Man jau kelis kartus atsiuntė žinutes, kad
kviečia į rašytojų kursus, o baigus vienus kursus net duos rašytojo pažymėjimą.
Aplenkė, šunsnukiai.
Pats planavau užsidirbti kelis
euriukus. Na bet gal dar spėsiu pristatyti jums savo rašytojo kursą. Mano kurse
būtų štai tokios temos.
Veidas.Veidas turi būti dvasingas, pailgas ir su
kančia po akimis. Po akimis atsiranda labai geras kančios įvaizdis, kai yra
poakiniai maišeliai nuo besaikio patys žinote ko vartojimo.
Kūnas jokiu būdu nestoras ir alaus pilvas lyg pas
seną vartojimo visuomenės aktyvų vartotoją smerktinas. Niekas jumis nepatikės,
kad jūs galėtute aprašyti italo meilužio nuotykius Lietuvoje it savo. Grakštumo
nėra.
-
Netikiu, -
tars moterys, bedę pirštu į pilvūzo-rašytojo foto.
Po akimis maišeliai,
kūnas perkaręs. Kas dar? Kas dar.
Rankos turi būti plonais
ilgais pirštais kaip pianistų, kad fotografai, kai duosite pirmą interviu,
galėtų padaryti išraiškingą menišką portretą.
Biografija - tai jau atsiprašau, jei sugebėjote pagyventi
tik universiteto filologijos studentu – išmesti šiukšliadėžėn. Net nepradėkite
rašytojų kursų. Pinigų, kurių jūs ir taip neturite, švaistymas. Piemuo,
programuotojas, narkomanas, sifilitikas arba
diabetikas, vilkiko vairuotojas, kaubojus, jūreivis, uosto prostitutė,
kareivis, kišenvagis arba arabas teroristas. Tada jo, šį bei tą išspaustume iš
tokio profesijų rinkinuko.
Redaktorės ir leidėjos.
Kaip norite, bet jau patikti joms turite iš pirmo žvilgsnio. Ne į tekstą, į
akis pažiūrėkite tokiu giliu žvilgsniu, kad ten matytųsi šešių knygų, gilių
kaip Tauragno ežeras, leidybiniai planai.
Jei jūs moteris, tai
perspėju – rašytojo karjerą galite pradėti, jei esate graži ir jus į patogią
rašymui šalį išsiveš įsimylėjęs vyras užsienietis. Toli nuo tėvynės gražiau
išsirašo tėvynės ilgesys ir dar žinoma
tokia aksioma - Lietuva biškį dailesnė iš toliau. Vietoje tas
mūsų country tai kažkokia vargo
vakarienė, bet ilgesingai žvelgiant iš Vokietijos ar nuo Keturių kantonų ežero
– tai jau beveik įmanoma gyventi vieta.
Susitikimai su
skaitytojais. Štai ten nebūkite kaip Sigitas Parulskis. Jazau, jazau.
Tas bijo pažiūrėti į akis skaitytojams, lyg ruoštųsi kitame romane juos visus
žudyti iškreiptais būdais. Vos veblena po nosimi nudelbęs akis savo niurneles
ir skundžiasi daktarais, kad neleidžia girtuokliams gerti ir dar sugalvoja
kalnus kitokių bėdų. Tokie knygų rašytojai mums nereikalingi.
Nuo rašytojo su dideliu
parduotų knygų tiražu dvelkia lengvu protu ir sunkiu humoru, nesveiku optimizmu
ir saikingai pavartoto brendžio aromatu. Bet Lietuvoje tokių tiražų ir
nesapnavome, čia dvelkia paprastesnė tiesa –ai man pochuj tie
skaitytojai, nes aš menininkas.
Štai apmečiau rašytojų
kursų apmatus, apie pinigų rinkimą paskelbsiu, kai apsispręsiu kiek imti.
Jaučiu kažką svarbaus
pamiršau apie rašytojo amatą, bet tiek to.
Po kursų prisiminsiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą