Aukštesniųjų jėgų ženklas nuo spintos

Ženklus mums, paprastiems  žemės gyventojams, siunčia aukštesnės jėgos. Vieną pranašiškai ryškų  ženklą iš ten ir aš esu gavęs. Tik ilgokai teko laukti  – apie 50 metus ženklas pildėsi - ir net buvau vienu metu praradęs viltį suprasti ką anas reiškia.

Tą aukštesniųjų jėgų ženklą nešioju viduryje kaktos, kad ir visai durnas suprastų..Tai ne senatvinė raukšlė ar  ilgo galvojimo vaisius – aš dažniausiai negalvoju, aš darau. Tai gilus sužeidimo randas.nuo nosies viršaus iki vidurio kaktos.

Kai man buvo penkeri metukai aš gavau dievišką dovaną – dviratuką. Bet gyvenome tada dar susispaudę vieno kambario butuke ir tėvai racionalizavo kambario erdvę daugybę daiktų sudėję ant spintos. Ten buvo lagaminas, meninė lempa iš marmuro pelėdos  formos, dar didelis meninis  tetervinas ir vaikiškų svajonių išsipildymas triratukas..

Tėvą išzyziau triratuko nukėlimui man  pasivažinėti. Mamos nebuvo. Tad tėvas viena ranka laikė mane besiveržiantį prie džiaugsmo,  kita ranka graibė kur ten tas džiaugsmas ir dar prilaikė didelį meninį teterviną. O sunki meninė marmurinė pelėda buvo mažesnė už teterviną,  todėl ji praslydo pro  tėvo pirštus ir leidosi kartu su triratuku žemyn, kur nekantriai žibėjo dvi mano akys. Marmurinė pelėda nusileido tiesiai  tarp mano akių pirma. Susmukau be sąmonės. Iš galvos pasipylė kraujai. Mama atskubėjo jau tik į ligoninę  Ten sužinojo gerąją naujieną: šitas vaikas gyvens. Galva kieta. Galva galbūt net veiks. Bet didžiulis randas kaktoje arba kitaip sakant ženklas liks visam gyvenimui.

Ir štai praėjus pusei amžiaus, brandžiam kapitalizmui pakeitus brandų socializmą, Varšuvos  paktui švelniai sugužėjus į vieningas NATO gretas, galvai galbūt net veikiant, vakar man galų gale daėjo.

Marmurinė pelėda į vidurį kaktos  reiškė: bus tau, ablavuche, vaisingas  ir ilgas  bendradarbiavimas su pelėda Tyto Alba, rašysi vis geriau ir aukštesniųjų jėgų paskirta pelėda leis vis geresnes tavo  knygas. Pelėdos žmonės tau surengs šaunią romano  prezentaciją, visiems ta prezentacija tiks ir patiks. Taip vakar ir atsitiko. “Bronislovo ir imperatoriaus” prezentacija pavyko.Ačiū visiems.

Fotografijoje eilutė laukianti mano autografų po prezentacijos.

Kas bus?

Visuomeninis transliuotojas be Lietuvos rašyto

jų sąjungos leidimo. Kas dabar bus?

Jau.....

Jau Vagos knygynuose yr. Šita foto prieš kelias minutes iš "Vagos" knygyno Gedimino prospekte, kuris arčiau seimo. Pegasuose dar nėr. Negreiti pegasai, kažkokie besparniai...
Krūvelės knygų sukrautos solidžios, bet paskubėkite kol yra. Tinka maloniam rudeniškam pasiskaitymui, užteks jumi slampinėti be tikslo po gatves ir dejuoti koks oras....
Kas nedažlibina - tai mano antras istorinis romanas "Bronislovas ir imperatorius". Kaip jauniausias  vaikelis - kol kas mylimiausias.

Papildant Kantą

Visi žino - žvaigždėtas dangus virš mūsų ir moralės dėsnis mūsyse. Bet teks Kantą papildyti, nes dykumoje patyriau papildymą.

Nuo Sentobo iki kazachų kišlako Dongalako Kyzylkumų dykumoje tik dvi valandos kelio. Gal net mažiau. Kelio pabaigoje pasirodo tas rausvai oranžinis Kyzylkumų smėlis. Tikra dykuma. Jurtų lageris prie Aidar-kulio ežero buvo beveik tuščias. Trisdešimtyje jurtų gyveno ispanų porelė  ir vengrų porelė.

