Turniškės ir Blaiviškės. 2 dalis

#Turnishkes

Vartus atidarė! Šią ilgai lauktą žinią po kaimą greit išnešiojo vaikai ir turniškėnai, kas metę eilę prie pašto  pašalpos, kas įsitvėręs nedagertą bambalį, sugūžėjo prie Blaiviškių vartų.

Niekas nežinojo kas už jų. Iki tol iš už vartų sklido tik statybinių mechanizmų garsai ir varpų aidai.

Vaizdas, vartus pravėrus, sukrėtė turniškėnus.

 Ant aukšto kalno ambrozija kvepiančius smilkalus kūreno vyriausiasis Blaiviškis. Jam patarnavo vaidilutės, kurios pavargę patarnauti lėkdavo žemyn nuo švento kalno nusimaudyti į švelniai glostančias jų jaunus kūnus ežero bangas. Raudona uniforma  aprengti pačtininkai nešiojo po namus storus vokus su užrašu “Didelė pencija”. Išsišiepę laukų darbininkai džiugiai spietėsi prie lauko virtuvės. Storas virėjas kiekvienam priėjusiam krėtė po didelį šaukštą garuojančios košės.

Paskutiniai keturi kaimo girtuokliai buvo išvaryti pro atsidariusius vartus į Turniškes. Girtuokliai verkė ir tiesė rankas į  besimaudančias vaidilutes. Vaidilutės, dailiai įsibridusios iki pusės vandenin, griežtai piršteliu mojavo – ne, ne, ne, niekada. Jau su girtuokliais tai nigdy. Nigdy, slychaš  ty stary pijak.

Keli jaunesni turniškėnai neatlaikė tokio akiai mielo vaizdo ir veržėsi į Blaiviškes. Išmintingesni suturėjo už rankų besiblaškančius jaunuolius:

- Spėsma. Po to šauksit ratavokit, o nebus kaip ratavoti. Skaisčias mergelas panašias tai kaip musulmonų rojuj, o kų reikias padaryti už tų mergų?…

Turniškės ir Blaiviškės.- 1

#Turnishkes

Gražūs vyrai

Na Dalka šiaip buvo visiškai kantri moteris. Bet dabar ji žiūrėjo pro langą. Nuo to žiūrėjimo barbeno kulokėliu per stalą ir trepeno aslą kojyte. Ji jiems liepė derėtis dėl koalicijos, o jie ką?

Už lango po Turniškes vaikštinėjo gražiausi vyrai. Gabriukas aišku pats gražiausias ir aukščiausias Dalkai. Bet nuo to aukštumo sunkiai jį pasiekdavo kokios kitokios mintys. Tik savos. Toli toli už Gabriuko nugaros šmėžavo kažkieno plati nesusičiaupianti šypsena. Na čia dabar kas, pasibaisėjo Dalka, negi šitie dar šmėžuoja? Kur jie taiko?

Audriaus, kuris buvo Jonas, kumpanija, buvo kiek žemesnė, bet irgi taikė dažniau praeiti pro Dalkos gryčios langus pablizgintais juodais auliniais bei pasidabinę gėlytėmis palei kepurių viršų. Betgi visi seni durni diedai, pagalvojo sau Dalka, na kur diedams čia siūlytis kaip jaunikiams. Ūmai pamatę Blaiviškį, tie diedai net nustojo kvėpuoti. O jei užuos lengvą brendžiuko kvapą?

Blaiviškis ponas išvis sunkiai begalėjo pažvelgti aplink. Ėjo tiesiai, nebematydamas žemės po kojomis. Na kiek jau ten hektarėlių tos laisvos žemės ir beliko ant Turniškių, visa jau beveik jo. Tuoj tas Turniškes prijungsime prie Blaiviškių. Penktadienį. Bus jiems tūsai ir vykendai.

Tai šitie pižonai, negražiai pagalvojo apie šituos gražiausius Turniškių vyrus Dalka, nesišneka nuo vakar ir iki savaitės galo nesišnekės. Šitaip jie derasi dėl koalicijos. Neklauso!!! Dalka pagalvojo, pagalvojo ir rėžė:

- Bytvajmat, nevaikščios jie čia man taip ilgai pasipustę skvernelius. Tarsiu žodį. Nėrvai jau nelaiko.

Stovi Bucharoje namas iš Ukmergės

Inojatas jau senas žmogus ir todėl šlepsi kojomis, laiptukais lipa kaip robotas ir visada susiraukęs.

 Viešbučių verslas senam žmogui  - sunkus verslas. Bet matyt niekuo kitu negali verstis Bucharoje. Nakvojome pas jį, nes pigus jo gesthauzas. Bet jo gesthauzo  jums nerekomenduosiu. Kas rytą neramiai lakstančiomis akimis Inojatas nervingai paduodavo pusryčius ir paklupinėjęs aplink be aiškaus reikalo, prašydavo sumokėti nors už vieną dieną. Bet skaičiuoti nelabai mėgo. Kiek paduodavau  gumele sujuostų uzbekiškų pinigų, tiek paimdavo ir nurimdavo  iki kito ryto. Štai čia aš jį ir išdūriau.

