Paskutiniai nusistebėjimai Čekija

1. Čekijoje visiškai nieko egzotiško nėra. Nuotykių ten nepatirsite. Nebent absentinėse. Yra tokios visapasaulinio blogio kupinos vietos. Deja, buvome su maže....
2. Čigonų yra. Trutnove net gyvenome  klaikiame buvusiame statybininkų barake atseit viešbutyje, kur pusė administracijos  buvo čigonų kilmės. Ar jei tolerantiškiau – čekoromų. Ar romočekų? Bet nieko - pernakvojome. O viena čigonė netgi išgelbėjo mano mažę atvirame  Podolės baseine Prahoje. Pagavo krentančią nuo baseino krašto žemyn galva ne  į tą pusę kur vanduo.Tai buvau labai priverstas vikriajai čigonei dėkoti.
3. Radome net ir Čekijoje cepelinų. Jie ten vadinami bulviniais knedlikais ir yra paduodami ant stalo perpjauti pusiau. Bet čysto lietuvio neapgausi – cepelinai.
4. Gatvėse kai kur parašyta ant asfalto “Pozor- deti”. Gėda turėti vaikų maždaug išsiverčiau. I r tikrai  ten vaikų pasirodė žymiai mažiau nei katalikiškoje Lenkijoje. Visiškai jau sueuropėjo tie čekai...BM pasmerkė   čekes mamas – jos kerpa mergaitėms plaukus trumpai ir net nepina joms kasų. Vienžo “Pozor – deti”.
5. Pilių  per daug. Net nervino. Mes tai žinome yra Trakų pilis ir taškas. Ar yra nors vienas čekas kuris visas tas pilis apėjo? Tiesa, Jogailaičiai pilių statyboje ir čekų krašte  ryškiai pasireiškė...

jau...

Raudonas, iš savo sodo, skanus, lietuviškas arbūzas. Nedidukas, tai tiesa. Bet savo sodo.

Mes juos padarėme.

Dar devyni tokie....

Genų mišinys atrodo bus sprogus

Dukrai  jau penkeri ir taip įdomu stebėti,  kurie jos  gimdytojų genai kuriame gyvenimo etape suteikia jai džiaugsmo.

Veidukas pailgėjo ir mamytės jau giria  -   dukra į tėtuką. O tai paprasčiausiai europiečio  veido forma. Kitą gerą savybę paveldėjo vaikas iš tėčio – lygioje vietoje  įklimpti į nuotykius. Kas yra gerai. Gyventi bus nenuobodu.

Kai kuriuos blogus genus aišku turime iš mamos, bet jau ką bepadarysi, nutiko tokia nelaimė ir viskas, genų inžinerija neužsiimsime.

Štai atsitikimas iš kelionės po Čekiją, kur pasireiškė gerieji tėčio ir blogieji mamos..

Prahos zoologijos  sode yra mažyčių gyvūnėlių aikštelė kur galima glostyti visokius mažylius.

Tėčiai  meta kronas į aparatą,  iš ten iškrenta labai nedaug maistelio. Be tas maistelsi yra dieviško skonio ožiukams ir jie sekioja su ryškia meile kiekvieną vaiką su maisteliu..

 Mažė ištirpo iš džiaugsmo. Ji galėjo paglostyti gyvūnėlius, atkakliai ją mylinčius, kol   turi maistelio. Man buvo gaila tiek leisti kronų ožiukų maisteliui, kai diena tokia karšta ir buvau numatęs už tas kelias kronas kelis bokalus Velkopopovicky Kozel alaus iškart  kai tik. Mąsčiau tik kokį Kozelą pasirinkti: černe ar šviesų.

Be maistelio rankose mažei išlindo blogieji mamos genai. Ji pradėjo  reguliuoti aptvare ožiukus, stumdyti juos kam eilė ėsti, o kam negalima nes ir taip storas pilvas. Mojavo  rankomis kaip eismo  reguliuotoja -policininkė.  Didžiausias tarp mažiukų ožiukas susikaupęs stebėjo naujo aptvaro  reguliuotojo  atsiradimą. Aš irgi smūksojau  prie aptvaro vis labiau belinkstąs link tamsaus Kozelo. Tas ožiukas vis dar stovėjo  ramus ir stebėjo mano mažę reguliuojančią eismą jo aptvare. Keistas ožiukas, stovi ir spokso, pagalvojau, geriau  eitų prašyti vaikų maistelio kaip kiti ožiukai.

