaimyno ex-praporo tai slapyvardis....

Taigi taksistai nuėjo prie Mečkos tvoros ir pradėjo jį garsiai keikti. O jų abipusė neapykanta yra sena. Taksistai įtaria, kad tai Mečkos ir kito kaimyno darbas yra jų sodo namelio sudeginimas. Todėl  jie  principingai saugo savo sudegusio namelio liekanas kaip daiktinį įrodymą byloje, bet policijai nepavyko rasti padegėjų. Mečka, kaip buvęs kariškis, tuoj pat nustatė priešininkų  kiekybinę persvarą, prisiminė policijos kvotas dėl padegimo  ir keikėsi tik savoje tvoros pusėje. Mečkos balsas toks galingas, kad pabudo visų sodų šunys. Nuo Saulėtekio ki pat Naujos Vilnios. Dar vieni kaimynai principingai įjungė blerbiančią žoliapjovę, kad perrėktų abiejų pusių keiksmus. Taksistai nustebo  – jie nebegirdi Zvonkės Bunkės dainų. Ir pareikalavo leisti  jiems paklausyti muzikos. Nes rytoj Joninės. Jie švenčia. Na ir kas, kad naktis.

Tada dar kartą atvažiavo policija. Kvietė policiją kas tik netingėjo. Policija išrašė baudą triukšmautojams. Tie atsakė, kad nemokės tokių nesąmonių. Nemokėjo, nemoka  ir nemokės. Nes jų namelis sudegintas, o policija neranda padegėjų.

Aš kartais  prabusdavau ir ilgai tamsoje girdėdavau visas viso jų nelaimingo gyvenimo nuoskaudas iš padegėlių sklypo. Vienas neturi darbo, žmona jį varo į Angliją. Kita seniai nebeduoda savo vyrui. O už ką jam duoti – smirda ir pinigų neatneša. Paskui  mažas vaikas įkrito į laužą. Trumpam visi išblaivėjo ir bandė gydyti vaiką. Garsiausiai rėkė moteris, kad reikia kažkam apmyžti vaiko odą. Labai padeda. Paskui vėl visi keikė Mečką, kai vaikas nurimo verkti. Mečka keikė atgalios. Tada mušė vieną saviškį, kuris veržėsi mušti Mečką, nes pasodins. Ir taip iki  aštuonių ryto...

O gal jei nebūtume kvietę pirmą kartą policijos, gal nebūtų tiek  triukšmo? Patys juk kalti. Taksistus makiaveliškai išprovokavome?

Ričkos patrankų vamzdžių valiklis

Kartais aš suabejoju velniams rakinti automobilius ar namelį sode, kai mes turime kaimyną Ričką.

Jo namelio lauko sienos apkabinėtos kaukolėmis ir kaulais. Gražu savotiškai, taksistams patinka, kaukolių ir rąstų stilius primena Valhalą. Valhala - tai tokia vieta, kur amžinybėje puotauja tikri kariai. Anglų rinktinės futbolininkai, pavyzdžiui, ten niekaip nepatektų. Taip pat Rička keikiasi  kaip šimtas Rusijos laivyno matrosų, garsiai ir akcentuotai. Švelniai kalbina tik dvi laikas, kurios praeiviams bando įkąsti net per tankų tvoros tinklą. Atsitiktiniam praeiviui net pakerta kojas, kai užtriūbyja  vargoninis Ričkos balsas ar klakteli palei koją laikos nasrai. Tikras sovietų armijos komandirskas praporščiko balsas. Tad praeiviai bei vagys lenkia dideliu lanku mūsų kampą.

Taigi vieną vakarą BM sugalvojo padažyti suolus, dažų rūsy rado, o vaitspirito – ne. Tingėjau per baisiuosius karščius kur nors trenktis, tad  paklausiau Ričkos gal turi skiediklio.

-         Yra. Toks patrankų valymo skystis. Viską skiedžia. Tuoj. – atsakė gerai išvalyto patrankos vamzdžio balsu.

Kanistra buvo sena, baisi, juodomis nutekėjimo žymėmis. Bet neatkreipiau į tai dėmesio.

Suolus ir laiptus nudažėme. Kur galima buvo grubiau  - leido BM ir man padažyti.

Bet padariau klaidą – dažiau basas ir be pirštinių.

