Mano kietos moterys

Mano šeimos moterys yra kietos. Kiečiausia aišku yra mažė, kuri dar 3 metų būdama šoka balete, dainuoja ansambliuke ir dar vistiek turi milžinišką energijos perviršį, kurį naikinti geba  tik specialiai parinkti  žmonės. Pirmiausiai tai aišku mes su Balkanų moterimi, nors jau išsekę, bet dar kažkaip susitvarkome. Dar vyr.dukra ir mano mama.

Vakar pabandė BM duoti savo giminei pažiūrėti mažę. Rezultatas liūdnas. Viena prižiūrėtoja pateko į ligoninę iškart su kojos  trauma. Nespėjo paskui vaiką. Staigiame posūkyje griuvo. Mažės priežiūrai visgi reikia  specialiai paruošto žmogaus. Mažė pamatė gulinčią traumuotą giminaitę ir nuėjo atsivesti kitos giminaitės. Vaikas neverkė ir neraudojo. Tik atsivedė pagalbon kitą suaugusį. Pati pakelti dar maža.

Ačiū Dievui matau neprapuls gyvenimo kely.

 O kartu tai stipri rekomendacija mano vyresnei. Reiškia sugeba prižiūrėti aukščiausio energingumo lygio vaikus ir be traumų. Jei net mažę jai drąsiai paliekame ir gauname abi  sveikas atgal...

Tibeto varpelis

Vyko akcija ir kadangi mes taupymo režime Balkanų moteris dalyvauja visur kur ką nors duoda nemokamai. Taip aš gavau išmanųjį Vodafone ir vėl priverstas žengti koja kojon su progresu. Jau neįdomu man tas progresas, man mano sena  pabraižyta  Nokia yra kaip žmona, gal ir pabraižyta, bet labai miela. Deja BM kapstosi  progreso farvateryje ir dar grąsina pirkti el.knygų skaityklę, kai sulauks joms akcijos.
Bet išmanusis matyt ne visiems.
Užsidėjau šiandien rytui žadintuve garsą. Parinkau pagal aprašymą kultūringą ir dvasingą garsą - Tibeto varpelis.
Tibeto varpelis buvo pasirodo visas keliatonis varpas.
Rytą kaip   dunkstelėjo - prabudo pusė namo. Ir mažė - įprastai mieganti kietai - atėjo žiūrėti ar tėtė gyvas. Katė pabėgo ir slapstėsi visą rytą. Kaimynas Izraelis pradėjo vaikščioti virš manęs neramiu Izraelio kariuomenės patrulio Gazos pasienyje žingsniu. BM sureagavo tokiu pat kaip Tibeto varpelis garsu.
Ieškosiu kur patylinti išmaniajame žadintuvo garsą. Turiu 23 valandas...arba atims sakė...

Lietuvos bankų sistema gal ir išsilaikys

Kodėl? Todėl.

Pasakoju. Vakar protų korida prasidėjo tragiškai. Prizas, kurį džiugiai planavome pragerti, pasirodo pagal antialkoholinius įstatymus nėra galimas. Tai yra alkoholis negali būti panaudotas kaip prizas. Ir tokie pas mus  įstatymai liko po 4 metų liberalų valdymo? Kur mes einame?

Prizą teko pravalgyti. Kas atitinkamai sulėtino mūsų galvų reakcijų greitį.

Antra, Balkanų moteris niekaip nemotyvavo manęs į koridą, išleido be jokio nurodymo  ir aš buvau toks kažkoks nemotyvuotas labai. Trūko testosterono.

Trečia, bankininkai vieningai sakė būūū kai mūsų komandai pasisekdavo ir džiugiai visi plojo kai mums nesisekė. Tačiau pirmavme iki paskutinio turo. Bet visi tie būūū smarkiai išvedė iš pusiausvyros dar neatsparią gyvenimo verpetams mano vyresnę ir todėl vaizdų turą pralaimėjome. Užėmėm blogiausią vietą. Antrą. Vos taškas nuo pirmos vietos.

Kaip vieningai džiaugėsi Barclays, Western Union, SEB darbuotojai. Pasirodo jie dar kažką sugeba. Džiaugsmas buvo toks beribis kaip maždaug Pakruojo Kruoja įmuša įvartį Barcelonai. Jie net fotografavosi prie rezultatų lentelės ir bučiavosi. Kažkokių vilčių Lietuvos bankinė sistema dar turi.

Turi  dar kažkokius išsilavinimo rudimentus  ir tie bankininkai. Ir galvos jų truputį veikia. Tenka pripažinti.

Du bilietai kur nors arba bet kur

Mano kaip ir pavažiavęs stogas jei kalbame apie keliones. Pasiryžęs važiuoti bet kur, tada tik  turiu jausmą, kad gyvenu. Galiu keliauti net po Lietuvą. Užsiskaito širdyje kaip gyvenimas.