Ispanai greit išvažiavo. Vargšai du jauni vengrai dykumoje beviltiškai laukė mašinos. Jų turistinė agentūra Reliable  Travel juos pamovė. Jų taksi vėlavo tris valandas ir taksi vis nebuvo, net jiems duotas kontaktinis mobilus tas  tris laukimo valandas  prabuvo ne ryšio zonoje. Rusiškai vengrai nemokėjo. Lagerio kazachai angliškai nemokėjo. Vengrai bei  kazachai sėdėjo ir liūdnai spoksojo vieni į kitus tris valandas. Ir atspėkite kas juos gelbėjo? Vengrus paguodžiau, kad niekas  jau jų tikrai neatvažiuos paimti, ieškosime patys. Kazachus ištardžiau - netolimame kišlake buvo žmogus, kuris turi mašiną. Kazachus paakinau tą žmogų su mašina atvaryti į lagerį. Bet vengrai mane maloniai nustebino – tikri Azijos bastūnai  – stresas jų nekankino, kad jie kažkur pamesti dykumoje, o manęs, kaip rašytojo, klausinėjo ar Sostų karus autorius iš karto tokius galėjo sugalvoti. Pasakiau, kad ne. Personažai autorių valdė ir kūrė vėlesnių sezonų  siužetus. Fotografijoje matote laimingus vengrus, kai jau atvažiavo  iš kišlako kazachas jų išvežti iš dykumos į artimiausią miestą (80km) ir viskas apie Sostų karus jiems išaiškinta.

Smėlyje aplink lagerį mačiau įtartinus virvelinius pėdsakus. Driežas, gyvatė? Kazachai man paaiškino, kad jie apdirbo specialiais preparatais smėlį aplink lagerį ir jokie skorpionai beigi gyvatės neturėtų įšliaužti. Bet vakarop matėm lageryje  skarabėjus, dykumų kiškius ir švilpikus. Gyvybė gyva, judri  ir aiškiai preparatais neapdorota, bet dėl gyvačių ir skorpionų patikėjome. O ką daryti? Paskutinė važiuojanti kišlako mašina išvežė vengrus. Ir, ko gero, nebūtina minėti, kad naktį jurtoje labai smulki gyvybė apkandžiojo mums kojas.Tai būtų smulkmeniškas priekabiavimas.

Bet šiaip mūsų kazachai buvo labai tvarkingi, kupranugariai, kuriais jojome, buvo švarūs, nedvokė ir vienas net su pilnom kuprom, tai reiškė – sotus ir laimingas. Mano kuprius buvo nepilnom kuprom, tad eidamas staiga nerdavo žemyn galva  atsikąsti kokio skanesnio saksaulo ar dyglės. Teko savyje  susirasti niekada neturėtus  rodeo kaubojaus įgūdžius.

Aplankėme Dongalako kišlaką. Dongalakas įsikūręs visiškame smėlyje ir vandens šaltinis visiems vienas, pumpuojamas iš po žemių kažkokiu gudriu mechanizmu, prie kurio ir virė kišlako gyvenimas – gėrė dvi karvės, sėdėjo šešėlyje dešimt  vyrų, kurie  maloniai apipletkino tris idiotus ant kupranugarių. Mus. Sužinojome, kad dykumos karvės duoda net du litrus pieno per dieną, o rekordininkė net tris. Iš ko dykumos karvės tuos tris litrus  išgauna – man buvo mistika. Gal iš naftos, nes augalijos buvo menkai. Šiaip kišlakas buvo gražus kaip Nidos kopa. Barchanai tarp namų ir lėtai byrantis smėlis kaip laikas. Bet kazachai išgyvena ir net pas juos į beviltišką dykumą veržiasi gyventi karakalpakai, tauta nuo buvusios Aralo jūros. Ten dar blogiau, dykuma su vėjo nešiojamais chemikalais....Ekologinė katastrofa.

Vakare temstant sėdome valgyti ir gerti degtinę. Karakalpakai ir kazachai geria degtinę taip. Pastato butelį ant  palangės ir palaukia, kol degtinė įsaulyje įgauna aplinkos temperatūrą. Pirmą butelį pastačiau aš. Bet tai gera buvo gerti šiltą degtinę iš pialų visiškoje dykumos tyloje, šviečiant jaukiai  pavėsinės lempelei, šiugždant po kojomis skarabėjams su šviežio kupranugario mėšlo rutuliukais, užkandant arbūzu ir vis išeinant iš po pastogės pasižiūrėti kaip žemai juodas dykumos dangus virš mūsų. Didieji Grįžulo ratai buvo pasiekiami ranka. Tik pasistiebk. Paskui kazachai pastatė dar vieną degtinės butelį. Vadinosi ta jų degtinė kažkaip jaukiai  – ar tai geras draugas, ar tai malonus pokalbis. Todėl ir tą išgėrėme.