Ūmai pasišokėjęs tas didžiausias ožiukas savo ragiukais tvojo mano vaikui visa jėga į užpakalį. Mažė nuvirto ir pradėjo  rėkti. Aš juokiausi, bet puoliau gelbėti savo vaiko besijuokdamas

. Skauda, -  rėkė  mažė. Buvau priverstas perlipti tvorelę ir kelti  savo vaiką. Tiesa, dar įspyriau tam negeram ožislovui dėl tvarkos. Kad žinotų. Mažė pritariamai sušniurkščiojo nosimi kai ožislovas mekendamas nubėgo slėptis.

Apžiūrėjau mažę. Plati kraujosrūva raudonavo  ir plėtėsi akyse. Minkštoji dalis  tarp kelių ir nugaros  buvo traumuota visu to ožiuko ragelių plotu  Netgi buvo pastebima ragų forma ant minkštosios dalies.

Taigi. Patyrė lygioje vietoje nuotykį, tai mano genai, pagalvojau. Gavo už kvailą vadovavimą ne ten kur reikia ir ne tiems kam reikia. - mamos genai. Sprogstamas mišinys.

Užpakalis normalią spalvą atgavo  tik po poros savaičių, jau  Lietuvoje. Lietuvoje  mažė išmoko liūdnai išpasakoti kaip jai trenkė ožislovas, nes visi reikalavo šitos liūdnos istorijos ir būtinai su ragelių žymių pademonstravimu.. O  linksmoji dalis  – visi giminės suprato  už kuriuos genus  gavo tas  vaikas...taip taip, už vadovavimą ne vietoj...Niekam tai nebuvo paslaptis.

Merunkova palinka

Per daug gerai pramokau planuoti keliones automobiliu po Europą. Gal jau laikas pasisiūlyti Martynui Starkui į kelioninius partnerius vietoj vidutinio amžiaus krizės kamuojamo Vytaro? Beveik be didesnių nuotykių šią vasarą vyko kelionė po Čekiją. Turizmas ten tvarkingas, visur kur tik gali čekai nusiima savo  kapeikėlę nuo turistų.. Rumunijoje, pavyzdžiui,  turizmas  labiau improvizacinis, todėl smagesnis. Turistai čekui rūpi tik tiek, kiek ruošiasi palikti kronų..

Gal tik vienoje vietoje  iki čekų giluminių sluoksnių  man pavyko prisikasti.. Tokiame etnografiniame jaukiame  Čekų Rojaus kaimelyje Vesec u Sobotki pačiame Čekų Rojaus viduryje. 2 km iki pilies Kost, 2 km iki pilies Humprecht. Labai puiki kaimo sodyba, jei kas rekomenduoju, labai tinka Čekų Rojaus tyrinėjimams.Čia.

Jau  buvau kiek pavargęs nuo alaus, tai vakarui paėmiau kriaušių degtinės. Buvau ragavęs ir pamėgęs austriškąjį kriaušinį šnapsą. Tai čekišką pamaniau verta pabandyti.Visas tas dvarelis buvo vien mūsų: su baseinu viduryje kiemo, su tikromis vištomis ir kaimišku tvartų kvapu. Baseine maudėmės nuogi, vartai užrakinti, klaikiai karšta, kaifavome dvarelyje visai vieni. Atsigaivinę sėdome  valgyti, pasistatėme  ant stalo ir kriaušinę kaimiškam vakarojimui.

Bet staiga pas mus įsibrovė čekai pro vartus su škoda. Vienos neaiškios tvartelio durys pasirodo slėpė jų nuomojamą kambarį. Čekas, čekė ir čekiukas nekalbėjo jokia kalba, tik čekų. Pagalvojau, na va, dabar kaip vilkai vaikščiosime  ir spoksosime vieni į kitus. Negerai. Pripyliau du stikliukus ir pakviečiau čekus  sėsti prie mūsų. Mūsų vaikai  greit susikalbėjo lakstymo ir gaudymo kalba.

Mano gyvenimo patirtis sako – visada verta įpilti stikliuką vietiniams. Atsiperka keliagubai. Čekas pasipurtė  išgėręs ir apžiūrėjo etiketę. Gut, pasakė, moment. Ir nuėjo prie savo škodos.

