Dingimai

Čai toks labai filosofinis bus. Apie tai kaip viskas dingsta.

Kai gimsti ir gyveni, tai lyg ir visą laiką atrandi. Tokia ta bendra paradigma su naratyvu. 

Nė velnio.

Aš manau atvirkščiai – viskas dingsta nuo pat pradžių.

Pirmas dingsta jaukus gyvenimas, kai tavimi pasirūpina mama. Tik surėki griežtu balseliu, jei kas ne taip ir vėl šilta, sausa, jauku.

Mano kartos žmonės žino kaip dingo labai didelė ir kuri labiausiai iš visų rūpinosi. Na taip, kaip ji pati suvokė ir galėjo. Ginčytis su ta buvo beprasmiška.

Tarybų arba Sovietų Socialistinė Respublikų Sąjunga. Baigėsi vieną dieną taip netikėtai, pliumpt milžinė ir trūkt trūkt kojytėmis. Paliko mus vienus, mus visiškus našlaičius.

Po to kai pirmą kartą vedžiau atrodė, kad dings visos moterys iš gyvenimo. Pagal taisykles privalėjo dingti. Bet ar gali moterys paklūsti tokioms kvailoms taisyklėms.

Nė velnio. Jos šiureno bei šiugždėjo parėdais ir tokiomis kojinėmis, kur gėlėtas kojinių kraštelis aukštai matosi, bet lyg ir nesimato. Tokios kojinės mane žudo iki šiol. Klastingai.

Po to dingo kartu visi komunistai.Visą mano jaunystę nuobodžiai mykė apie šviesią ateitį už horizonto, o patys vieną dieną organizuotai pradingo už tos linijos. O kiek jų daug buvo ir visi juk protingais veidais.

Po to dingo gyvenančio be vaikų ramybė. Ką veikia visą dieną žmonės be vaikų – man iki šiol mistika ir Ivanas Susaninas.

Apie 40 metų dingo rankų ir kojų greitis. Bet kas jau galėjo sumušti gatvės kovoje.

Gangreit po greičio dingimo pradingo dešinio kelio sąnarys. Buvo ir nebėr. Ligonių kasos duos naują apie 2020 metų gegužę. Sąnarį, ne jaunystę.

Savaime suprantama visų dingimų logika suponuoja ir pačio autoriaus pradingimą. Geriau vėliau, nes nu įdomu, kas dar dings.

.

Kaimyninė gauja

Vedžiojant Karlitą praeiname pro tokį nelabai šaunų pastatą. Baltos sovietinės silikatinės plytos...Bet ten gyvena geri žmonės. Jie kartais neuždaro namelio durų ir tada į gatvę išlekia gauja palaidų šunų.

Geri tam namelyje žmonės. Ne todėl, kad šunys palaidi, bet jau tokie tie jų šunėkai...

Na pasakysiu atvirai, net iš prieglaudos juos paimtų paskutinius. Kudloti, purvini, kreivi ir bailūs.

Vieno griežto Karlitos hrrr ir au pakanka visą gaują suvaryti atgal į namelį.

Bet gauja neseniai pasipildė nauju nariu – jaunu šuniuku ir mes su Karlita labai įtarėme, kad garsiojo Džeko palikuoniu. Nes mažas ir juodas ir naglas.

Taigi, gauja nutarė naujokėlį pamokyti Karlitos aplojimo meno. Lojo efektingai, su pribėgimais, gaujos manevrais ir mums patiko. Mažutėlis naujokėlis išdrąsėjo ir net išlindo pakiauksėti į priekį. Tada aš simboliškai pasilenkiau ir pastvėriau ranka nesimbolinį akmenį.

Patyrusi gauja mikliai dingo namelyje. Gatvėje liko tik aistringai kiauksintis mažutis.

Karlita priartėjo prie mažučio per vieno riebaus įkandimo atstumą ir jis ūmai susivokė - prieš gauruotą žvėrį dideliais nasrais stovi vienas lyg Armstrongas Mėnulyje.

Kaip jis bėgo, kliūdamas letenėlėmis už akmenukų ir griūdamas į šonus, cypdamas ir gal net apsisisisiojęs iš baimės...

Moralas. Lodamas su gauja, vis apsižvalgyk. Gal gaujos jau seniai nebėra

Optikoje

Nuėjau į optiką. Pasakiau kokių akinių man reikia.

Konsultantė pasiūlė tokius akinius.

Sakau:

-         Gerai.

Tada pagalvojusi pasiūlė dar kitokius akinius.

Vėl sakau:

-         Gerai.

Bet konsultantė dar atidžiau pažiūrėjo man į veidą. Jai aiškiai buvo neramu. Nedrąsiai sau pamurmėjo apie kažkokią didelę nosį ir padavė dar kitokius akinius:

-         Šitie bus geriau. Prie jūsų no...veido.

-         Gerai,  - atsakiau.

Tada ji pratrūko:

-         Tai gal jūs pasipriešinkite? Akinius tai jums nešioti. Gal brangūs, gal netinka?

 -     Kokia prasmė? – atsakiau, - ilgametė mano patirtis byloja – moterys žino geriau