Tikrai buvo vienas geriausių kelionės vakarų . Todėl papildysiu Kantą: ....ir šilta kazachiška degtinė užkandant arbūzu naktį dykumoje.

Kova su Šadybojais

Abu Šadybojai yra  turtingiausi Sentobo tadžikų kišlako Nuratau kalnyne vyrai. Gretimi kišlakai vargsta labiau – vienas kišlakas gaudo gyvates, kiti kišlakai kasa auksą iš jau iškasto pramoniniu  būdu aukso gavybos atliekų. O Sentobo tarpeklyje gera derlinga žemė.

 Pirmasis Šadybojus turi gesthauzą. Statinys didžiausias kišlake, erdvus. Pats gyvena ir kitus priima. Bet visi Sentobo gyventojai labai maži. Tai ir gesthauzą pasistatė pagal save. Štai einu pirmą kartą į tualetą, prie durų pasilenkiu – jau žinau visada jos ten žemos – ir pralindęs pro duris bandau tiestis. Džinkt galva į akmenį, net kraujas pasipyle. Mat Sentobo arkitektai įsivaizduoja, kad į tualetą reikai ropoti ilgoku urvu beveik keturiomis. Tą patį vakarą kaukštelėjau smagiai viršugalviu dar kartą - šį kartą eidamas į dušą.Galvoje žaizdos iki šiol..

Na bet negi pyksi ant tų kalnų tadžikų, jie žmonės kaip amerikonai, visada išsišiepę, duoda asiliukus mažei pajodinėti, visi iš tolo šaukia  “chieliou”(kišlake yra anglų kalbos mokytojas), mielai fotografuojasi.

Išėjome paivaikščioti po etnografinį-ekologinį kišlaką.

Kylant aukštyn į kalnus kišlakas kai kur jau apleistas, bet griuvėsiai žavūs. Senosios kapinės irgi apleistos. Keli kapai lyg praardyti gyvūnų ir iš kapų sklinda švelnus keistas salstelėjęs kvapas. Nedrįsau klausti ar tai palaikų kvapas. Bet po tais kapais prasideda kito Šadybojaus žemė. Irgi  malonus žmogelis, pavaišino mus savo pistacijomis, davė mūsų vedliui pačio rinktos nuostabiai  kvepiančios kalnuose rinktos ziros (kumino), pasiūlė  atsigerti iš kibiro savo vandens. Pasigyrė:

-         Mano vanduo geriausias visame kišlake. Visi sako, kad saldžiausias.

Išgėriau trečdalį kibiro. Atsigaivinus  galvon smogė mintis. Prakeiktas  Šadybojus Nr.2. Susiejau salsvą kapinių kvapą su antrojo Šadybojaus saldžiu vandeniu. Kaip tik pakalnėje šulinys, po kapinėmis....Na ir nasvajus jo matyt puikus. Praeivis užsuko pasiimt savo dozės ir laimingas iškeliavo gavęs..

Tad trečią kartą manęs jie neišdūrė. Kišlako parduotuvėje buvo alaus. Kibrajaus alus, prastokas, bet šaltas. Prieš išeinant į ekoekskursiją patikslinau  kainą. 4000 somų. Normaliai.

Grįžtant užsinorėjau nuplauti saldaus Šadybojau vandens skonį ir parodžiau pirštais – du alaus. Daviau 10000 ir nesulaukiau grąžos. Savininko dukra nemokėjo jokių kalbų, tik tadžikų. Tad parodžiau duok 2. Ji mojavo rankomis – ne. Aš įsiūtau – užteks mane maustyti ekologiniu vandeniu ir daužyti galvą– griežtai pareikalavau  pirštais iš merginos grąžos. Ji paskambino tėvui palydovinio ryšio telefonu - ir tas leido jai duoti 2000 grąžos.turistui. Nes patyręs turistas žinojo kainą.

Taip aš išlyginau kovos su Šadybojais rezultatą beveik iki lygaus:1-2. Todėl fotografijoje  su BM  matote mane laimingą geriantį alų prie tos Sentobo parduotuvėlės įėjimo