Tai buvo didelė bonkė Pietų Moravijoje  namie varytos “merunkovos palinkos”. Po poros stikliukų tos kvapnios gintarinės spalvos naminės pradėjome suprasti vieni kitus. Įsivėliau  net į literatūrinę  diskusiją su čekais. Pasakiau, kad jų geriausias rašytojas rašo prancūziškai ir ūmai užmiršau pavardę, sakiau dar vardas jo kaip Italijos meisto. Čekė ir čekas  netikėjo. Mes dar išgėrėme, pasakiau dar čekų rašytojų  pavardes Hrabalas, Čapekas, Božena Nemcova su babičko, iškeikiau komunistu Hašeką ir tada jie suprato – aš kažką žinau apie juos. Vyras pasiėmė planšetę, ilgai ten krapštėsi ir galų gale maloniai nustebęs suriko – Milan Kundera!

-         Yes, of course, - ir aš pliaukštelėjau sau kakton.

Už Kunderą  dar išgėrėme. Paskui už Hrabalą. Čekė baisiai stebėjosi, kad Kundera  rašo prancūziškai. Čekai baisiai  mane užgerbė. Čekė buvo su ilga ir nelabai vykusia nosimi, bet visa kita figūra buvo daili. Tokios moterys labai kompleksuoja ir bais nustemba kai  jas užkalbina vyrai. Bet ir tuo tada džiaugiasi labai. Mes vis labiau  su ja supratome vienas kitą. Be to naminė buvo kaip ji pasakojo 53 laipsnių, namie  varyta iš jų seno sodo abrikosų prieš kelias  dienas jos tėvo rankomis. Parduotuvėse  tokių gėrimų nebūna. Solidžiai patvirtinau – aš kaip alkoholio pramonės buvęs darbuotojas jos tėvo  palinka žaviuosi.

Balkanų moteriai  “merunkova palinka” buvo per stipri ir ji sėdėjo kiek pasipūtusi. Nevartojant palinkos kalbos jai nesisekė.

Vėliau  čekė visai laisvai čekų, anglų ir vokiečių kalbų miksu  išbrokavo  mano pristatytą Čekijos kelionės planą. Mes visai neplanavome  užvažiuoti į jos Pietų  Moraviją, kur labai  gražu, kur vietinis  vynas, abrikosai ir šilta kaip Italijoje tik be jūros.

Primygtinai liepė važiuoti taip: iš Česky Krumlovo į Jindržichuv Hradec, Telč, Tržebon su žydų kvartalais, Znojmo su katakombomis po visu senamiesčiu, ir dar kažkokios pilys prie Austrijos sienos, jau pamiršau pavadinimus.

Apie Lietuvą čekei papasakojau apytiksliai, nes labai sunku man buvo rasti žodžius  -  mano vokiečių ir čekų kalbų pradmenys  labai silpni

Lietuva tai graži šalis toli šiaurėje su minus trisdešimt žiemą, su daug ežerų  ir miškai vien. Yra gal trys  miestai, o šiaip vien miškai. Miškuose vaikšto aukšti, niūrus, flegmatiški žmonės, kurie, jeigu nežaidžia krepšinio, tai  visą likusį laiką galvoja apie savižudybę. Mes tik vienu dalyku pirmaujame pasaulyje – savižudybių reitingu. Čekė labai klausėsi, juokėsi  ir sakė tikrai atvažiuos pažiūrėti.

Išdiskutavome mūsų kelionės planus  iki pat palinkos didžiojo  butelio dugno. Mano valdiška kriaušinė stovėjo dar artipilnė. Būtume ir ją pabaigę, bet BM parvedė mane į kambarį, nes ji  ragavo tik vyną, todėl  mus su  čekais  pasmerkė. Čekas jau smūrksojo apsnūdęs, aš pasiūlau eiti maudytis į baseiną, kad kriaušinė geriau eitų, čekė paklausė su rūbais ar be rūbų? Ir todėl  mane BM parvedė namo, nes jau buvo naktis - laikas migdyti vaikus.

Koks  šios istorijos  moralas?

Ir  čekus galima išjudinti, bet tuo pat metu  reikia Balkanų moteriai duoti  tą  patį gėrimą, kuriuo  judini čekus...