Anksčiau keliaudavau be komforto, dabar jau kaip apsikrovęs visiems žinomomis moteriškėmis – šiek tiek komforto naudoju. Bet kartais kelionės nebepavyksta arba štai yra net jų nemėgstančių. Antai vienas mano  klasiokas kelių knygų (net yra romanų) autorius taip griežtai ir atsisakė šito džiaugmso. Ne, sakė jis, tikram rašytojui keliauti net kenkia. Jam užtenka ir patirties prie rašomojo stalo. Bet jis jaunystėje sąžiningai bandė. Jaunystėje dakentėjo iki Kaspijos jūros vidurio ir Kaspijos jūros viduryje jį ištiko vertybinė krizė. Jis pradėjo ašaroti ir keiktis. Nereikia jam Azijos ir Dardanelų. Nes jį viduryje Kaspijos jūros pabandė suvilioti nemokamai visus apsiėmęs pervežti per jūrą ir manąs tokiu būdu gauti kompensaciją laivo kapitonas. Net būsimam romanų autoriui tai pasirodė per brangus gyvenimo patirties kaupimo būdas. Chebra jam padovanojo červoncą su savo parašais kelionei atgal į Lietuvą (dar buvo socializmas ir  TSRS laikai), pinigų daugiau niekas neturėjo ir jis laimingai parvažiavo namo neiškeitęs červonco.

Iki šiol laiko tą červoncą su parašais sekcijoje garbingoje vietoje ir rašo romanus apie  gyvenimą nuo  rašomojo stalo.

Panašiai atsitiko ir man kartą. Atsisakėme kelionės. Anais laikais įdomumo dėlei užvažiavome į Suchumio oro uostą. Turėjome dar pinigų ir sakome geriau pavažiuojame kur lėktuvu. Nes jau nuo Anapos iki pat Abchazijos prasidėjo baisūs pinigų reikalavimai už paprastą patranzavimą. Visa ta Juodosios jūros pakrantė gyveno ir sovietų laikais kaip kokiame kapitalizme. Visa pakrantė kalbėjo tik apie  pinigus. Taigi bandysime išsiveržti už tų prakeiktų pinigautojų užburto rato skrydžiu bet kur, į kitą TSRS vietą, kur žmonės nekankina tranzuotojų kvailais pinigų reikalavimais..

Oro uostas buvo paprastutis su paminklu herojiškai žuvusiai komjaunuolei Nadiai Kurčenko (jei neklystu). Pažiūrėjome paminklą. Šviežias tvarkingas. Įvykis matyt nesenas.

Ir staiga mintis. Čia gi Brazinskų darbas. Bliamba pirmas sėkmingas lėktuvo nuvarymas prieš kelis metus iš Sovietų. Kaip mes pamiršome Brazinskų reisą į laisvę maršrutu Suchumis – Trabzonas (Turkija). Kokie gali būti bilietai vėl dviems lietuviams šitame oro uoste? Ir dar su  pribaltišku akcentu  kasininkei pasakytu tekstu – duokite du bilietus kur nors arba bet kur?

Dėjome greitai į kojas iš to nelaimingo oro uosto ir toliau tęsėme kelionę krovininiais vagonais geležinkeliu...

Aido Marčėno eilėraštis

vargšas Jorikas

nebeišmokęs jambo ir chorėjo
aš skiemenis suskaičiavau ant pirštų,
ką parašiau – tik dvelksmas lengvo vėjo,
Šekspyras taip tikriausiai nusišnirpštų –
audra pakiltų! kuo gi jis čia dėtas –
dulkėt seniai padėtas į lentyną?
ant stalo scenos – kas dabar poetas?
nuodų į ausį, dukart tiek – į vyną
ir aktoriai, nunuodiję viens kitą,
žemai jums lenkias, bet tiktai iš ryto
nutyla fleitos, išsisklaido gaidos
ir princas meta knygą – ten tik žodžiai,
ir ima galvą – tuščią ir nuobodžią,
ir tyliai sako: vargšas, vargšas Aidas



Marčėnas, Aidas. Vargšas Jorikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.

