Šventąjį įmanoma
žiūrėti tik kine. Nes normaliam žmogui iš šito lėto mažakalbio kankinimo jau
norisi pabėgti po 15-25 minučių ir tik noras suprasti kodėl tai gerai gali priversti išsikankinti iki galo.
M.Repšio herojus
yra tylus mažakalbis nevykėlis. Kačiokas tiesa, bet net prisikačialinęs kažkaip
nešiuolaikiškai – per daug storai
užpakalis.
Ekonominė krizė,
darbo praradimas priverčia herojų patirti ir dvasinę krizę. Jis niekam nereikalingas – nei žmonai, nei vaikams,
nei naujai draugei. Visiškai niekam. Ir ta nykuma vadaliojasi lyg sausa
nesukramtoma bulka burnoje Naujosios Vilnios a la nykios provincijos fone.
Tai buvo
pagrindinė siužetinė linija. Šalutinė yra Jėzas Kristaus pasirodymas. Ir tai
yra vienintelė šviesios vilties kibirkštėlė. Herojaus draugas reaguoja normalei
– atkala Jėzaus Kristaus pasirodymo liudininką, nes nu nafik. Paskui jie
visi trys vis vien nueina pažiūrėti tos
sienos.
Filmą
papasakojau. O dabar apie jo poveikį man.
Kažkur po
valandos pilkos nykumos ekrane mane užvaldė baisus tos herojaus situacijos
atjautimas. Vaizdų seka ir herojaus betikslis ėjimas mane prispaudė. Aš likau
su juo. Mano gyvenimo patirtis atsišaukė. Aš su juo nueičiau išgerti alaus ar
net degtinės. Puiki socialinė drama. Tik aišku gaila – nes vanduo labai
smarkiai pilamas ant kariųjų malūnėlio.
Tad grįžtu prie normalių
žmonių, kuriems nepakako ištvermės išsėdėti. Reikėjo išsėdėti. Visų mūsų gyvenime buvo ar bus tokių situacijų,
kad nusišauk ar pasikark. Tai toje pasikorimo arba ne situacijoje jūs
galėtumėte prisiminti, kad yra siena Naujojoje Vilnioje, ant kurios pasirodė Jėzus
Kristus.
Visada yra
vilties.