Čenstakava

Prieš įvažiuodami į Čekiją pakeliui sustojome nakvynei Čenstakavoje. Įvažiavimai į jos centrą buvo pakeisti arba remontuojami, net gatvių kiti pavadinimai nei žemėlapiuose, taigi patekome  į savo viešbutį per aplinkui ir sunervinti. Abu nerūkome ir portje traukdama savo neįšimamą iš burnos 24 valandas kaip vėliau pastėbėjome cigaretę, patvirtino – jūsų numeris nerūkantiems. Apsidžiaugėme, kad numeris antrame aukšte, nevisi dūmai i apačios pateks ten  ir kilome laiptais. Laiptuose  mus pasitiko trys nustebę alchašai , bet kaip ir dera visos Lenkijos šventovės  miestui – dvasingi. Dvasingi tiek, kad kūnai jų it pirmųjų krikščionių  - dykumų asketų vos besilaikė ant plono vegetacinio  siūlelio ir tos  smilkstančios cigaretės rodės yra vienos iš paskutiniųjų  jų gyvenime. Lauke prie viešbučio durų dar  sukaliojosi bene dešimt ilgamečių alkoholio adeptų. Lyg lauktų ženklo iš dangaus  – eikite ir pirkite.

Paaiškinau žmonai, gal Jasnos Guros vienuolyne kokia akcija vyksta prie Dievo Motinos paveikslo išgelbėti Lenkijos alkoholikus ir todėl jie visi dabar čia gausiai suvažiavę, tame tarpe ir į mūsų viešbutuką. Tiesiog žmonės gelbstisi. BM sutiko – jei taip, tai gal....

Vakarop jau einant link virš miesto kabančio  Jasnos Guros vienuolyno  pamatėme, kad tolstant nuo mūsų viešbutuko ir artėjant link vienuolyno girtuoklių žymiai sumažėjo ir liko vien padorūs žmonės bei turistai. Miestas ir aplinka aiškiai pagerėjo. Visai  tvarkingas miestukas. Ir su tuo vienuolynu virš viso miesto  netgi gražu. BM jau nieko nesakė, bet aš paaiškinau vistiek:

-         Mes negalime tikėtis pačių geriausių viešbučių, jei užsakydami viešbučius taupome kaip dera  vidutines pajamas ir kelis honorarus  per metus gaunantys lietuviai. Ir šiaip juk mes gyvename Kalvarijų gatvėje, tai mūsų viešbutukas tokiame pat rajone. Tai tik įprasta aplinka, skirta nepatirti  kultūrinio šoko nuo pirmos atostogų dienos.

Žengėme  per visą miestą  link Jasnos Guros gerą valandą. Nuotaika šviesėjo. Gerai primelstas vietas aš atpažįstu, pamenu netoli Bucharos   vieno sufijų šventojo kapavietėje irgi panašiai gera aura tvyrojo ore  aplink skambant arabiškoms mulų maldoms lyg muzikai

Ant kalno bažnyčioje  buvo daug, o jau pačioje Dievo Motinos koplyčioje buvo pilna maldininkų ir jie tiršta minia keliais ėjo aplink šventąjį paveikslą, sienos buvo  nukabintos išgydytųjų votais, ir akmeninio tako aplink paveikslą duobės buvo išduobtos  nuo maldininkų kelių, ir žmonių susitelkimas tiesiog tvyrojo ore, ir pasidarė ramu. Aš sėdėjau ant suolo ir ten besėdint man romiai įslinko galvon viena mintis. Šalia Lietuvos yra didelė Lenkija, su aiškia tapatybe, su tikinčiais žmonėmis. Sąjungininkė. Valstybė tvirtai besiremianti  ne tik europinėmis  minkštosiomis galiomis, kurios labai akivaizdžiai šiomis dienomis nieko vertos.

Gal ir nepralošime šito karo.... 

Aišku kitą rytą Čenstakavos  turgelyje įkišo man lenkų turgininkai  pigias bet labai geras kojines, nuo kurių vėliau išbėrė kojas, bet juk ir jiems reikia gyventi.

Apie moterų meilužius

Dabar esu tokiame amžiuje kai moterys pasipasakoja beveik viską. Na kaip tas senas gruzinas, anksčiau jis skubėjo įrodyti vyriškumą ir nieko per tą skubėjimą nematė, dabar jau pastebi  grožį. Ir neskuba įrodinėti vyriškumo.  Na beveik.