Man pradėjo tamsėti  kojos ir rankos.  Nubėgau skubiai plautis į dušo kabiną. Pasiplovus pajuodavo  ir dušo kabinos grindys. Tada atbėgo gelbėti BM. Dušo kabinos baltumo aišku...

Supylė visas  įmanomas valymo priemones ir kažkuri galų gale suveikė. Po pusvalandžio. Kvapas kabinoje liko toks cheminis, kad  amžina prielipa Karlita paliko mus ir stebėjo mūsų rėkavimus  iš toliau. Aš save brūžinau  su ūkiniu muilu jau tik lauke. Natūralią odą atgavau po geros valandos.

Grąžinau patrankų valymo skystį ir pasakiau ačiū. Už pamoką.

Vis tik  toli nuėjome, pagalvojau grįždamas ir pasičiupinėdamas odą ar nesilupa skivytais, kas tinka buvusiam praporščikui, tas jau netinka ES gyventojui....Iš pačio ryto nulėkiau nusipirkti vaitspirito.

Šiurpus sodo gyvenimas

Mes ten gyvename be televizoriaus ir drakonų pergalės nematėme. Truputėlį dėl to  šį rytą nusigraužiau nagus. Na bet sode užtenka bėdų ir šiaip.

Sode auga salotos. Tokie lapai - maistas veganams ir kitiems atrajojantiems. Tai aš kartais susisuku į tortiliją dešros, sūrio, kokio padažiuko ir jau skaniai skečiu žandikaulį...Ūmai ryžtinga BM ranka mane sulaiko ir klausia:

-         O salotos, o prieskoniai, pilna sodas gėrybių? Gamtoje kaip valgai?

Nunėręs galvą einu raškytis petražolių, salotų ir krapų. Kitų pavadinimų net nežinau. O dešra ir sūris džiūsta, kol renku žaliavalgius priedus. Grubiai kišu tas žoleles tarp meiliai tortilijoje susispaudusių dešrikių ir sūriuko. Na gal, prideda kažkokio kvapo – aromato tos sodo gėrybės. Bet ar vertėjo, savęs viduje klausiu. Tyliai aišku. Ir vidus atsako – nelabai...

Sode gyvena ir gyvūnai. Karlita gyvūnas numeris pirmas, bet ji pati bijo bičių,griaustinio, ežių. Pelių nesupranta. Šliužų nepaiso. O juk tie šliužai keisti, moterys įtaria černobyliniai kažkokie, išauga iki keisčiausių formų, papuošti  liūdnomis akimis, kurios net ne akys, o šiaip šiurpinimo priemonės. Todėl vakar iš  miesto parvežiau nuodų šliužams, kurie nekenkia kitiems gyvūnams. Vienu siaubu sode bus mažiau.

O dar tas botaninio išsilavinimo trūkumas. Šiukšlyno kampe išaugo aukšti gražūs lyg varpeliai, lyg orchidėjos, gražūs augalai. Mes juos apsvarstėme ir perkėlėme į kultūrinių augalų vietą. Bet kas ten iš tikro, kaip juos pavadinti? Arba šį rytą gerdamas kavą, pasveikinau BM po vynuogėmis pasodinus dailias gėles, sakiau jos man sode subtiliausios.

-         Durniau, - atsakė BM,  - piktžolės  ten,  rankos tiesiog nedaėjo.

Tada aš išsižeidęs nueinu skaityti knygos. O knyga apie  baletą ir po 200 puslapių klaikių baletinių istorijų man stojasi prieš akis liūdnas mažės veidelis: kurių velnių į tą košmarą mes nugrūdome savo vaiką?

Taip ir vargstame. Gerai, kad miestas arti. Nulekiu gimto oro įtraukti ten, kur viskas paženklinta, gražiai baltomis linijomis subraižyta, viskas aišku....

Koltu, kalašu ir protu

 Prisišaudžiau. Tėvo dienos proga šaudykloje panaudojau koltą, kalašą ir pasaulio viktorinoje protą. Visur pravalas. Koltu šiek tiek taikliau nei kalašnikovu. O pasaulio viktorinoje Lietuvoje likau tik 14. O  praeitais metais buvau 2. Degraduoju aišku, bet nors Aidą Puklevičių aplenkiau. Puklevičius degraduoja dar sparčiau.  Vyno viktorinos savo daro....