Rašytojų kursai

Man jau kelis kartus atsiuntė žinutes, kad kviečia į rašytojų kursus, o baigus vienus kursus net duos rašytojo pažymėjimą.

Aplenkė, šunsnukiai. Pats planavau užsidirbti  kelis euriukus. Na bet gal dar spėsiu pristatyti jums savo rašytojo kursą. Mano kurse būtų štai tokios temos.

Veidas.Veidas turi būti dvasingas, pailgas ir su kančia po akimis. Po akimis atsiranda labai geras kančios įvaizdis, kai yra poakiniai maišeliai nuo besaikio patys žinote ko vartojimo.

Kūnas jokiu būdu nestoras ir alaus pilvas lyg pas seną vartojimo visuomenės aktyvų vartotoją smerktinas. Niekas jumis nepatikės, kad jūs galėtute aprašyti italo meilužio nuotykius Lietuvoje it savo. Grakštumo nėra.

-         Netikiu,  - tars moterys, bedę pirštu į pilvūzo-rašytojo foto.

Po akimis maišeliai, kūnas perkaręs. Kas dar? Kas dar.

Rankos turi būti plonais ilgais pirštais kaip pianistų, kad fotografai, kai duosite pirmą interviu, galėtų padaryti išraiškingą menišką portretą.

Biografija -  tai jau atsiprašau, jei sugebėjote pagyventi tik universiteto filologijos studentu – išmesti šiukšliadėžėn. Net nepradėkite rašytojų kursų. Pinigų, kurių jūs ir taip neturite, švaistymas. Piemuo, programuotojas, narkomanas, sifilitikas arba  diabetikas, vilkiko vairuotojas, kaubojus, jūreivis, uosto prostitutė, kareivis, kišenvagis arba arabas teroristas. Tada jo, šį bei tą išspaustume iš tokio profesijų rinkinuko.

Redaktorės ir leidėjos. Kaip norite, bet jau patikti joms turite iš pirmo žvilgsnio. Ne į tekstą, į akis pažiūrėkite tokiu giliu žvilgsniu, kad ten matytųsi šešių knygų, gilių kaip Tauragno ežeras, leidybiniai planai.

Jei jūs moteris, tai perspėju – rašytojo karjerą galite pradėti, jei esate graži ir jus į patogią rašymui šalį išsiveš įsimylėjęs vyras užsienietis. Toli nuo tėvynės gražiau išsirašo tėvynės ilgesys ir dar žinoma  tokia aksioma - Lietuva biškį dailesnė iš toliau. Vietoje tas mūsų country tai kažkokia  vargo vakarienė, bet ilgesingai žvelgiant iš Vokietijos ar nuo Keturių kantonų ežero – tai jau beveik įmanoma gyventi vieta.

Susitikimai su skaitytojais. Štai ten nebūkite kaip Sigitas Parulskis. Jazau, jazau. Tas bijo pažiūrėti į akis skaitytojams, lyg ruoštųsi kitame romane juos visus žudyti iškreiptais būdais. Vos veblena po nosimi nudelbęs akis savo niurneles ir skundžiasi daktarais, kad neleidžia girtuokliams gerti ir dar sugalvoja kalnus kitokių bėdų. Tokie knygų rašytojai mums nereikalingi.

Nuo rašytojo su dideliu parduotų knygų tiražu dvelkia lengvu protu ir sunkiu humoru, nesveiku optimizmu ir saikingai pavartoto brendžio aromatu. Bet Lietuvoje tokių tiražų ir nesapnavome, čia dvelkia paprastesnė tiesa –ai man pochuj tie skaitytojai, nes aš menininkas.

Štai apmečiau rašytojų kursų apmatus, apie pinigų rinkimą paskelbsiu, kai apsispręsiu kiek imti.

Jaučiu kažką svarbaus pamiršau apie rašytojo amatą, bet tiek to.

Po kursų prisiminsiu.

Paprasta istorija

Vyras gėrė visą gyvenimą, bet taip sėkimigai atsitiko, kad bendrabučio kambarėlio nepragėrė.

Bet ištiko insultas. Pusės kūno nebevaldo ir todėl metė gerti. O metus gėrimą  labai valgyti nori, nors ir pusiau paralyžiuotas. Į tualeto kėdę dar iš lovos persiverčia, bet  daugiau tai nieko negali.

Dukra Vokietijoje. Tėvo, nes labai gėrė, neprižiūrės ir jai to kambarėlio nereikia.

Tai tada ant viso bendrabučio buvęs visų šaunus sugėrovas  pradėjo rėkti, kad ženysis ir butą žmonai užrašys. Jam tik tereikia, kad pavalgyti duotų.

Ir ką jūs sau galvojate – atsirado moteriškė, kaimynė, irgi invalidė, bet judresnė. Abu apsivedė, jis jai užrašė butą pas notarą ir dabar gyvena kaip inkstas taukuose.

Paklausite koks šios istorijos moralas? Atsakysiu ogi amžinas pavojus beveik bet kokios būklės vyriškiui -  kiekvienas gali tapti matrimonialinių kėslų objektu.

Gyvenimas rudenį viloje

Na būsiu atviras. Aš jau pažįstu visus šunis aplink vilą.

Marsas, didelis labradoras už  tvoros, išprotėjęs nuo neaprėpiamos meilės pasauliui ir pasiruošęs sulaižyti kiekvieno praeivio ranką iki kaulo. Tvora nuo Marso meilės pasauliui jau porą kartų taisyta.

Žirnis, didelis baltas gauruotas patinas, kartais pabėga iš savo namo pas Karlitą pasiuostyti. O kaip Karlitai patinka, kad priešės-laikos Žirnio visai nedomina. Laikos gailiai žiūri kai toks gražuolis Žirnis uostosi priešais. Girdimas tik gailus cypimas..

Džekas, mažas juodas, bet su dideliu. Susivienijo su Karlita į vieną gaują ir abu, patys nustebę, aplojo laikas aršiai kaip viena gauja.

O dar muzikologų vižlas, kuris patetiškai šokinėja kaip Šostakovičiaus muzika iš džiaugsmo po pusmetrį į viršų, kai mes  su Karlita praeiname pro jo tvorą.

Ir dar krūva taksų, foksterjerų, akitų ir vilkinių.

Kad tiek pat žinočiau apie žmones aplinkui kiek apie šunis. Pasiimsiu vieną dieną vyno bonką ir eisiu patvoriais pažindintis.

O tai tik labas ir viso gero.