Taigi tik dėlei literatūrinio darbo užduočių  išsiaiškinau tokius įdomius dalykus.

1. Normali  moteris gali turėti ir vyrą, ir meilužį. Tačiau  antras meilužis jau per daug ir nedora.  Vyras ir vienas meilužis – dera, tai druska ir pipirai. Gyvenimas su prieskoniais. Vyras ir du meilužiai  – ištvirkimas. Tai lyg pridegęs kotletas keptuvėje. Nespėji....
2. Aktyvaus seksualinio gyvenimo pabaigoje moterims maloniausias vaizdas – buvęs meilužis. Viena sakė, kad jei būtų jos valia tai į savo jubiliejų kviestų vien buvusius meilužius. Deja, visuomenė dar tam nepribrendusi. Patys vyrai  iš meilužių sąrašo to nesuprastų,  kiti gal ir susimuštų išsižeidę kai pamatytų  kitą...nesubtilūs tie vyrai.....
3. Taigi nereikia imti į meilužius smarkiai vyresnio vyro, nes per jubiliejų anas  bus jau miręs....

Pasinėrimas į čekų kultūrą – 1

Kelias  savaites su šeima prabuvome  čekų šalyje Čekijoje. Labai teisingai pradėjome: pasinėrėme – ir tai visiškai pažodžiui – į čekų kultūros pradmenis  -  nuo pat pirmų dienų. Užsakėme  tikro alaus vonias ir net su papildomu apynių įbėrimu. Patyrimas buvo vertingas. Mano oda iškankinta įvairių odinių negalavimų  maloniai priėmė karšto alaus vonias. Balkanų moteris irgi sakė atjaunėjo n metų. Nors tos alaus vonios įrengtos  ir alaus darykloje, bet alaus galėjo įpilti daugiua, kadangi į dvivietę  vonią tilpo ir BM, ir mažė, ir aš. Tai visiškai pasinerti niekaip nesugebėjau, tik atskiromis dalimis. Procedūrai priklausė ir du bokalai šalto alaus per skrandį į vidų bei  ramiai atvėsti-pagulėti po karšto alaus vonių pusvalandį. Gal toks pasinėrimas ir brangokas jei kasdien, bet kaip startas pažinti Čekiją – visiškai optimalu. Kaina apie 200 litų, bet tai pasienyje su Lenkija, kitur brangiau.

Iš užburto čekiško alaus rato taip ir neišsiveržėme per visas atostogas. Negėrėme alaus tik vairuodami. Jo kaina 25 kronos ( 3 litai ) ir puikiausia kokybė užeigose tik užtikrino magiškos alaus rato kreidos poveikį. Nepatyrę turistai gali sumokėti kokioje Vaclavo aikštėje ir 95 kronas už alų. Bet tik nepatyrę. Mes daugiau kaip 30 kronų mokėjome gal tik vieną kartą. Už vaizdą į Karlo tiltą. Taip pat ir maistas restoranėliuose. Vienas kilogramas čekų firminio patiekalo koleno (karka) kainavo apie 16 litų....

Lietuva  jau taip toli nužengė savo progreso keliu, kad tokia Čekija iš Vidurio Europos yra žymiai pigesnė turistui šalis nei Lietuva. Komuniaga Jaroslavas Hašekas padarė vieną gerą darbą. Porai šimtų metų į priekį išgąsdino visas čekų vyriausybes – šiukštu liesti alaus kainas, bus alų branginančiai vyriausybei riesta. Mes tokio savo raštijos  klasiko apie  alaus kainas neturėjome, vis mūsų raštininkams rimtesni dalykai rūpėjo - trakų pilys, metų laikai  ir štuthofai. Tad dabar turime dvigubai brangesnį alų nei Čekijoje....

Čekai labai atsipalaidavę, rusų nebijo, rusų ir taip Prahoje ar  Marienbade pilna kaip kokiame Voroneže. Rusai perka namus, butus Čekijoje. Leidžia savo vietinius laikraščius. Matyt stabilus alaus vartojimas palengvina čekų požiūrį į gyvenimą, atpalaiduoja ir geopolitiniai  procesai jiems iki lemputės.