Uzbekiški pinigai somai tai gumelėmis suveržtos banknotų krūvos. Aš sumokėdavua įkyruoliui kuo senesniais  nešvaresniais  ir suglamžytais pinigais, maždaug  tokiais, kurie Panikovskio nuomone tikdavo tik Šurai Balaganovui. Inojatas suglemždavo somus  neskaičiavęs. Kartą jau besibaigiant viešnagei Bucharoje, dar paprašiau iškeisti man dolerius į somus. Inojatas man padavė kelias krūveles, aš suskaičiavau pačią nešvariausią krūvelę ir nustebau:

-         Dešimt tūkstančių trūksta, Inojatai!

-         Bet tai tavo paties pinigai, kur ryte davei! - suklykė Inojatas.

-         Inojatai, atsiprašau, jūs gi sakote, kad Alachas tau davė dvi akis, dvi rankas,  žiūrėk pats, kad neapmautų. Ką aš žinau ką tu darei su mano pinigais visą dieną?

Alacho žodžiai šventojoje Bucharoje (alkoholio parduotuvėse nenusipirksi!) yra argumentas. Inojatas prarijo nuoskaudą. Iškrapštė iš kišenaitės prie širdies dar dešimt tūkstančių somų. Pavaikščiojo, pavaikščiojo aplink ir sako:

-         O žinai, kad mano namas iš Ukmergės? Iš tavo Lietuvos?

-         Ne, nežinau, pasakok, - susidomėjau.

Taigi griūvant Sąjungai, jis su tokiu Peterburgo žydeliu Ukmergės turguje pardavinėdavo karakulines šubas iš Uzbekijos, Ukmergėje supirkdavo kažkokias būtinas uzbekams paauksuotas juosteles. Padarė taip pirmyn-atgal penkis reisus, šešto nepadarė, nes lietuviški banditai jau norėjo jam parodyti lietuviškus miškus, ir pasistatė iš tų penkių reisų namą, kuriame mes dabar kalbamės.

Na aš įvertinau Inojatą. Kietas vyras, taip atvirai ir pasakiau. Taigi rungtynių  Lietuva -  Uzbekistanas rezultatas tapo 1-1, nuotraukoje matote Inojatą su manimi, o fone namą Bucharoje, pastatytą iš Ukmergės pinigų.

 Ukmergiškiai su  karakuliais, pasidžiaukite kaip gražiai sutvarkyti jūsų rubliukai.

Liberalas lovoje

Šito aš nesitikėjau visiškai. Liberalai ne tik peržengė penkių procentų barjerą, bet ir įsiskverbė į kitą mano lovos pusę.

Vakar visą dieną nuo pat ankstyvo ryto nebuvau namie, grįžau tik apie pusę vienuoliktos. Adata į kelį, darbelis, televizinis interviu rusiškai, protmūšio finalas. BM manęs budriai laukė lovoje. Aš dar nieko neįtariau.

BM sako, štai kokį gražų koliažą dovanų aš padariau iš mūsų fotografijų.

Buvo gražu, visi išsišiepę ir laimingi. Aš tai fotografijoje  buvau išsišiepęs, nes tadžikų kišlake slinkau prie stalo nukrauto degtine ir arbūzais pavėsingame sode šalia linksmai gurgančio per akmenis kalnų upelio.

Staiga sudomino du elementai papildomai įdėti į koliažą. Mano rankose  vaivorykštinių spalvų vėliavėlė ir iš mano burnos išeinantis komiksinis debesėlis su užrašu “cho-cho”.

-         Čia dabar kas? – rūsčiai paklausiau. – Kodėl aš su gėjų vėliavyte? Ir kas per cho-cho?

-         Na man norėjosi linksmų spalvų, padurniavimo, juk į gimtadienį eisime. Bandžiau  degtinės bonkas uždengti kažkuo, - paaiškino kitoje lovos pusėje gulinti.

Menininkė... Ir neprisikabinsi – saviraiškos laisvė. Atsiguliau nusisukęs ir mąsčiau. Gal  tikrai dėmesio žmonai trūksta, jei tokius koliažus dėlioja? Ar per daug per tuos prakeiktus rinkimus visi aplinkui šneka apie liberalus? Liberalizmas jau mano lovoje? O gal namie dažniau būti? Ji kažką bando subtiliai užsiminti? Bet buvau pavargęs, tad užmigau neišsiaiškinęs.

Koliažas egzistuoja, bet nesitikėkite pamatyti viešai. Bus tik šeštadienį viename name Vilniuje. Tikiuosi ant sienos nesikabins tokios nesąmonės žmonės.