Gerai pabartas vyras veikia

Mes kaip visada įkritome į nedidelę finansinę duobę ir Balkanų moteris iškėlė visai teisėtą iniciatyvą. Davaj stabdome visas  nebūtinas išlaidas. Na, pasakiau, sutinku, bet į protų kovas tai jau aš eisiu  reguliariai. Dūšia ten mano ilsisi ir Alzheimeris tokiu būdu sparčiai tolsta. Tau nereikės maitinti  manęs šaukšteliu jau nuo  2033 metų. Tik nuo kokių 2050 metų.
Ir čia BM pasielgė kaip tikra pirmykštė moteris: ji pareikalavo mamuto kojos, tpfu, laimėti pirmą vietą ir tokiu būdu užsitikrinti taupų dalyvavimą protų koridose be papildomo krūvio  šeimos biudžetui. Dar smarkiai pabarė (praeitą kartą tik trečia vieta ir jokio prizo).
Ir tai suveikė.
Pirmykštis vyro instinktas išlindo ir griebė intelektui už gerklės. Iš visų sąmonės užkaborių išlindo įvairios žinios ir mintys. Juk gerai pabartas vyras veikia kaip šveicariškas laikrodis.
Mūsų komanda nuo pirmo turo, kurį laimėjo  atspėdama 10 iš 10 klausimų, išsiveržė į priekį ir bankininkai –konkurentai liūdnomis akimis sekė mūsų triumfą. Laimėjome 10 taškų prieš antrą vietą. Visiškai žiauriai. Dabar bijome, kad neišvarytų kaip aukštesnės lygos atstovų. Kitą žaidimą jau panaudosime  gautą prizą - 50 litų alui.
Aišku kažkiek padėjo ir vienas draugas,  ir dar abi mano dukros ir dar vienas draugas regbistas. Bet neabejotinai pagrindinis impulsas buvo aršus  manosios moteriškės pasibarimas. Taip sakant gerai suaktyvino užslėptas organizmo galias ...

Per burokus ir mandelštamus

Pilies gatvė vadinosi proletarinio rašytojo Maksimo Gorkio garbei Gorkynu. O picerija ten pat šalia maisto prekių parduotuvės buvo kavinė Vaiva. Nuostabioji laisvės ir malonumų sala  Kava kavinėje Vaiva buvo prasčiausia  net pagal tarybinius  standartus. Nes kava buvo perkama tik vieninteliu tikslu  gauti puodelį,  į kurį susivanodavai vyną iš gilių kišenių pirktą per gretimas parduotuvės duris  ir tada va jau pradėdavai savo gyvenimą.

Daug žmonių iš Vaivos ir prasigėrė. Sakysim dabartinis  poetas laureatas Marčėnas buvo visiška tinkamas kandidatas į Kunčino vardo Vilniaus latrų broliją. Daug  prasigėrė, tačiau daug tapo įvairiais  kultūriniais žmonėmis  Mane nuo tų abiejų bėdų  išgelbėjo pomėgis sportui. Derinau abu hobius ir iki šiol ir net sakyčiau sėkmingai. Nebuvau šimtaprocentinis vaivininkas. Tad išlikau socialus iki dabar. Po 50 metų jau sportui tenka mažiau dėmesio kaip beje alkoholiui. Kaip ir moterims ar važiavimui greitai. Testosteronas tiū-tiū. Natūraliai.

Tagi kas ten vykdavo įsivarvinus  vyno. Ogi pirmiausia meilės, pokalbiai ape plotus, keliones į Aziją arba Piterį, knygas, ten net būdavo dalinamasi eilių nuorašais. Per rankas eidavo lapai neoficialių  Buroko  ir Mandelštamo. Kitos merginos net juos mintinai mokėdavo. Patackas, Borchesas  ir Jonynas kuris su raide A iš oficialių knygučių  ir mes – matyt nuo neįtikėtino jaunumo - viską pasaulyje apsvarstydavome ir žinojome. Toks anų laikų feisbukas. Iš to ir kildavo baisūs griekai. Štai vienas toks. Iki šiol prisimenu.

Pas  vieną draugelį bendrabučio kambaryje,  kuris buvo pusiau nudažytomis sienomis ir ten kur nenudažyta buvo parašyta likusiais dažas – čia mes juos sustabdėme – taigi ten vyko kažkoks dvasingas vaivininkų vakarėlis ir jaunuolis, nusiklausęs mano postringavimų, davė man paskaityti savo eiles.

Paskaičiau, kažkas ten dvasingo buvo. Bet man jau tada gedo nuotaika, kai vyras ne vyras, seilėjasi ir stena. Taip ir pasakiau jam – gerai, ale sentimentalu, kas per šūdas. Negali rašyti vyriškiau?

Jaunuolis  atsiėmė eiles ir su manimi daugiau nekalbėjo, net nesisveikino.

O dabar šis jaunuolis vienas garsiausių  Lietuvos poetų – Aidas Marčėnas - ir tikrai kai jį dabar  paskaitau – vertas kažkokio ten poeto  laureato vardo. Ir  aš turiu nuo tada tokį mažą griekelį  ant dūšios: o  jei  būsimasis poetas laureatas būtų manęs paklausęs...